Хун Ин - Šanchajaus sugulovė

Jaunuolis bemat atsitokėjo. Jo veidas buvo dailus, atrodė nekaltas, mažne vaikiškas. Vaikinas vilkėjo trumparankoviais marškiniais, rankose laikė du skudurinius ryšelius.

Kasija dūlino paskui tetą iš galvijų pašiūrės, moters nutverta už apykaklės.

– Gėdytumeis! Niekas tavęs nenori, net kaip tarnaitės. Karves, ir tas perka!

Betalžant Kasiją tetulei paskaudo rankas, todėl ji metė šalin bambukinę lazdą ir užriaumojo:

– Negi nenori nuo mūsų atstoti? Maniau, net sapnuose nori išdumti. Še tau – negalim tavęs iškišti. Esi niekam verta. Uždek karvašūdį – ir tai turėsi ugnies. Tik gaišau laiką tave augindama!

Kasija, kęsdama skausmą, tylėjo.

– Tavo dėdė viską numatė. Sakė, kad esi maža mergšė didele galva. Visad būsi bėda. – Ji spyrė dukterėčiai. – Nešdinkis, šlykšti, sukiužusi mergiote! Jei negaliu tavęs parduoti į Šanchajų, iškišiu pigiai kur nors kitur.

___

Dengtų neštuvų palyda iškeliavo ten, iš kur buvo atėjusi; dailusis jaunuolis ėjo trijų vyriškių nešamo sosto pirmgalyje, kairėje. Krėslą nešė du vyrai iš priekio, vienas – iš užpakalio. Kadangi tam užpakalyje teko didžiausias svoris, jie dažnai mainydavosi vietomis, kad atgavę kvapą stumtųsi tolyn. Nuo nešikų viršugalvių sunkiai sviro ilgos kasos.

Netrukus vienas iš priešakinių vyrų pajuto, kad kažkas pliaukštelėjo jam per petį. Atsisuko – ogi ant peties gulėjusi bambukinė kartis nuslydusi ir dabar jau nešama kažin kieno kito. Neštuvuose besisūpuojanti moteris bemat pakirdo iš snaudulio ir apstulbo išvydusi, kad vienas iš priekinių nešikų poros yra mergaitė – ir, atrodo, neša visai lengvai. Jau ketino šiauštis, bet mergytė atsisukusi ėmė ir šyptelėjo. Moteris patukseno lazda, ir dengti neštuvai sustojo.

– Kas čia, po paraliais? Ar tik nebūsi viena iš šiandienos turgaus, ta?..

Kasija atsiklaupė.

– Atleiskite, Madam Emeralda, aš našlaitė, buvau auginama sunkiam gyvenimui. Žinau, kad nesu tokia, kokios ieškote, bet aš labai stipri, galiu ypač sunkiai dirbti.

Moteris išpūtė akis.

– Iš kur žinai mano vardą?

– Madam Emeralda šiandien vidurdienį buvote turguje. Girdėjau, kaip kiti jus vadina, ir įsiminiau.

Madam Emeralda pasisuko ir iš aukšto šyptelėjo kitai moteriai, kurią pastebėjo stovint nusilenkusią prie neštuvų.

– Tikrai trokšti ją parduoti, ar ne? Matau, ji stipri kaip vyriokas.

– Šanchajus labai gera vieta. Visi rengiasi kaip Madam Emeralda – šitaip gražiai! – prašneko tetulė.

Madam Emeralda dėbt į mergaitę – toji tebeklūpojo ant žemės, dabar jau ašarų kupinomis akimis, keldama gailestį. Kažkas viduje sukirbėjo, ir moteris tarė:

– Nagi, kelkis. Šį vienintelį kartą imsiu ir sulaužysiu savo taisyklę! Tegul bus dešimt sidabrinių, še, turėkis. – Ji mostelėjo dailiajam jaunuoliui. – Ju, veskis jas įspausti pirštų atspaudų.

– Per mažai, – pratarė tetulė. – Žmonės sako, kad tarnaitės kainuoja trisdešimt...

– Tada pasiimk ją atgal. – Madam Emeralda paliepė vyrams kelti krėslą. – Ji tinka tik juodam darbui, ką gauni – už tai ir moki. Nagi, judinkitės.

Tetulė pasileido įkandin.

– Ak, miela ponia, nepykit. Dešimt – puiku.

Dengti neštuvai nusiskubino, iš visų jėgų pirmyn sykiu žingsniavo ir Kasija, basomis kojomis, gniauždama Madam Emeraldos ryšulius. Dėl šitokių pastangų jai dažnai teko nuo veido braukti prakaitą; ką tik buvo kruopščiai nusišluosčiusi, bet ir vėl išsiterliojo. Kuo toliau jie keliavo, tuo žali laukai darėsi lygesni. Pakeliui drabužius nugeltonino rapsai, aplink sostą plazdeno balti drugiai.

Pagaliau buvo prieita ilgoji Huangpu pakrantė, ir nešikai sulėtino žingsnį. Šičia, kur upė platėjo, žmonių buvo gausiau. Kasija girdėjo žmones šnekant, kad jie atėjo į Ludziadzui doką.

