Хун Ин - K - meilės menas

Milžiniška Vuhano urbanistinė draikana buvo suskirstyta į tris miestus: Hankou, Hanjangą ir Vučangą; jie buvo įsikūrę ten, kur Hano upė įteka į Jangdzę. Vis dėlto, kol nebuvo priėmęs darbo pasiūlymo, dėl kurio vyko čia, Džulianas apie šį kolosalų miestą nebuvo girdėjęs.

Berniukas, pagreitinęs žingsnį, mynė universiteto link. Abipus pasirodė krautuvės – belangės, su paprastais prekystaliais taip arti, kad mažne galėjai paliesti. Vienur kabėjo kiaulių kojos ir džiovintos mėsos atraižos, o už jų nelyg brangakmeniai tamsoje švietė neskoningai išpuoštos dievybės. Didžiapilvis Buda su milžiniška šypsena, deivė įmantriai suraityta šukuosena. Gatvėse knibždėjo žmonių, kai kas vilkėjo tradicinius kinų chalatus, kai kas – vakarietiškus kostiumus, kiti – šių dvejopų drabužių derinius. Teisybė, elgetų pasitaikydavo, bet Londono Ist Ende jis buvo matęs daugiau skurdo.

Džulianas šiek tiek susigėdo suvokęs, kad į savo jaunojo rikšos traukėjo pastangas jau nustojo kreipti dėmesį. Nūnai vėl spartesniu žingsniu juodu vijosi vakarietišką varinių dūdų su garsiu būgnu orkestrą, grojantį jam negirdėtą melodiją. Tada jis išvydo raudonu brokatu uždengtus neštuvus nešančius jaunus vyrus. Viršuje siūbavo spalvotomis lemputėmis paryškintas kiniškas feniksas ir – keista – didžiuliai veidrodžiai, kurie, kabodami iš trijų pusių, atspindėjo minią gatvėje.

Rikšos, matyt, irgi būta smalsaus, o gal norėta pasirodyti prieš savo keleivį – jis irgi metėsi prie neštuvų. Kai jie susilygino, Džulianas žvilgtelėjo į vieną iš veidrodžių ir pamatė virpčiojantį savo atvaizdą – svetimšalį juokingais imbiero spalvos plaukais, didžiule nosimi ir įdubusiomis akimis. Už nugaros kažkas šūktelėjo, akivaizdžiai apie jį, ir žmonių prigrūsta gatve nusirito juoko proveržis.

Jis nebuvo pagalvojęs, kad galėtų šitaip išsiskirti, juk keliaudamas per Honkongą, Šanchajų, Nandzingą ir Hankou prasilenkė su krūva vakariečių – jie retenybė nebuvo. Tada sumojo, kad iš tikrųjų minia greičiau juokiasi ne iš jo, o iš iškreipto atvaizdo, tad prisidėjo prie jos smagumo šūktelėdamas: „Ei tu, pabaisa!“ ir patempdamas veidą. Šitų gatvių šurmulys ir gyvybingumas ūmai jį pralinksmino.

Tada rikša suriko kažką panašaus į Maizi bucuo! , ir praeiviai ėmė šaukti. Džulianas nieko nesuprato, bet suvokė gestų reikšmę: rankos iškeltos, nykščiai į viršų. Aišku, jie gėrėjosi dengtuose neštuvuose sėdinčia nuotaka – ta, kilstelėjusi savojo brokato kampą, kyštelėjo galvą į gatvę.

– Maizi bucuo! – vėl sušuko rikša, mesdamasis artyn.

Bet kai Džuliano akys susidūrė su merginos akimis, jis nesuprato, kaip kam nors gali toptelėti, kad ji graži. Buvo labai jaunutė, mažytėmis papūstomis lūpomis. Skruostai nutepti storu skaistalų sluoksniu, o komiška ant plaukų sukrauta brangenybių krūva ją darė panašią į operos „Mikado“ veikėją.

– Maizi bucuo!

Graži moteris. Šitie žodžiai nuskambėjo vėl, ir Džulianas šyptelėjo. Į lėlišką kai kurių kinių grožį jis jau buvo atkreipęs dėmesį. Dabar, kelionei einant prie pabaigos, pagalvojo, kad romantiška intermedija šitoje keistoje ir egzotiškoje šalyje gali būti labai maloni perspektyva. Iki šiol jis labiau nei kuo kitu buvo užsiėmęs darbu – rašė „Proletariatą ir poeziją: atvirą laišką S. Dei Luisui“, kurį buvo pažadėjęs parsiųsti į Londoną. Pasinėręs į rašymą, net nelabai pastebėjo, kad iškeliavo iš Vakarų. Tiesą sakant, tik laivui apiplaukus Indiją susivokė turįs pasistengti pramokti kiniškai. Jam į pagalbą atėjo vienas bendrakeleivis, verslininkas iš Honkongo, sutikdamas dienomis po valandą pamokyti mandarinų kalbos. Priartėjus prie kranto, Džulianas jau pažino kone du šimtus rašmenų ir buvo išmokęs pluoštą kasdienių posakių.

