Хун Ин - Šanchajaus sugulovė

Per šešis mėnesius Kasija ūgtelėjo. Visi sakė, kad ji turėtų būti paprasta kambarinė – kurgi regėta, kad tarnaitė būtų tokia aukšta? Ji netinka patarnauti svečiams.

Tai Madam Emeraldai buvo nemenkas galvosūkis. Tarnaitė tam tikrą sumelę kainuoja, bet jei jau mergina įsigyta, ji yra tavo ir visiškai priklauso nuo tavo malonės. O kambarinė – tik samdinė; jai kas mėnesį reikia mokėti atlyginimą, ji turi teisę mesti darbą kada panorėjusi. Sumokėti kaip už tarnaitę ir įsigyti tokią, kuri iš tikrųjų tinka būti tik įprasta kambarine, Madam Emeraldai neatrodė labai jau vykęs sandoris. Taigi Kasija liko tarnaitė.

Anksti rytais virtuvė subruzdavo. Du vyriausieji virėjai, abu iš Sudžou, ir jų pagalbininkai pjaudavo vištas, antis ir žuvis. Kraują reikėdavo nušluostyti tuojau pat, nes Madam Emeralda atsikėlusi pirmiausia eidavo tikrinti virtuvės. Jeigu aptikdavo bent plunksnelę ar riebalų lašą, skirdavo bausmes virėjų pagalbininkams. Tie, atsargiai trepinėdami, sekiodavo akimis iš įvairių kambarių į virtuvę ateinančias ir išeinančias kambarines – kad tik nebūtų nubausti už kaži kieno kito pražangas.

Kasija vis dar augo, ji begėdiškai ištįso, bet buvo stipri. Kai Madam Emeraldai prireikdavo, kad kas nors būtų tučtuojau padaryta, žmonės dažnai kreipdavosi į ją – kitos tarnaitės sunkmenoms panešti ieškodavo vyrų.

Iki tol Kasija išmoko ir būti nebe tokia negrabi, sugebėdavo spėriai vaikščiodama išlaikyti arbatos padėklą. Išėjusi iš virtuvės, ji, apimta pavydo, pratipeno pro didelį kambarį, kuriame miegojo vyresnės tarnaitės. Kada gi pati gaus ten miegoti? Jos „miegamasis“, jeigu galima jį taip vadinti, buvo kambarėlis pusrūsyje – su menkučiu langeliu, siaurutis, ankštas; ji dalijosi juo su keliomis kitomis jaunesnėmis patarnautojomis. Kad patektų į savo guolį, turėdavo perlipti per lovos galą; kambario, kuriame ji buvo įkurdinta, erdvės užteko tik miegant apsiversti ant kito šono.

Bet, palyginti su vieta, iš kurios ji atkako, šita buvo rojus. Ji buvo gerai maitinama: pašildyti vakarykštės kurtizanių vakarienės likučiai jai būdavo tokie pat gardūs kaip švieži. Madam Emeralda, nors ir pakeiksnodama Kasiją, kad taip greit auga, jai pasiūdino naujus drabužius. Juk šičia gražiai rengtis turi net tarnaitė.

Temo. Perėjusi koridorių, Kasija kopė laiptais. Tylūs kurtizanių kuždesiai ir dainos mišo su vilionių ir flirto garsais. Ji pėdino į didžiąją Fenikso salę, kur gyveno Madam Emeralda. Kartais čia būdavo priimamas koks nors naujas klientas, taip siekiant parodyti šeimininkės geranoriškumą ir kartu nustatyti tam tikras elgesio taisykles, kaip ir dera tokiai svarbiai įstaigai, kokia buvo Kunigaikštienės paviljonas. Naujoku čia rūpindavosi pati Madam Emeralda, o vyno jam siūlydavo kiekviena iš kurtizanių. Į išsirinktos merginos svetainę lankytojas būdavo leidžiamas tik atėjęs antrą kartą. Į jos miegamąjį – tik per trečiąjį apsilankymą.

Saulė leidosi, dangumi driekėsi purpuriniai ir mėlyni dryžiai. Vienas po kito užsidegė gatvės žibintai. Merginos „studijoje“, atsikėlusios apie pusiaudienį, visą popietę praleido puošdamosi. Ūkvedys priiminėjo užsakymus, garsiai vardais šaukdamas merginas, kurios kur nors kviečiamos, tas, kurių paprašyta pasirodyti čia, studijoje, ir tas, kurios pakviestos vakarinės arbatos. Elegantiškai pasipuošę svečiai štai atkaks su varnėnais mainomis, o tie, išgirdę bruzdesį, gali imti ir sukranksėti: „ Dzi Li Fa Kai! – Laimės! Geriausios kloties!“

Šiuo paros metu Kunigaikštienės paviljone būdavo daugiausia bruzdesio.

Trys karietos privažiavo prie pat durų. Vos tik joms stabtelėjus iš priekinės ir galinės išpuolę patarnautojai pribėgo prie vidurinės ir, atidarę duris, ruošėsi padėti Čang Lisiongui, didžiajam Hongo brolijos meistrui. Tačiau vyras išlipo pats ir nuėjo dideliais žingsniais, parodydamas, kad yra ne iš tų, kuriems reikia pagalbos.

