Хун Ин - K - meilės menas

– Patys vakarieniaukit, – pasakė jiems Džulianas. – Aš išeinu.

Saulė vakaruose jau buvo nusileidusi už kalnų, bet ant ežero jos šviesa tebesilaikė – dažė vandenį tamsiu raudoniu. Nusigauti pas Čengus grįstu keliu reikėjo ketvirčio valandos, tačiau Džulianas jau buvo radęs takutį, nuo kalvos besileidžiantį per mišką. Tas buvo slidus, nuklotas daugybės metų lapų draiskanomis ir ypač status. Juo nueiti prireikė mažiau nei dešimt minučių, minant atsargiai, kad nepaslystum. Jis pamatė, kad Čengus net galėtų laikyti kaimynais.

Pasibeldus į duris, niekas neatidarė, tad jis apsukui namą nuėjo į sodą. Dekano namas buvo beveik lygiai toks pat, tik sodas gerokai didesnis. Kitaip nei angliškas, neatitvertas – šeimininkas buvo nubrėžęs ribą. Prižiūrimas sodas visas žydėjo. Orą tvindė toks stiprus gėlių kvapas, kad kone darėsi silpna. Jis nesusilaikęs nusičiaudėjo. Kai pakėlė akis, su juo jau sveikinosi Čengas ir Lin.

Švarko Džulianas nebuvo apsivilkęs, marškinių apykaklė karojo atlapa. Plaukai ir vėl suvešėjo, ant galvos styrojo padriki garbanų kuokštai.

– Tik jūs toks, – pasakė Lin, – ateinate per sodą, kaip koks įsibrovėlis.

Jis kaltai skėstelėjo rankomis.

– Atleiskit. Atėjau tuščiom.

Čengas susakė:

– Ką jūs. Tiesiog jauskitės kaip namie. Taip jaučiasi visi mūsų draugai.

Čengų namuose būta didžiulės senienų kolekcijos, įskaitant keramikos dirbinius ir paveikslus. Net kėdės, buvo pasakyta jam, ir tos esančios kelių šimtų metų senumo. Jų atlošai ir atkaltės buvo dailiai išpjaustinėti, raudonmedžio porankiai nuzulinti žvilgėjo. Kėdžių rinkinys esąs palikimas, pasakė Lin, jos motinos vestuvių dovana. Lin jam aprodė namus. Širma, durų užuolaida ir lempos gaubtas miegamajame buvo japoniški. Lin darbo kambarys – didžiulis, jame stovėjo didelis rašomasis stalas ir viengulis tatamis. Jie kurį laiką praleidę Japonijoje, Lin ten studijavusi ir jaunystėje. Japonija jai patikusi net labiau negu Čengui. Ji esanti naktinis paukštis ir dažnai dirbanti iki prašvintant. Paskui mieganti savo darbo kambaryje, kad netrukdytų Čengui.

Vadinasi, jie nemiega kartu! Džulianui suspurdėjo širdis. Tada jis supeikė save, kad leidžia mintims apsistoti prie intymaus Čengų gyvenimo, veide atsirado savišaipos šypsenėlė.

Lin nusivedė jį laiptais žemyn. Sušneko apie savo įprastinės dienotvarkės permainą – Vuhano dienraščio literatūrinio priedo redaktorės darbą ji turbūt mesianti, nes dabar turinti daugiau ką veikti. Jis numanė, kad ji turi minty jo paskaitas.

– Kas jums?

Lin pamatė, kad jis labai susimąstęs.

– Tu turi tiek daug ką veikti, o aš – gerokai per mažai, – pasakė jis niauriai.

Viskas Čengų namuose buvo dailu ir tvarkinga. Tinkamas ornamentų paskirstymas, atvira erdvė. Namuose buvo justi moters ranka. Tai ne išdykėliška jo motinos būsto netvarka. Džulianą sužavėjo didžiulis gobelenas valgomajame, kuriame buvo pavaizduoti puotaujantys senoviniais drabužiais apsirengę vyrai ir moterys. Jam patiko sodrūs jo tonai, šiluma ir linksmumas.

Virš židinio atbrailos kabojo paveikslo rėmai su gelstančia laikraščio iškarpa. Nuotrauką jis apžiūrėjo įdėmiau. Joje buvo matyti grupelė žmonių, tarp jų Lin, Čengas, o viduryje – indas balta barzda.

– Tagorė?

– Taip, jis. Buvo mūsų piršlys, – pasakė Čengas.

Šitas Bengalijos poetas, pirmiausia išgarsėjęs Londone, galėjo džiaugtis, kad Kinijoje buvo sutiktas šilčiau už Džoną Diujį ar Bertrandą Raselą. Jo eilėraščių rinkinys „Gitandžali“ kinus sužavėjo. Vienintelį azijietį Nobelio literatūros premijos laureatą garbstė „Jaunaties“ draugija, pasivadinusi vieno iš jo kūrinių vardu, pasakė Čengas.

Vadinasi, azijietis azijiečiui tinka, pagalvojo Džulianas. Kai pats pamėgino paskaityti Tagorės poezijos, pasigedo proto aštrumo. O liaupsės, kurias Tagorei skyrė Jeitsas ir Paundas, turėjo lyg ir kokį globėjiškumo atspalvį.