Kitame upės krante buvo Bundas. Atrodė, kad besileidžianti saulė ten, ant karalienės Viktorijos laikų stiliaus pastatų, šviečia kaip niekad ryškiai. Vidury upės dūmų debesis nirtulingai leido keistai ūkaujančių laivų pulkas.

Padėjusi ryšulius ant žemės, Kasija timptelėjo aukštyn kelnes ir apimta pagarbios baimės įsistebeilijo. Per rankas trinktelėjo bambuko lazda. Suskaudo, bet ji tik pasitraukė per žingsnį šalin, neatplėšdama akių nuo upės.

Dokas šurmuliavo. Kelto būta geležinio garlaivio su milžinišku kaminu. Veidu pajutusi aitrius dūmus, Kasija šyptelėjo.

Keleiviai tvirtai laikė krepšius ir kitokius nešulius, suaugusieji tempėsi vaikus; visi pro juos grūdosi prie prišvartuotų valčių.

Išsipuošusi Madam Emeralda perbraukė rankomis per savo puikiuosius plaukus ir patukseno į krėslo šoną. Neštuvai buvo nuleisti. Atsisukusi ji užgriaudėjo:

– Kasija! Negi nori mums pasirodyti tinginė dar net nenukakusi į Šanchajų? Eik ir žiūrėk nešulių.

Visa tai vyko ankstyvą 1907-ųjų pavasarį. Tebevaldė imperatorius Siuantongas. Visi žinojo, kad jau nebebus, kaip buvę, tik negalėjo sulaukti pradžios.

2 skyrius

Vadinamoji studija, Kunigaikštienės paviljonas Mažųjų Vakarų Vartų gatvėje, iš pradžių buvo viena iš garsaus Songdziango didiko rezidencijų – imperatoriaus Sianfengo laikais. Romantiškasis didikas šį pastatą testamentu paliko numylėtajai sugulovei. Toji, buvusi prostitutė, turėjo ambicijų tapti kunigaikštiene, bet, netikėtai tapusi našle, apsižiūrėjo, kad liko su vičvienaičiu turtu – šeimininko paliktu statiniu. Nuskurdusi ir prislėgta, pastatą ji panaudojo savo senajai profesijai atkurti ir pavadino jį Kunigaikštienės paviljonu – laimingesniems laikams atminti.

Madam Emeralda buvo dabartinė savininkė. Pasakodama apie statinį, ji visuomet tvirtindavo, kad ta istorija esanti tikra. Kaip įrodymą net pateikdavo šeimininko paveikslus – sakydavo, kad tie jai atitekę kaip anos tariamosios kunigaikštienės dovanos. Songdziangas buvo Madam Emeraldos gimtinė, o ji pati kitados – Kunigaikštienės paviljono kurtizanių kurtizanė. Iš tiesų tie paveikslai tikri, užtatai garsiojo didiko vardas kol kas tepabus paslaptis.

Imperatoriaus Tongguango valdymo metais žemės sklypus Šanchajuje buvo pradėta koncesijos pagrindais dalyti užsieniečiams. Greitai įsikūrė raudonųjų žibintų kvartalas – daugybė klestinčių viešnamių, labai besiskiriančių pagal klasę. Kunigaikštienės paviljonas stovėjo pačiame šitos prekyvietės gale ir didžiavosi būdamas atstu nuo kitų.

Ties kinų ir užsieniečių koncesijų riba stovintis pastatas buvo su tamsiai raudonais vartais, aukštu slenksčiu ir sunkiomis, tvirtomis akmeninėmis sienomis. Aplinkos būta atgrasios, bet statinys, nors iš išorės atrodė didžiulis ir griozdiškas, viduje buvo sudalytas į mažesnius apartamentus. Visos Madam Emeraldos kurtizanės gyveno antrame aukšte, kiekviena turėjo po gausiai išpuoštą miegamąjį ir svetainę. Sakoma, kad kai kurių kambarių grindys buvusios išklotos auksu ir sidabru – vien jau to pakako, kad pastatas garsėtų Šanchajuje.

Klientūrą daugiausia sudarė aukštą padėtį užimantys vyrai; beje, kai kurie ir ateidavo turėdami sąmoningą norą tą padėtį pademonstruoti. Būta ir kitos priežasties, kodėl jie mėgo lankytis paviljone: užsieniečių valdomų Šanchajaus rajonų gyventojai pasijusdavo tarytum grįžę į gerokai artimesnę Kiniją, bent jau trumpam, o lankytojai iš kiniškojo miesto jausdavosi bemaž nebepasiekiami valdžiai; čia jie galėdavo leisti sau lengviau atsikvėpti.

Kasija nepaliovė šypsotis, nesvarbu, ar būdavo su kitais, ar viena. Žmonės sakydavo, kad jos šypsena miela. Ji dėvėjo tarnaitės suknelę, pynėsi vieną storą kasą vietoj ankstesnių dviejų ir turėjo lygius kirpčius per visą kaktą.