Хун Ин: Šanchajaus sugulovė

– Sustok! – staiga paliepė meistras Čangas.

Kasija jau buvo priėjusi koridorių. Išgirdusi įsakymą, nustėro nežinodama, kaip pasielgti. Atsisukti neatsisuko.

– Palauk! – pasakė meistras Čangas.

Kasija, bejėgiškai nusvarinusi galvą, žvilgsnį subedė į batus. Paskui, grįžtelėjusi į porą kambaryje, grabaliodama padėklą kilstelėjo galvą ir atsitiesė, išsigandusi taip, kad vos beprakvėpavo.

Madam Emeralda jau buvo nulipusi nuo lovos ir stovėdama ketino iš vieno puodelio gerti arbatą. Ji irgi nustėro, nes nežinojo, kas meistrui Čangui šovė į galvą.

– Sakai, ji netinka net į tarnaites? – Pasisukęs į Madam Emeraldą, meistras Čangas lėtai tarė: – Tai atiduok ją man. Kiek paprašytum?

Nuo tų žodžių Madam Emeralda taip apstulbo, kad vos neišmetė puodelio. Bet, pratusi tvarkyti reikalus tarp vyrų ir moterų, žinojo, kokios protu nepaaiškinamos gali būti vyriškos užgaidos, ir buvo visuomet pasirengusi jas tenkinti.

Pastačiusi puodelį, ramiu balsu tarė:

– Meistre Čangai, tu visą gyvenimą buvai nuotykių ieškotojas. Bet, panūdęs ko nors įvairesnio, žiūrėk, rinkis išmintingai. Ar ne geriau kuri nors kita mergina? Beje, aniedvi, tavo anąkart pamalonintos, pasidarė itin paklausios. Juk Šanchajuje gali gauti kurią tik panorėjęs – tiek garsenybę, tiek laukinukę. Vaikytis mergiotę nerištomis pėdomis? Pasidarysi brolijos juokdariu.

Bet žodžiai šaudė pro šalį – Madam Emeralda matė, kad Čang Lisiongas jos visiškai nesiklauso, tik ryja akimis po palaidine slepiamus Kasijos krūtų spenelius. Viską aiškiai pasakė jo žvilgsnis.

Suplazdenusi rankovėmis, Madam Emeralda pakeitė taktiką, apsimetė esanti kilniadvasė:

– Tu čia viršininkas. Užsigeidei tarnaitės – paprasčiau nė būti negali. Imk kad ir dabar.

Meistras Čangas bemat atšovė:

– Aš rimtai. Neišsigink savo pačios žodžių.

Negi meistras Čangas nesuprato užuominos? Tikriausiai apsimeta, kad negirdi to, ko nenori girdėti. Ji žinojo: nors dažniausiai atrodo stipruolis, tylenis, jeigu tik per pokalbį aštri jo ausis sugaudavo bent menkiausią dvejonę ar prieštaravimą, jis tapdavo nepalenkiamas – sutriuškindavo bet kokius argumentus ir vienu vieninteliu žodžiu sugniuždydavo priešininką. Su juo nepasiginčysi.

Madam Emeralda paraudonavo. Ji priėjo prie Kasijos ir įdėmiai nužvelgė mergaitę. Jau eis prie Čang Lisiongo ir kažką jam pasakys, bet susilaikė. Galiausiai, vis dar šypsodamasi, išdrožė:

– Jei jau taip patinka, veskis ją namo, meistre Čangai. Bus dar viena tarnaitė patarnauti vienai iš daugelio tavo žmonų. Tik nesakyk, kad neperspėjau, jog šita mergiotė – drūta ir negrabi; ji gali sukulti tavo puikųjį porcelianą.

Čang Lisiongas, atsisėdęs prie lovos, apsiavė. Atsikrenkštė. Madam Emeralda susyk užsičiaupė. Juk už meistro Čango pečių – visas lošimų ir prostitucijos verslas Šanchajuje. Toks viešnamis kaip Kunigaikštienės paviljonas visiškai priklauso nuo jo valios. Kad ir kokie artimi ryšiai jį sietų su Madam Emeralda, menkinti jo autoriteto niekaip negalima.

– Namo aš jos nesivesiu, ji liks su tavim. Duok jai kambarį, dvi kambarines, mokėk tiek pat, kaip ir kitoms merginoms. Parūpink visiškai naujų drabužių, kambarį įrenk pagal jos skonį.

Rūstauti jis nerūstavo, bet kalbą išrėžė greitai ir nerinkdamas žodžių, nesileisdamas į kompromisus; kalba akivaizdžiai buvo skirta jai. Nuo įsakmaus ir griežto tono Madam Emeralda krūptelėjo. Ji žinojo – meistras Čangas visuomet galvoja, ką sako. Ji tiek ne įpykusi, kad imtų jį įžeidinėti dėl kažkokios tarnaitės.

– Gerai, jei tik meistras Čangas nori.

Tačiau tada atsisuko Kasija. Pažiūrėjo Čang Lisiongui tiesiai į akis.

– Bet aš tai nesakiau, kad noriu.

