Хун Ин - K - meilės menas

Man itin sekasi, pagalvojo Džulianas. Vieta fantastiška – koks kontrastas Anglijai su žaliomis pievelėmis ir mažomis kalvomis. Nors nežinia, ar šis universitetas pasaulio krašte mažumą ne per ramus!

Vaikščioti pėsčiomis jam patiko, ypač naktį, kai galėjai matyti ties pat pilnatimi praskrendančias laukines žąsis. Sykį jis nežinia kaip įpuolė į kapines, dievaižin kodėl atidarytas. Nakties tylumoje girdėdavo tolimus šventyklos varpus, skambančius tam tikrais tarpais, kartkartėmis – kaip miškingose kalvose sukniaukia laukinė katė.

Betgi šitokia įstabi universiteto miestelio aplinka neatitiko jo išankstinių vaizdinių apie Kiniją – šalį, turinčią būti revoliucijos lopšiu. Reikia imti ir drumstelėti vandenį, tarė jis sau ir nuo tos minties pralinksmėjo. Pagaliau gi ramybę ne per daug mėgo – nuo jos vienatvė svetimoje šalyje gali pasidaryti nepakeliama.

Taip, pridaryti rūpesčių buvo vienintelis būdas šiek tiek pagyvinti pasaulį. Gyvenime jam taip tekdavo elgtis nuo mažens. Namuose, kuriuose motina gyveno su Dankanu ir jo tėvu, kiekvieną savaitgalį būdavo minios svečių. Tomis dienomis jis bandydavo sau šį tą įrodyti. Būdavo, užlips ant stogo ir atsisės, kojos tabaluoja per kraštą. Motina visiems uždrausdavo kelti sąmyšį ar kreipti nors kokį dėmesį į išdaigininką. Netrukus atsibosdavo, ir jis sliuogdavo žemyn.

Atrodo, čia esama tam tikro skaičiaus žmonių, kurie, kaip ir jis, prijaučia revoliucijai. Tik prasidėjus semestrui, įėjęs į auditoriją Džulianas pamatė ant lentos nupieštus kūjį su pjautuvu. Studentai tylomis laukė jo reakcijos.

Aha, tarp jo studentų esama keleto raudonųjų! Lin šokosi į pagalbą, bet jis davė ženklą, kad liktų kur buvusi. Lentos nenuvalė. Ramiai sau pradėjo paskaitą, ant lentos surašydamas svarbiausius anglų literatūros istorijos vardus ir pavadinimus – nuo „Boevulfo“ iki Virdžinijos Vulf. Netrukus prisimargino visa lenta, ir kūjis su pjautuvu buvo veik nepastebimai nuvalyti.

Matyt, jo studentai komunistai jį laikė imperialistu reakcionieriumi, kurį reikia pažeminti. Jo laikysena akivaizdžiai bus padariusi įspūdį, ypač Lin.

*

Buvo teigiama, kad vyriausybinės pajėgos laiminčios vieną pergalę po kitos, ir žinių apie visišką Raudonosios armijos sutriuškinimą skelbta ne kartą. Gandai pasklido, tad dauguma studentų buvo kupini revoliucinio įkarščio. Bet Džulianas aiškiai matė, koks jis būtų naivuolis, jei prisidėjęs prie jų siektų revoliucijos. Be to, universiteto miestelis šitoks gražus. Niokoti jį būtų gaila. Čia tesinorėjo romantiško pobūdžio ramybės drumstimo, reikia tik kad pasirodytų tinkama partnerė.

Gyvenimas universitete kėlė vieną kitą keblumą. Pavyzdžiui, jis buvo pratęs vaikščioti vienmarškinis. Visą laiką gyvendamas tarp menininkų, didžiuodavosi, kad atrodo bet kaip. Dabar teko rengtis mažumą tvarkingiau.

Negana to, reikėjo uoliau pasimokyti kinų kalbos, tam paskirti bent porą valandėlių per dieną. Ir, atsikračius senų namuose stovinčių baldų, nusipirkti antikvarinio raudonmedžio. Šito tarnams nepavesi, nutarė vykti į Hankou pirktis pats. Reikėjo ir šratinio šautuvo – eis į kalvas pamedžioti. Turėtų būti laiko ir pairkluoti. Norėjosi pamatyti, kaip toli galima nusigauti šiuo beribiu ežeru, kurio vandenys driekėsi iki neįžvelgiamos kranto linijos. Kembridže jo būta miklaus kanojininko. Čia turbūt lengvai susižertų visus prizus.

Jis nuėjo į ežero pakrantę. Buvo ruduo, tad vanduo teliūskavo aukštai pakilęs, kone siekė pylimo viršų. Keli studentai plaukiojo. Vienas dėstytojas žiūrėjo, kaip keletas jų moko plaukti jo dešimtmetę dukrelę. Nuo jų patarnavimų mažylė dar labiau būgštavo. Džulianas priėjo – vaiką patraukė žydros akys. Jis čiupo ją ir metė į ežerą. Mergaitė vandeny blaškėsi, mataravo galūnėmis, siaubo apimti aplinkiniai apstulbo. Džulianas šoko į vandenį ir viena ranka mergytę palaikė už pilvo. Ta pradėjo rankomis ir kojomis irtis, kaip buvo pamokyta. Nuo kranto pasigirdo plojimai. Vėl ją įdavęs studentams, jis pasileido ežeru net nenusitraukęs drabužių.

Kiek anksčiau tądien, atrinkęs keletą ištraukų iš Vulf „Į švyturį“ panaudoti kaip mokomąją medžiagą, jis pamatė, kad toli gražu nėra toks jau geras mokytojas. Kad ir kaip stengėsi, studentai vis tiek nieko negebėjo suprasti. Jis pasitelkė naują kritikos sąvoką – „sąmonės srautas“, bet ta tik dar labiau juos sutrikdė. Pasirėmė keliais kritiniais požiūriais, bet taip tikrumas dėl to, ką jis kalba, dar labiau sumažėjo.

Lin paklausė, ar jis atpažino romano veikėjus. Žinoma! Kai romanas buvo išleistas, buvo aštuoniolikos, rengėsi stoti į universitetą. Jis iškart atpažino ponios Ramsėj aštuonetą vaikų kaip senelės Džulijos atžalas, motinos brolius ir seseris Stivensus, atpažino ir jų susitikimus su meile bei mirtimi. Ir suprato, jog Virdžinija norėjo pasakyti būtent tai, kad menas gali įveikti besiartinančią senatvę. Tad kalbėdamas apie romaną pasitelkė šitą savo supratimą ir paskaitą baigė studentams rodant tiek entuziazmo, kiek tik leido jų kiniškas santūrumas.

Apmąstydamas rytinius įvykius, Džulianas permirkusiais drabužiais kabarojosi ant pylimo ir, savo nuostabai, išvydo priešais stovinčią besišypsančią Lin. Vėl susisukusi į kuoduką plaukus ji atrodė dar jaunesnė nei per paskaitas. Jis sušneko:

– Visos universitete plaukus nusikirpusios trumpai. Kodėl tu kitaip?

– Ai, aš tik noriu atrodyti pagal amžių. Pagaliau gi esu už jas vyresnė.

Atsakymas Džulianą nustebino. Jo manymu, „išėjusi iš mados“ šukuosena darė priešingą poveikį – veidą jaunino keleriais metais. Ir kaip jo matymas gali šitaip skirtis nuo kinų, net kalbant apie tokius dalykus kaip šukuosenos poveikis?

Dar Lin pasakė, kad trumpai ji buvo nusikirpusi prieš aštuoniolika metų, sekdama pažangių moterų mada. Trumpi plaukai buvę emancipacijos simbolis. Dabar ji norinti atrodyti tradiciškiau, ir šiaip – kuodukas nesudarąs sunkumų. Tereikia kelių minutėlių ryte.

– Aš manau, kad tu pradedi naują kryptį, – atsakė Džulianas, sutikdamas jos žvilgsnį. – Taip neabejotinai daug patraukliau, bent jau todėl, kad kitoniškai.

– Ką gi, jūs, vakariečiai, visuomet vaikotės naujovių.

Ji šyptelėjusi paėjėjo, bet po kelių žingsnių sustojo ir atsigręžė. Pamiršusi jam pasakyti. Juodu su vyru norėtų jį pasikviesti paprastos vakarienės, į namus, bus tik trise.

Džulianas pažiūrėjo, kaip ji pranyksta giraitėje. Rizikuoti jis buvo pratęs, kad ir kas. Mindamas dviratį ar vairuodamas automobilį dumdavo taip spėriai, kaip tik įstengdavo. O kokia gi didžiausia rizika, kurios būtų galima imtis šiame universiteto miestuke?

Šį 1935-ųjų rudenį jis galiausiai atsidūrė pačioje svečiausioje šalyje, tolimame krašte, šimto ežerų supamame mieste. Už jo – didžiulis blykčiojantis vandens plotas, priešais – įkalnėn vinguriuojantis kelias su miške pranykstančių takų raizginiu. Stovint gobiamam visos šitos ramumos, vis labiau miglojosi. Aukštas jo siluetas aiškiai įsirėžė į besileidžiančią saulę, kurios paskutiniai spinduliai plaukus dažė liepsnos geltoniu.

Vis dar šlapiais drabužiais Džulianas parėjo namo. Tarnai atėjo paklausti, kokios norėtųsi vakarienės. Jis kurį laiką tylėjo. Tebeirzo, kad turi laikyti šiuodu. Betgi, kaip ir kiekvienas dėstytojas, turėjo du tarnus, bent jau du, nieko čia nepadarysi. Žynys buvo plepus ir mėgdavo šmirinėti aplinkui. Pelėnas šnekėjo mažai, užtat daugiau darė. Abudu gyveno apatiniame kambaryje. Tikriausiai nujautė, kad „nevidonui užsieniečiui“ nepatinka, nes kai jis būdavo namie, kaip įmanydami stengdavosi nesimaišyti po akimis, laikydavosi virtuvėje ar savo kambaryje arba susirasdavo dingstį apsipirkti. Toks jau tas viso pasaulio tarnų likimas.