– Vadinasi, šiuolaikinės išsilavinusios kinės meilės romanų neužmezga? – pasišaipė. – Aiškiai matyti, kad dėstytojai britai ne ką tenuveikė jas lavindami.
Lin pažiūrėjo visiškai nieko nebesuprasdama. Todėl Džulianas ėmė jai pasakoti apie savo namiškius, lyg studentams pasakotų apie garsių rašytojų gyvenimą.
Kai motina laukėsi jo, pasakė, tėvas Klaivas Belas turėjęs santykių su teta Virdžinija. Jam gimus, motina meilužiu įsitaisiusi Rodžerį Frajų ir taip paskatinusi tėvą vaikytis jos draugužių moterų. Nuo to laiko Klaivas tai su viena, tai su kita meiluže gyvendavęs Londone ar Paryžiuje, bet motina apartamentus – miegamąjį, darbo kambarį, svetainę – visuomet laikydavusi jam paruoštus. Juos pati išpuošusi sienų tapyba. Abu jie vienas kitu tebesirūpinę kaip vyras su žmona. Ilgametis jos sugyventinis Dankanas Grantas, deja, buvęs biseksualus. Kai ateidavę jo vaikinai, jis miegodavęs su jais. Jei ne – su Vanesa. Džuliano sesuo Andželika esanti jų dukra.
– Ar jie nesipykdavo? – negalėjo patikėti Lin.
Sužinojusi, kad Klaivas turi meilės reikalų su jos seserimi, Vanesa tepasakiusi tiek: „Tai du mano mylimiausi žmonės – tokie jie buvo, yra ir visuomet bus.“ Dar Džulianas papasakojo, kad Klaivas meilužes nuolat tempdavęsis namo supažindinti su Nesa ir buvęs labai draugiškas jos meilužiams. Rodžeris, pavyzdžiui, kuo ilgiausiai buvęs tėvo geriausias draugas. Tėvo reikšmingos formos meno teorija yra performuluota Rodžerio, ji šiuolaikinių estetų vadinama Belo ir Frajaus teorija. Nesa su Virdžinija buvusios artimiausios seserys, sąmojingumu ir protu – Blumsberio kompanijos branduolys. Gali sakyti, kad tai niekaip nesusiję su seksu. Arba veikiau, kad viskas susiję su seksu.
Jų namuose nebuvo nei primityvaus pavydo, nei perdėto drovumo, pasakė Džulianas. Nuo pat mažens namie jis matydavęs nuogalius ir nuogales, daugiausia gyvus tapytojų modelius. Dankanui patikdavo modelius vyrus tapyti erotine poza, kartais – po kelis sykiu akrobatinėmis sekso pozomis, vertinamai stebimus motinos.
Dabar jis kalbėjo išties pasimėgaudamas. Namiškių nuostata už laisvą meilę, prieš vyraujančią Viktorijos laikų moralinę veidmainystę, buvusi tai, kuo reikia didžiuotis. Jam perpasakojant smulkmenas, Lin beliko klausytis, nors ji buvo aiškiai sumišusi. Žvakių šviesoje žvilgėjo juodi plaukai. Ji, nulenkusi galvą, žiūrėjo į staltiesę, ant kurios gulėjo pora jaučio rago valgomųjų lazdelių ir jos akiniai. Jaudinosi, neturėjo kur dėti rankų, jas nuo kelių kilnojo ant stalo ir atgal.
– O tu – maizi bucuo ! – pabaigė kalbą jis.
Išraudusi ir nustebusi dėl šito vietinio žargono, ji kilstelėjo galvą. Džulianas ir vėl pasidavė impulsui. Atsistojo, paėjėjo porą žingsnių už stalo ir ją pakėlė. Lin truputį pasimuistė, bet kaip reikiant nesipriešino, tad Džulianas ją priglaudė.
Prieš jo veidą buvo degantis jos skruostas. Jo lūpos pamažiukais nuslinko kaklu ir veidu prie jos lūpų. Rankos glamonėjo liemenį, pečius, paskui – plonytės suknelės priekį, kur buvo paslėptos krūtys. Speneliai buvo akivaizdžiai kieti, tad jis bemat susijaudino. Abu iškaito, kvėpavo greičiau, nekantriau.
Kambario būta didelio, apšviesta buvo tik aplink stalą; jie veik mechaniškai nėrė į kampą, kur blausiau. Dabar jau Lin bučiavo jam lūpas, pirma nusvirusios ir glebios rankos glaustė jo stuomenį. Beveik nesuvokdamas, ką daro, jis stumtelėjo jos ranką žemyn, prie savo tarpkojo.
Ji susyk atšoko. Įsitvėrusi kėdės atlošo, baimingai sužiuro.
– Kaip… kaip taip galima?
Džulianas suglumo. Bus per daug paskubėjęs? Ją išgąsdino jo erekcija? Ji virpėjo.
– To negali būti!
1 Vertė Tautvyda Marcinkevičiūtė.
Ketvirtas skyrius
Kitą rytą Džulianas pabudo jau po dešimtos. Miegamojo durys buvo praviros, laiptais viršun sklido tarnų balsai. Kai kalbėdavo moterys, kinų kalba skambėdavo kaip melodinga paukščio giesmė, o garsūs vyrų balsai jam atrodė panašesni į gyvulių žvygčiojimą. Šitie tarnai šnekėjo vietos tarme, visiškai nepanašia į švelnų Lin Pekino akcentą. Šiaip ar taip, jis nesuprato nė žodžio.