Madam Emeralda pašoko – dabar tai jau ta gaus, ko nusipelniusi. Užsimojusi tuoj trenks šitai mergiūkštei. Kaipgi jos nuosavos tarnaitės gali būti tokios begėdės?

Čang Lisiongas sugriebė jos rankas, užsimetė švarką ir, priėjęs prie Kasijos, maloniai prakalbo:

– Gerai, tai dabar aš klausiu: tu nori... – prašneko lėčiau: – ...ar nenori?

Kasija išraudo. Pasimuistė, metė padėklą ir nukūrė. Padėklas nukrito ant grindų, bet jo trinktelėjimas nebuvo toks garsus kaip jos žingsniai.

Čang Lisiongas pratrūko juoktis.

Kasija, perbėgusi per koridorių, pasileido laiptais žemyn – tiesiai į tamsų prieangį. Vos neatsitrenkė į kažkokį jaunuolį.

Bet tas jai buvo nė motais, ir ji, jiedviem dar nesusilietus, movė pro šalį. Sutrikęs jaunuolis, žingtelėjęs šalin, tespėjo pamatyti liauną jos nugarą.

3 skyrius

Madam Emeralda atsisėdusi pradėjo ruošti meistrui Čangui pypkę. Koks akiplėšiškumas, pasakė ji, mergiūkštė, kuriai meistras Čangas parodė dėmesį, ima ir štai šitaip išlekia. Pagal šių namų tvarką ji turės būti nubausta.

Čang Lisiongas atsakė nenorįs jos versti. Nebūtų jokio malonumo.

Madam Emeralda, smalsiai sužiurusi į meistrą Čangą, prašneko lėtai, tęsiamai, pasišaipydama:

– Vadinasi, meistras Čangas nori jausmų ir manierų? Kekšyne? Norėtum jai mergintis nelyg koks užsienietis? Kaip keičiasi pasaulis!

Čang Lisiongas patapšnojo Madam Emeraldai per žandą.

– Juk visus šituos metus buvau su tavim. Argi mes nesimėgavome jausmais ir manieromis?

Nuo šitokio artumo pripažinimo Madam Emeraldai sudrėko akys.

Jis atsistojo ir įsižiūrėjo pro langą. Pusiau aiškindamas, pusiau teisindamasis pasakė iš tikrųjų pastaruoju metu buvęs toks užimtas, jog tiesiog nebūtų turėjęs laiko į merginą net dirstelėti, tegul tai būtų pati Siši, garsioji gražuolė. Ne kas kitas, o Madam Emeralda jį supažindinusi su Kasija, toji ir sukėlusi susidomėjimą. Tai tardamas meistras Čangas išvydo laiptais atlipantį savo jaunąjį padėjėją ir iš karto paprašė Madam Emeraldą išeiti – šito kambario jam reikės šiam bei tam aptarti.

Madam Emeralda, širsdama ant savęs, supratingai pasišalino. Tvarkyti kūniškus reikalus buvo kasdienis jos darbas – kai kurie laikraščiai ją net vadino „pasaulio gražuolių vyriausiąja valdytoja“. Prieš dvidešimt metų, kai buvo laikoma pirmąja iš keturių garsiausių Šanchajaus kurtizanių, kitas ji lenkė ne tik dailia išvaizda, bet ir tuo, kad apie grožį galėdavo kalbėti autoritetingai – kokia gi kita moteris nusipelnė tokios reputacijos. Ir kaip ji turėjo perdėti anos tarnaitės bjaurumą, kad suerzino meistrą Čangą ir privertė pateikti tokį neįprastą reikalavimą.

Gal aš kuoktelėjau? Ji pasižnaibė kojas ir paklausė savęs, ar tai ne blogas sapnas.

Tuo tarpu meistras Čangas, išėjęs į koridorių, pasisveikino su savo pagalbininku Ju Čijangu.

– Kas atsitiko, Ju? Kokių turi naujienų?

Vaikinas buvo apsirengęs juodai, kaselė suraityta po skrybėle, prie juosmens – ir durklas, ir pistoletas. Pribėgęs prie meistro Čango jis nusilenkė.

Juodu įėjo į kambarį ir uždarė duris. Tik tada Ju prašneko:

– Grįžo trečiasis meistras. Atsivežė Huang Peiju iš Japonijos. Huangas sako, kad 16-uosiuose užeigos namuose per daug žmonių, todėl jis persikėlė į viešbutį Karltono kelyje, užsieniečių koncesijoje.

Meistras Čangas, vėl priėjęs prie stalelio šalia lovos, pasakė, kad koncesija – nebūtinai saugi vieta. Užsieniečiai turį daug šnipų. Jei jie panorės kištis, bemat prisistatys. Arba jie gali nepaisyti Kinijos valdžios paskelbto ekstradicijos reikalavimo. Juk Kinijos valdžia silpna ir sutrikusi.

Ju jau ketino kažką sakyti, bet Čang Lisiongas mostu jį sulaikė. Juk šitie žodžiai – tik įprastas patarimas ištikimajam tarnui. Čang Lisiongas grįžo prie reikalo: