Хун Ин - K - meilės menas

*

Jis išgirdo lipant laiptais, kažkas pasibeldė. Kas? Už durų nusilenkęs stovėjo tarnas, jis nežiūrėdamas pasakė, kad taksi užvažiuos septintą. Atsiprašąs, kad trukdo, tik pamanęs, kad turėtų priminti.

Džulianas iš vonios išėjo į laiptų aikštelę. Tarnai jį pykdė. Nejau iš tikrųjų šiuo namu teks dalytis su jais? Vyresnysis, ūkvedys, buvo maždaug keturiasdešimties, su didžiule karpa ant smakro. Angliškai kalbėjo veik nesuprantamai, o dėl vardo – jis buvo visai neištariamas. Vadinsiu jį Žyniu, nusprendė Džulianas. Jaunesnysis, cypaujantis ir vartaliojantis akis, – tas bus Pelėnas. Pelėnas!

Žynys jam pasakė, kad taksi – dėstytojo Čengo mintis. O dabar dėstytojas Belas turėtų rengtis – jis pakviesiąs, kai automobilis atvažiuos. Jam reikią laiko pasiruošti.

– Pasiruošti? – suglumo Džulianas.

– Apsirengti, pone, – toks buvo atsakymas.

Jis abu pavarė lauk. Kas per skuba, pagalvojo. Išsitiesė ant lovos ir po poros minutėlių užsnūdo.

*

Pamatęs restorano pavadinimą – „Pirmarūšis kvapas“, Džulianas šyptelėjo, bet įėjęs išvydo, kad jis pasižymi visa Dorčesterio ištaiga. Nieko nuostabaus. Vuhane esama kelių tūkstančių vakariečių, daugiausia verslininkų, kurie dienas leidžia įstaigose, priklausančiose maždaug šimtui mieste įsikūrusių įmonių, o naktis – pagal geriausių kiniškų ir vakarietiškų pramogų pavyzdį.

Džulianas buvo palydėtas prie stalo, kurį nuo viso kambario skyrė ilga širma. Dėstytojas Čengas atsistojęs pasisveikino ir pristatė jį kitiems svečiams. Paaiškėjo, kad visi jie – svarbūs universiteto fakulteto nariai ir angliškai šneka veik tobula tartimi; net tie, kurie buvo ką tik pargrįžę iš Čikagos, amerikietiško akcento nevartojo.

Atsitraukdamas kėdę, jis antrąkart žvilgtelėjo į moteris. Čia būta gana apkūnios vidutinio amžiaus dėstytojos ir niekuo neišskirtinės damos – dar kažkieno iš universiteto žmonos. Bet Čengo žmona – ji atrodė kitokia. Čengas ją pristatė kaip Vuhano dienraščio literatūrinio priedo redaktorę ir grožinės literatūros kūrėją. Ji pasižymėjo pakankamu savęs menkinimu ir, kaip dauguma kitų užstalėje, buvo su mažais apskritais akiniais. Jos veidas klausantis nutrūkstančių ir vėl mezgamų pokalbių virpčiojo. Išraiška buvo gyva, rėminama juodų plaukų, pakaušyje surištų į uodegą, ant kaktos krito dailiai nukirpti kirpčiai. Kaskart žvilgtelėjusi Džuliano pusėn, ji nusišypsodavo, tarsi jo dalyvavimą būtų laikiusi ypatinga garbe.

– Aš Lin, – pratarė pagaliau. – Kalbu Pekino pidžinu.

Džulianas dėl tokios aliteracijos negalėjo nesusijuokti. Angliškai ji iš tikrųjų kalbėjo prasčiau nei kolegos, bet dėl to žavingai, priebalsiai skambėjo patraukliai neaiškiai.

Nuo pat paskutinio kurso Kembridže Džulianas save laikė moters grožio žinovu. Tokiu, kad draugų žmonas buvo nusprendęs rūšiuoti pagal išvaizdą; kad už tai nebuvo smerkiamas, buvo jo autoriteto ženklas. Nūn, žiūrėdamas į Lin, jis nesitvėrė mintyse jos neparūšiavęs. Ramiame veide nebūta nieko ypatinga. Bet kai ji šypsojosi, viršutinė lūpa truputį persikreipdavo. Jis negalėjo apsispręsti, ar šita asimetriška šypsena jos išvaizdą gadina, ar taiso.

Susikaupęs jis pasistengė įsitraukti į pokalbį. Pamatė, kad kinų intelektualai stebėtinai daug išmano apie šiuolaikinę politiką ir kultūrą ten, Anglijoje; kai kurie net buvo skaitę naujausias knygas. Kad ir Litono Streičio Karalienės Viktorijos biografiją, kuri, matyt, buvo išversta labai talentingo jauno poeto.

