Хун Ин - K - meilės menas

*

Kai taksi juos išvežiojo po namus universiteto miestelyje, buvo vidurnaktis. Priėjus fasadines duris, tos nuo prisilietimo tyliai atsivėrė, bet prieškambaryje Džulianas negalėjo rasti šviesos jungiklio, tad kurį laiką tuščiai grabaliojosi. Kai akys labiau apsiprato su tamsa, pamatė blausią kušetę ir nusprendė trumpam čia prigulti – išgėręs buvo daugiau, negu manė.

Jis permąstė vakarą. Čengas akivaizdžiai pažinojo kažką iš blumsberiškių – jis net buvo pas jo dėdę Leonardą prašyti patarimo, kaip paskatinti kooperatinį judėjimą Kinijoje. Kai dabar pagalvoji, ar tik teta Virdžinija nebus minėjusi kelių kinų studentų apsilankymo – visi jie labai domėjęsi politika, tik nežinoję, kokios doktrinos įsitverti.

Tą vakarą Virdžinijos vardas buvo minimas dažnai. Dabar jį apėmė ne tiek namų ilgesys, kiek didžiulis troškimas. Pirmiau nei apie kitus jis pagalvojo apie motiną, paskui apie Rodžerį Frajų. Rodžeris prieš metus staiga mirė. Tai būta vienos iš priežasčių, kodėl Džulianas išvyko iš Anglijos. Kaip gaila, kad Rodžeris nebeatkaks į Kiniją – ji jam būtų patikusi. Džulianui dažnai atrodydavo, kad Rodžerio žavėjimasis kinų menu gerokai perdėtas, bet dabar jis jau buvo linkęs pripažinti, kad senuko būta ne tokio ir keisto, jo didžiulę pagarbą kinams gal ir galima pateisinti. Kaip nūn jo ilgu.

Vakarienei einant į pabaigą, Čengas užsiminė apie poetą Siu, kuris neseniai žuvo lėktuvo katastrofoje. Akivaizdu, jo būta „Jaunaties“ draugijos gyvasties ir sielos, o prieš tai jis buvo Leitono parko mokyklos mokinys ir Kembridžo karališkojo koledžo studentas, nedaug laiko prieš studijuojant Džulianui. Pasak Čengo, jį savo sparnu gobęs Rodžeris. Džulianas tamsoje nepritariamai papurtė galvą. Ką gi tas Siu sau manė? Jo puikavimasis ryšiais Anglijoje – patetiškas. Jis darkart papurtė galvą. Tik gerai, kad šitas Siu nebegyvas ir neturi galimybių pasipainioti ant kelio. Nors Lin akivaizdžiai jį aukštai vertina.

„ Maizi bucuo! Graži moteris!“ – praskriejo galvoje gatvės šūkalojimai, jis tuos žodžius ištarė garsiai. Pats nežinojo, kam taiko – mėnuliui už lango ar moteriai. Papurtė galvą trečiąkart, stengdamasis iškratyti iš smegenų alkoholį, paskui pasiėmė plunksnakotį ir rašomojo popieriaus. Buvo tylu – galėjai girdėti, kaip Rytų ežero bangos švelniai atsimuša į krantą, o pušų šakas šlamina vėjas. Žinoma, moteris jis mylėjo, mylėjo daug moterų. Bet ilgėtis iš tikrųjų ilgėjosi tik vienos – savo motinos.

Trečias skyrius

Siųsdintis knygų iš Anglijos nebuvo reikalo. Nors universitetas veikė dar tik ketveri metai, angliškų ir kiniškų knygų būta apsčiai – bent jau Džuliano numatomam dėstyti kursui. Biblioteka stovėjo ant kalvos šlaito, buvo su paauksuotu kraigu, todėl atrodė panaši į senovės šventyklą. Du jos flygeliai buvo skirti atitinkamai mokslui ir menams.

Prieš pirmąją paskaitą pas jį į namus atėjo Lin. Pasakė, kad vyras pataręs truputėlį pagelbėti auditorijoje, nes dėstytojui užsieniečiui keturiasdešimt su viršum studentų kinų gali pasirodyti lyg ir koks iššūkis.

– Aš irgi norėčiau pasiklausyti jūsų paskaitų apie šiuolaikinę anglų literatūrą, – pasakė ji.

Jos nuoširdumas jį sužavėjo, ir per pirmąją paskaitą, studentams piešdamas šiuolaikinės literatūros vaizdą, jis jautėsi taip, tarsi patalpoje būtų tik vienas asmuo – sėdi čia, įsmeigusi savo tamsias akis. Kokios jos mąslios, bet sykiu kokios linksmos ir supratingos.