Staiga rikša neperspėjęs atitrūko nuo vestuvininkų palydos ir nėrė į šoninę gatvę. Tuoj pasidarė tyliau. Kelias buvo nuklotas chrizantemų žiedlapiais. Orą tvindė saldus kvepenių kvapas. Džulianas lyg per miglą prisiminė, kad tomis spalio dienomis Kinijoje švenčiama šventė, einama į kalvas skinti chrizantemų ir gerti vyno už mirusius giminaičius bei draugus. Jis pašnairavo aukštyn. Žydras dangaus skliautas už plaukiančių plunksninių debesų tebetvoskė karščiu.

Artėjant prie universiteto, medžiais apsodintos gatvės darėsi gerokai švaresnės. Tačiau net toks pokytis neparengė jo išvysti savo naująjį būstą. Palyginti su namais, kuriuos jie ką tik praėjo, šis buvo rūmai: dviaukštis, atskiras, šiuolaikiškas, supamas nuosavo sodo. Aplinkinių irgi būta erdvių, jie dengė didumą rytinio Luodzia kalvos šlaito. Matyt, po tokį namą turėjo kiekvienas universiteto dėstytojas – kaip neįprasta.

Prieš išvykdamas iš Hankou Džulianas skambino dėstytojui Čengui, Menų fakulteto dekanui, ir pranešė, kada numato atvykti. Dabar, sumokėjęs rikšai, Čengą išvydo priešais. Dekanas buvo akiniuotas ir, kaip dauguma Kinijos intelektualų, vilkėjo ilgą chalatą. Angliškai kalbėjo veik per tobulai, kad net skambėjo dirbtinokai. Tik pasisveikinęs su Džulianu, atidavė jį dviem tarnams, kurie jo laukė jau kuris laikas, o dabar išniro nešti bagažo. Pats atsiprašė – turįs kitų reikalų, bet pasirodysiąs šįvakar per fakulteto rengiamą vakarienę jo sutiktuvių proga.

Džulianas paskui tarnus nusekė į savo naująjį būstą. Viduje jį atidžiai apžiūrėjo. Buvo visiškai apstatyta ir švaru: kilimai iššukuoti, židiniai iššluoti, kušetės rūpestingai užklotos siuvinėtos medvilnės lovatiesėmis. Tai šen, tai ten šmėsčiojo net vazoninių augalų, žemė juodavo nuo neseno laistymo. Jam nepatiko tik viena – visiškas sienų ir lubų baltumas; tai kėlė šypsulį – kažin ką apie tokį paprastumą pamanytų jo motina, kurią džiugindavo ypač dekoruoti paviršiai. Šypsulys praplatėjo. Jei šitai ir pradėtų erzinti, tereikia dirstelėti į lauką. Už nušienautos atšlaitės apšviestas paskutinės dienos šviesos raibuliavo Rytų ežeras – auksine, geltonos ochros, vidurnakčio mėlynumo spalvomis; nepriekaištingas, kone viduržemiškas saulėlydis.

Džulianas atkuto – jam buvo paruošta vonia. Sunku visa tai ir suvokti, pagalvojo. Čia jis gyvens daug prašmatniau nei kada nors. Tiesą sakant, kai švietimo ministro pavaduotojas kreipėsi pirmąkart, Džulianą tikrai nustebino atlyginimo dydis. Kaip laisvai samdomas, daug jis niekuomet neuždirbdavo, jų šeima niekad nebuvo kaip reikiant turtinga. Tetą Virdžiniją prieš ką nors perkant ištikdavo agonija. Žinoma, automobilių jie turėjo, iš antrų rankų, o tėvo gimdytojai kažkur laikė lėšų atsargai – Klaivo turėta brangių pomėgių. Bet iš jų draugų pinigų turėjo tik Meinardas. Didelių pinigų, sprendžiant iš surinktų paveikslų ir paramos, teiktos žmonos baletininkams.

Lipdamas į vonią, Džulianas ėmė apytikriai skaičiuoti. Jo atlyginimas už dėstymą universitete nuo devynių iki dvylikos valandų per savaitę sieks 900 svarų, bus mokamas doleriais. Tai geros pajamos, ypač kai namo nuoma ištisus metus kainuoja tik 30 dolerių. Taigi, trisdešimt dolerių plius dvidešimt penki kiekvienam tarnui – tie buvo brangūs, nes „kalbėjo angliškai“. Jei turėtum omeny maistą, tai negali būti, kad išlaidos jam per mėnesį sudarytų daugiau negu 30 dolerių. Vadinasi, jis turės užtektinai, kad galėtų leisti kam panorėjęs.

Bet taip negerai. Tiesiog nesąžininga, kad jis uždirbs daugiau nei universiteto dėstytojai Britanijoje. Gal kinų valdžia kaip nors suuodė jo planą ir ketina versti riebiu buržua? Jis buvo laimingesnis už Kolumbą – atvykęs į legendinę Kitajaus žemę, pamatė, kad auksu išgrįstos gatvės. Džulianas išlipo iš vonios, nutrynė plotelį veidrodyje ir, įsisupęs į rankšluostį, pradėjo skustis. Plaukai buvo per ilgi – kažin, ar kur nors netoliese atsirastų kinas kirpėjas, pajėgus imtis jo garbanų?