Londone Džulianas jų niekad nematė, bet dabar suprato, kad ten studijavo visas būrys intelektualų kinų. Pats Čengas gyveno Londone ir Edinburge, o sugrįžęs į Kiniją su kitais – vieni jų buvo grįžę iš Britanijos, kiti iš Amerikos – įkūrė būrelį romantišku pavadinimu „Jaunaties“ draugija. Jis buvo nedrąsiai modeliuojamas pagal Blumsberio grupę, būrė draugėn poetus, romanistus, politikos apžvalgininkus ir architektus. Tapytojo būta tik vieno – jis studijavo dailę Amerikoje, bet tapybą paaukojo dėl poezijos.

Šitie panašumai Džulianą sudomino – taip labai, kad jis maža dėmesio teskyrė aplinkai. Vis dėlto pastebėjo, kad priešais ant stalo išilgai išdėliotos lėkštės, ant kiekvienos pūpso įmantrios gėlės, išpjaustytos iš keistų vaisių ir šakniagumbių. Kaip buvo rašoma kelionės metu jo perskaitytose knygose, kinai, siekdami parodyti svetingumą, savo svečius stengiasi apipilti maistu ir gėrimais, tad šįvakar jis buvo nusiteikęs tokiam antpuoliui. Iš tikrųjų nieko panašaus nenutiko, galbūt todėl, kad dauguma vakarienės dalyvių buvo lankęsi Vakaruose. Priešingai, ateidavo ir išeidavo kukli lėkščių procesija, kiekviena – pristatoma ir apibūdinama guvių šeimininkų.

Vaišėms einant į pabaigą, jo dėmesys nukrypo į kinišką paveikslą ant restorano sienos. Jame buvo vaizduojamas vyras, grojantis citra, ir kitas – besiklausantis; Čengas paaiškino, kad čia pasakojama vietinė legenda, kilusi netolimoje gražioje vietovėje tarp Vėžlio kalvos ir Mėnulio ežero. Klausytojas sakąs muzikantui: „Tavo viltys tokios aukštos kaip kalnai, bet jas nutverti taip sunku kaip tekantį vandenį.“ Kai grojantysis citra šitai išgirdęs, paaiškino Čengas, sumojęs, kad sutiko vienintelį jo muziką suprantantį žmogų, ir abu tapę neperskiriamais draugais. Vėliau, klausytojui mirus, muzikantas savąją citrą sudaužęs į šipulius ir nebesugrojęs nė natos.

Čengui baigus kalbėti, Džulianas linktelėjo. Šitą istoriją jis buvo kažkur skaitęs, knygoje apie kinų tapybą. Išties vaikiška, tai buvo matyti, bet sykiu jis pasijuto esąs ten, kur vertinamas supratimas. Pats sau tarė, kad čia galbūt pagaliau bus galima užmegzti tikrą draugystę ir išmokti branginti gyvenimą, kuris iš pirmo žvilgsnio taip skyrėsi nuo jo.

Šiaip ar taip, šitie kinai buvo gerokai kitokie nei blumsberiškiai – bent jau atrodė daug mandagesni ir ne tokie pasipūtę. Namuose, priešingai, žmonėms rodėsi niekaip neįmanoma susitikus dėl nieko nesiginčyti. Jo motina ir teta Virdžinija negailestingai atsisakydavo antrąkart kviestis tą, kurį palaikydavo nuoboda ar kvailiu; prisiminus tai, Džuliano pasitikėjimas savimi ir išskirtinumo jausmas vėl buvo pakurstyti, ir jis persiėmė tokiu pat kritiškumu.

Pasižvalgydamas tarė:

– Ar tai geriausia, ką gali nutapyti kinai?

Jo nuostabai, atsiliepė Lin.

– Žinoma, ne, – išbėrė greitai ir pridūrė, kad šitos figūros iš tiesų nutapytos gana gerai – šiaip ar taip, nejau kas nors tikisi puikaus meno restorane? Kad ir tokiame gerame kaip šis.

Džulianas, supratęs, kaip netikusiai bus sušnekėjęs, išraudo, Lin žiūrėjo pro šalį. Kinų tapyba, toliau kalbėjo ji, siekiama perteikti „po vaizdu glūdinčią prasmę“. Tai reiškia, kad tikrąją meno vertę galima rasti tik po teptuko brūkšmais.

Džulianas susidomėjo: atrodė, kad ji žino, ką sako, o kai kalbėjo apie dalykus, kuriuos ypač vertino, anglų kalba darėsi daug taisyklingesnė. Juanų dinastijos tapyba, kuria ji žavėjosi, pavyzdžiui, buvo ne kas daugiau, kaip pora tolumoje virš debesų iškilusių viršukalnių, o pirmame plane – vytelių kuokštas. Kìta paveiksle buvo tuštuma. Toks tas grynasis kinų menas.

Tuštuma svarbiau nei jos priešingybė. Tai pasirodė įdomi mintis, net jei dar iki galo jo ir neperprasta. Vakarų meno teorijoje šito iš tikrųjų nebuvo su kuo lyginti, jis pats nežinojo nė vieno paveikslo, kuris būtų sukurtas vadovaujantis tokiais principais. Pasilenkęs prie Lin, Džulianas pasakė norįs išgirsti daugiau – ji, užuot atsakiusi, nusišypsojo.