Atitraukus užuolaidas, apakino saulė. Jis apsižiūrėjo, kad miegota su drabužiais – tie buvo siaubingai suglamžyti. Žvilgtelėjęs nuo viršulaiptės žemyn, pamatė Žynį su Pelėnu, be žado stovinčius prie gramofono su milžinišku vamzdžiu.
Pasak Žynio, dėstytojui Belui jį atnešęs pono dekano tarnas. Vakar vakare, dėstytojui išeinant, dekanas pamiršęs nurodyti tarnui jį tempti sykiu.
Džulianas paliepė gramofoną su pluoštu plokštelių, sudėtų į medinę dėžę, nešti į viršų. Išsitraukęs pirmą pasitaikiusią su kiniškais rašmenimis ant įdėklo, paleido. Kambarį užliejo dvistygio kiniško smuiko čirpavimas. Jis nuėjo į vonią, nusiprausė, apsivilko apatinius drabužius ir tarnų išskalbtus bei išlygintus marškinius. Kai išniro, prie smuiko jau buvo prisidėjęs trimitų ir būgnų tratėjimas. Pusryčiauti nesinorėjo – buvo jau beveik pietų metas. Muzikai priminus, kas vyko vakar, jis krito ant lovos. Tarpkoju pasklido veržimas, reikėjo tramdytis, kad nepradėtų segiotis kelnių.
Vakar vakare, lyg išgelbėdamas abu nuo tolesnės nejaukumos, grįžęs Čengo tarnas pranešė, kad padėtis universitete nebesanti rimta: studentai atsisakę kraštutinių savo reikalavimų, tad Čengas jį pasiuntęs pasakyti Lin, kad nesijaudintų. Džulianas paskubom palinkėjo labos nakties ir išdūmė. Vos pasiekęs namus, atsikimšo butelį škotiško viskio ir, stebimas tik viršum tamsiųjų kalnų pakibusio mėnulio, gėrė toliau, iki sąmonės netekimo.
Reikalai su moterimis rimtų rūpesčių jam niekuomet nekėlė – meilužes galėdavo nusitverti ir mesti kada panorėjęs. Per daug niekuomet neįsipainiodavo. Pirmasis romanas užsimezgė trečiame universiteto kurse. Prireikė kelių bemiegių naktų, kol ją įsivilko į lovą, bet paskui buvo paprasta. Sekso realybė, greit suprato jis, žudo romantikos paslaptį. Po pirmosios patirties jausmų sąmyšis trukdavo tik tol, kol jis su moterimi suguldavo. Negalima leisti, padarė išvadą jis, kad sveiką protą temdytų hormonai.
Toks šaltakraujis jis buvo ne visada, tik su kiekviena nauja patirtimi darėsi vis lengviau suvaldyti emocijas. Pirmosios truko ilgiausiai, nes merginą vaikėsi jis. Paskui padėtis pasikeitė: beveik visuomet įsimylėdavo mergina, ir paprastai su triukšmu, nes dar nebūdavo baigta su ankstesniąja. Bet jis pamažu išmoko, kaip gražiai tvarkyti reikalus.
Brolis Kventinas savo meiles visuomet slėpdavo, o Džuliano meilės reikalai, šiaip ar taip, keldavo didelį šurmulį. Jis neketindavo jų viešinti, bet paprastai šitaip baigdavosi.
Kartais Džulianas manydavo, kad jam taip greit pabosta ne dėl palaidūniškumo, kurį buvo paveldėjęs iš tėvo, o dėl to, kad nė viena moteris neprilygdavo jo motinai. Jis nepažinojo nė vienos, kuri būtų lygi jai protu arba talentu, nė tokios, kuri būtų buvusi bent kiek tokia žavi. Jis saugojo jos, jaunos moters, neprilygstamo grožio paveikslą; kalbant paprastai, jokia moteris nebuvo lygiavertė varžovė dėl jo meilės ir turbūt niekuomet nebus.
Kaip visuomet, kai prireikdavo praskaidrinti mintis, Džulianas sėdo rašyti Nesai. Laiškuose jo meilės reikalai visuomet būdavo aprašomi kuo nuoširdžiausiai – iki tokių smulkmenų, kad kiti, jei tik būtų juos išvydę, tikriausiai būtų susidrovėję. Bet ne jis, ir ne ji. Nuo pat pirmojo savo seksualinio potyrio motinai jis pasakodavo viską. Tiesiog taip jau buvo. O ji tai laikė jųdviejų artumos ženklu ir jaudinosi dėl jo pasitikėjimo.
Prie nevaržomų motinos, tetos ir aplinkinių pokalbių – pokalbių, per kuriuos paprastai tabu laikomi žodžiai „lytinis aktas“, „orgazmas“, „erekcija“ buvo normalaus pašnekesio dalis, – jis buvo pratęs. Tos moterys apie seksą kalbėdavo kaip apie teatro spektaklį.
Читать дальше