Lin, peržiūrėjusi gramofono plokšteles, tarė:

– Juk į Kiniją jokių neatsivežėt, ar ne? Kelias parinksiu. Pasiimkit šįvakar. Muzika padės suprasti mūsų kultūrą.

Teisybė, jis atsivežė tik knygų. Lin atrinko kelias plokšteles. Dauguma jų Čengo buvo pirktos Londone: Mocartas, Čaikovskis, Šopenas ir kiti. Pamatęs keletą su kiniškais rašmenimis, Džulianas sukluso:

– Kiniškos? Galiu pasiskolinti?

Čengas tarė:

– Šeimininkė sakė, kad galit imti. Tai ir imkit. Skolintis nereikia.

– Nuostabu!

Džulianas nesitvėrė džiaugsmu. Čengas irgi nusišypsojo, bet kiniškai paklausė Lin:

– Kodėl Džulianas elgiasi kaip vaikas?

– O argi jis ne vaikas? – atsakė ta.

Jų kiniškas pašnekesys jam buvo per greitas, jis teišgirdo du žodžius – savo vardą ir „vaikas“. Pasiteiravo, ką jie apie jį kalba, bet tie tik susižvalgė ir nusijuokė. Čengas pasakė, kad Lin patinka, kai rašant namie būna tylu. Kai prieš keletą metų jie gyvenę Pekine, buvę kitaip. Draugai iš „Jaunaties“ draugijos nuolatos tai ateidavę, tai išeidavę, gramofonas ištisai veikdavęs.

Džulianui jų namuose buvo labai jauku. Jie šitaip skyrėsi nuo kitų jo sutiktų kinų, buvo daug atviresni. Netikrumo, kurį jis juto nuo atvykimo į Vuhaną, daugiau nebebuvo.

Lin jam parodė Siu poezijos rinkinį. Pirmame knygos puslapyje buvo įdėta nuotrauka. Siu, kaip beveik visi Kinijos inteligentai, buvo akiniuotas ir, nepaneigsi, gražus, nors gal kiek moteriškas. Džulianas pavartė rinktinę. Eilučių kinų kalba būta vertikalių, tokio pat ilgio. Kadangi kiekvienas kinų rašmuo reiškė po skiemenį, šių eilėraščių silabinės eilėdaros ritmas turbūt buvo toks kaip prancūziškų. Bet Čengas atkakliai teigė, kad šiuolaikinės kinų, kaip ir anglų, poezijos ritmas matuojamas pėdomis. Tad jis paprašė Lin truputį paskaityti garsiai.

Siu eilėraščių būtų padeklamavęs bet kurios kinų mokyklos studentas, o Lin buvo didelė jų mėgėja, ypač „Antrojo atsisveikinimo su Kembridžu“. Pasakė, kad jei ir esama kokio kūrinio, kurį būtų galima laikyti šiuolaikine klasika, tai būsiąs šis eilėraštis. Jai deklamuojant eilės skambėjo maloniai net Džuliano ausiai. Jis paklausė, ar Lin negalėtų paaiškinti angliškai – gi pagaliau eilės apie jo alma mater . Lin žinojo gerą vertimą, jį irgi padeklamavo iš atminties:

Leisk dar kartą kokį

Man išeiti lengvai

Ir lengvai pamoki

Dangui, žėrinčiam gyvai.

Gluosnis iš aukso prie upės

Ir nuotaka spinduliuos:

Jos grožis srovėje

Širdy man raibuliuos.

Tokiu pat tonu ji padeklamavo ir dar penkis posmus, galiausiai:

Išeinu aš tyliai,

Nes tyla mus vėl susies,

Neišsinešdamas

Nė mažyčio debesies.1

Jai deklamuojant paskutinę strofą, Džulianas nebegalėjo tvardytis nesijuokęs. Kas per trečiarūšis Šelis! Jis buvo įraudęs, tad apsimetęs, kad užspringo vynu, kosčiodamas, springdamas ir melsdamasis, kad nebūtų įžeidęs šeimininkų, spruko į verandą.

Kai grįžo, Lin su Čengu tebekalbėjo apie Siu. Regis, visa, ką šitas vyras darė, buvo verta jų dėmesio!

Jie pasakė, kad į Siu, kai jis dar studijavo Londone, pagalbos kreipėsi net didysis britų sinologas Arturas Veilis. Veilį, dirbusį Britų muziejaus Rytų skyriuje, Džulianas pažinojo. Jis gyveno netoli Gordono aikštės ir kasryt į Britų muziejų mindavo dviračiu, dažnai gatvėje susitikdavo su Džulianu. Kadangi Veilis taip pat buvo baigęs Kembridžą, o jo specialybė – kinų poezija – anglų ir amerikiečių poezijos būreliuose buvo naujausia mada, jis buvo pakviestas į Blumsberio susibūrimus. Tačiau motina su teta jį palaikė nuoboda ir daugiau niekuomet nekvietė. Džulianas nusprendė tai geriau nutylėti.