Mažųjų Vakarų Vartų gatvės būta ilgos, bet siauros. Stovėdamas viename jos gale, kito nematydavai – abipus buvo prikimšta vaistinių, pirčių, užeigos namų, restoranų ir bakalėjos krautuvių. Palaimingas pasaulis. Šįvakar nei lyja, nei vėjuota, todėl grūstis dar didesnė nei paprastai.

Prie vieno iš Čang Lisiongo jaunųjų pagalbininkų prasibrovęs iš pažiūros nerangus gatvės prekeivis paslapčiom pašnibždėjo:

– Vakarietiškos pornografijos?

Jaunasis pagalbininkas prekeivį nustūmė šalin. Jėgos panaudojo nemaža, todėl tas, nublokštas per keletą žingsnių, išsidrėbė ant grindinio, o paveikslėliai iš rankų pabiro aplinkui. Jis garsiai sušuko:

– Pone, pone, jei nenorite, užtenka pasakyti „ne“.

Pagalbininko veide nė raumuo nesukrutėjo. Surikęs: „Šalin! Traukis!“, jis šoko sulaikyti prekeivio, kad nesiartintų prie šeimininko.

Tačiau Čang Lisiongas jį apramino:

– Nereikia taip žiauriai. Juk jis tik dirba savo darbą. Aš ne Šanchajaus valdytojas, kam jį stabdyti? – Pažiūrėjęs į sukniubusį vargšą prekeivį, jis sargybai nurodė: – Tik patikrinkit, ar jis neturi kokio nors ginklo.

Sargybinio pirmiau įbaugintas prekeivis atsiklaupęs susirankiojo paveikslėlius. Išgirdęs Čang Lisiongą taip kalbant, jis suvokė, kad yra išgelbėtas. Nusilenkęs išspaudė šypseną ir paskleidė rankose piešinius.

– Pone, pone, malonėkite į juos pažiūrėti... tik žvilgtelėkit, – primygtinai prašė jis meilikaujančiu balsu.

Tai būta pluoštelio vakarietiškos tapybos atspaudų: Botičelio „Veneros gimimas“, Engro „Šaltinis“ ir „Turkiška pirtis“. Nupirkti iš vakariečių jūreivių arba atspausti spaustuvėje, turinčioje naujausią įrangą. Prekeivis ištraukė kelis paveikslėlius ir įbruko juos į rankas.

Spausdinimo kokybė vargana, vadinasi, tai pigios jūreivių atplukdytos kopijos. Visi paveikslėliai tais laikais būdavo pagelsvinami ir atrodydavo seni.

„Kai susimaišo kiniška su vakarietiška, prasideda bėdos“, – kartą Kasijai pasakė Madam Emeralda. Šitas įvykis, tai yra Čang Lisiongo žvilgtelėjimas į vakarietes nuogales, aišku, buvo vėlesnis šio posakio teisingumo patvirtinimas.

Iš tikrųjų viskas ir prasidėjo nuo tų paveikslėlių, nors tuosyk jie ir atrodė bereikšmiai.

Vos užmetęs akį į atvaizdus, Čang Lisiongas ėmė moti rankomis prekeiviui.

– Šalin, šalin! Koks šlamštas. Man įdomi tik gyvenimo įvairovė.

Didysis Hongo brolijos meistras buvo tarp keturiasdešimties ir penkiasdešimties, aukštaūgis, gerai sudėtas, vilkėjo ilgą drabužį. Iš arčiau ant juodo apdaro galėjai išvysti tamsiame šilke ryškėjančias mėlynas ir purpurines gijas. Jis jau seniai buvo laukiamas, todėl kažkas atvėrė duris vos jam privažiavus vartus. Kilstelėjęs apsiaustą, Čang Lisiongas peržengė aukštą slenkstį.

Jį pasitiko muzika ir juokas, sumišę su kvepalų dvelksmu.

– Pats meistras Čangas! – pasigirdo susirinkusių moterų džiaugsmo šūksniai ir sveikinimai. – Taip seniai buvot!

– Praėjo šitiek laiko, kaip jūsų pasiilgom!

– Eikšekit, sesės, ateikit ir patarnaukit meistrui Čangui!

Madam Emeralda atitraukė lovą gobiančias užuolaidas ir iš abiejų pusių jas prikabino. Meistras Čangas, kaip jis buvo vadinamas Kunigaikštienės paviljone, atsisėdo prie lovos, o ji, atsiklaupusi ant lovos už jo, ėmė stipriai masažuoti jam sprandą. Ji tebebuvo gražuolė: pailgas veidas, aukštai išlenkti antakiai ir įkypos migdolinės akys. Tai būta kurtizanės, kuri net keturiasdešimties vis dar geba žavėti seną meilužį; jai neblogai sekėsi .

Juodi gagato atspalvio jos plaukai, susegti pakaušyje, buvo lygūs ir tankūs. Smulkutės pėdos įspraustos į porą išsiuvinėtų batukų – iš po šilkinių kelnių tekyšojo galupirščiai. Kunigaikštienės paviljono mergina šituo, – žinoma, be veido, – turėjo ypač didžiuotis; tai buvo kūno dalis, kuria labiausiai žavėdavosi ir kurią daugiausia myluodavo svečiai, taigi, suprantama, ir ta, kuriai merginos skirdavo daugiausia laiko ir pastangų.