Džulianas prisiminė Kembridžo laikus, kai per seminarus diskutuodamas su studentėmis kartais tiesiog pamiršdavo dėstytoją. Šį kartą, matyt, bus pamiršęs kitus studentus. Jie buvo dėmesingi ir pagarbūs – pagarbūs gal net pernelyg. Vis dėlto, kadangi tai būta pirmo karto ant pakylos, tokių linkusių diskutuoti studentų, koks buvo pats, Džulianas norėjo mažiausiai. Karališkajame koledže jis būdavo didysis klausinėtojas, kone pertraukinėtojas, bet tam, kad darytų įspūdį kitiems. Dabar, dėstytojaudamas, turėjo daryti įspūdį studentams. Jei tie ir toliau bus tokie mandagūs, jis taip ir nesužinos, ką jie iš tikrųjų galvoja ir ko nori. Vis dėlto, prakalbęs apie Tomą Hardį, sulaukė atsako. Pats buvo didelis Hardžio gerbėjas, nors skaityti paskaitas ir buvo pernelyg striukas būdas jam įvertinti.

Lin jo paskaitas lankė reguliariai ir darė gerą įtaką: kiti studentai pradėjo sąžiningai ruoštis. Kiekvieną savaitę sekretorės kabinete Džulianas prašydavo mimeografu atspausdinti šūsnį puslapių. Studentai dirbo labai uoliai, nors ir turėdavo plušėti vakarais, kad viską atliktų laiku.

Jo požiūriu, pasakė jis per vieną paskaitą, Prustas įrodė, kad yra išties nemirtingas literatas, o Džoiso „Ulisas“ – pretenzingas ir per milijonus mylių nuo šedevro. Galiausiai keletas studentų priėjo užduoti mandagių klausimų. Lin stovėjo auditorijos gale, kantriai laukdama, kol jis susiruoš eiti. Džulianas staiga pastebėjo, kokia ji panaši į kitas studentes – veidas akiniuotas, bet be makiažo, ir ta jos figūra, melsva palaidinė, sijonas. Nors trisdešimt penkerių, kone dukart už jas vyresnė! Vakaruose būdama motinos amžiaus tu ir atrodai kaip motina.

Ji pasakė jam komplimentą:

– Jūs tikrai mokate skaityti paskaitas – autoriai kaip gyvi.

– Kiekvienas rašytojas – gyvas asmuo, – tarė Džulianas. – Kiekvienas eilėraštis, kiekvienas pasakojimas – maža autobiografija.

Lin atsisuko.

– Gerai pasakyta! Labai įžvalgiai!

Jis nusijuokė.

– Aš tik cituoju. Kada gi tu man parodysi savo rašinius?

– Kam? – pasipriešino ji. – Norit pamatyti mano gyvenimą? Ar kad aš pamatyčiau jūsiškį?

Šnekėtis buvo smagu – jos būta tokios guvios, kad jis pajuto, jog pokalbio yra kurstomas. Lin vėl šyptelėjo.

– Ar galiu ateiti ir į kitas jūsų paskaitas? Kad ir į anglų kalbos rašymo. Aš noriu išmokti rašyti angliškai. Tada galėsit perskaityti mano darbus.

Kurį laiką jis nerado ko atsakyti. Vadinasi, matys ją kasdien? Per kiekvieną paskaitą? Jos „namų darbus“ irgi matys?

– Bet geriau jau į mane nežiūrėkit, – pridūrė ji.

Nelaukdama atsakymo, nusisuko ir raudonuodama nuėjo. Lipdama laiptais neatsigręžusi mestelėjo „iki“.

Džulianas buvo priblokštas. Gi tarp savo draugų studentų garsėdavo kaip mergininkas ir visuomet džiaugdavosi, kad yra persekiojamas viliojančio „grobio“. O štai Lin, regis, bus užbėgusi jam už akių.

Jis susirado patogų lapais nuklotos velėnos lopinį, išsitiesė ant nugaros ir pasižiūrėjo į dangų. Saulę viršum galvos buvo pradėjusi dengti plonytė debesies ketera. Užsimerkus akinama Lin šypsena nenustojo vaidentis.

– Tai jau būsiu užburiamas jos kerų, – susijuokė jis. – Kinės! Laimė, ne gražuolės.

Rytų ežeras buvo didžiulis, jis pusračiu juosė Luodzia kalvą, dėl to Vuhano universitetas atrodė taip, tarsi stovėtų pusiasalyje. Čia būta medinių jachtų prieplaukos ir grįstų paplūdimių. Palei pylimą, tvenkiantį ežero vandenis, ėjo medžiais apsodintas kelias – ten studentai galėdavo pavaikštinėti, paskaityti knygas. Vaikinai daugiausia dėvėjo ilgus chalatus, merginos – palaidus čeongsamus ir buvo trumpai nusikirpusios. Džulianas, vaikštinėdamas su savo užrašais po pažasčia, galvojo, kad tikrai reikėtų nusipirkti chalatą. Užsienietis, vilkintis kinišką suknią, būtų juokinga nuotrauka nusiųsti į namus motinai – ta, be abejo, palaikytų ją labai meniška.

Liovėsi lyti, danguje nutįso blanki vaivorykštė. Kalvos šlaitus puošė kupstai gėlių – keistų sidabrinių, ilgais kotais, nuo baltų iki violetinių. Medžių lapai pakraščiais gelto. Čia būta lyg ir klevų, kurių kiekvieną lapą margino vis kitoks geltonų ir oranžinių spalvų raštas. Visa kalva, taip pat ir ežeras maudėsi šiltose rudens spalvose.