Abu tarnai, regis, pamanė, kad laikas mintis sutelkti į jo priežiūrą. Per pusryčius Džulianas buvo lepinamas tokiais gardumynais kaip sojų pupelių pienas ir garuose virti virtiniai, patiekiami su virtais be lukšto kiaušiniais, išmirkytais ryžių vyne. Pietų gavo du patiekalus ir lotosų sėklų sriubos. Po pietų – virtinukų su krevetėmis užkandžio. Po viso šito ėjo soti vakarienė: kepta jautiena su lakštiniais ir šviežia Rytų ežero žuvis. Kad tarnų nenuliūdintų, jis kiekvieno patiekalo po truputį paragaudavo, o likučius liepdavo neštis. Tiesą pasakius, neturėjo apetito ir norėjo būti paliktas vienas. Aiškus reikalas, žygiavimas su studentais ir susirėmimas su policija tarnus sužavėjo.
Jo pirktos vazos ir baldai buvo pristatyti ir palikti apatiniame aukšte. Tik stalą ir kėdes tarnai užnešė į viršų. Tie daiktai per daug nebedžiugino.
Jis suprato savojo herojiškumo slepiamą tiesą – tiesiog buvęs nerūpestingas ir nepasisaugojęs, todėl ir buvęs užpultas. Žaizda tik patvirtino prastą nuomonę apie save.
Visiškai gali būti, kad jam trenkdamas policininkas suvokė, jog jis užsienietis, ir nors smūgį sustabdyti buvo per vėlu, jį buvo galima kiek sušvelninti. Džulianas pagalvojo, kad lygybė būtų buvusi tada, jei būtų prireikę dešimties siūlių ir jis būtų buvęs įgrūstas į policijos sunkvežimį, tardomas ir verčiamas atsakinėti į klausimus per veidą žliaugiant kraujui, ir tik tada jam būtų buvę leista suteikti medicinos pagalbą. O dabar net tvarstis ant galvos atrodo kaip kokia klastotė.
Jis išgirdo kažką lengvais, ritmiškais žingsniais lipant laiptais. Sukluso. Neturėtų būti tarnas – juk nekvietė. Už durų susvyruota, sustota. Tada pasigirdo beldimas į miegamojo duris.
Jis atsišaukė ne iš karto. Širdis smarkiai suplakė. Čia galėjo būti tik ji. O jis manė, kad pavyko pamiršti. Iš tikro buvo jos pasiilgęs, ir štai – ji atėjo.
Durys atsivėrė.
Pirmiausia Džulianas išvydo jos ranką su žalio nefrito apyranke. Ant durų bumbulo buvo plonyčiai pirštai. Paskui jis pamatė pėdas, apautas žydrais aksominiais bateliais žema pakulne. Ji mūvėjo plačias kelnes ir vilkėjo trumpą aptemptą viršutinį drabužį. Dabar jis matė ją visą. Lin atrodė kaip kilminga paveikslo dama, susipynusi plaukus į kasą. O jis nė neįsivaizdavo, kad ji galėtų šitiek vargti, stengdamasi jam padaryti įspūdį, ir buvo pakerėtas. Po kirpčiais matėsi aukšta kakta. Moterys aukštomis atviromis kaktomis, kaip motina ir teta, jam patiko.
Ji nekalbėdama priėjo prie lovos. Džuliano širdis liovėsi plakti, kvėpavimas sutankėjo.
Ji, nuėjusi prie lango, iki pusės užtraukė užuolaidą, kad į lovą nekristų saulės šviesa.
Jis šyptelėjo įprastine pašaipia šypsena, ji irgi nusivaipė. Greit išmoko – miela matyti. Jai būnant šalia, jis susyk pralinksmėjo.
Žvilgsniu slysdama nuo galvos iki kojų, Lin prisėdo ant lovos krašto. Jam pažiūrėjus į veidą, staiga pakilo ir nuėjo apžiūrėti laivo pavidalo stalo. Regis, jos akys sudrėko.
Džulianas kažkaip suprato, kad ji pasibus. Jo sužeidimas jai suteikė puikią progą.
Lin pridėjo ranką jam prie kaktos, pirštais pavedžiojo aplink žaizdą ir tyliu balsu tarė:
– Tu dar turi temperatūros.
Jis norėjo žiotis, bet Lin pirštu užspaudė lūpas, paskui pirštą prie lūpų pridėjo sau – labai panašiai, kaip darydavo motina, kai ateidavo palinkėti labanakčio. Tarnams ji liepė atnešti vištienos sultinio, patroškinto su raudonosiomis datulėmis, ir prižiūrėjo, kad Džulianas visą sugertų.
Jai būnant čia pat, jis pamatė, kad tai, ko norėjo, taip paprasta, kur kas paprasčiau, nei jis manė. Nurimo. Pavalgius mintys apsiblausė, paskutinių kelių dienų įtampa pagaliau išsisklaidė. Erzulį ir savigailą pakeitė jaukus mieguistumas. Jis užsimerkė ir ėmė grimzti… Kvėpavimas tapo reguliaresnis, jis paniro į ramų miegą.
Ūmai pažadino pakeltas Lin balsas. Ji stovėjo prie pusiau uždengto lango, labai įtūžusi.
Tikriausiai sapnuoju, pamanė Džulianas. Prisivertė pabusti. Tačiau tai būta ne sapno – ji siuto. Rankoje laikė keletą popieriaus lapų – iš laiško Nesai. Dabar jis prisiminė: laiškas kelias dienas gulėjo ant rašomojo stalo, dar iki tos demonstracijos. Jis taip ir nebaigė jo rašyti, todėl neįkišo į voką.
Lin drebančiu balsu klausė:
– Kas yra K?
Džulianas šiaip ne taip pasirėmė alkūnėmis ir pusiaugulom atsisėdo lovoje.
– Tai asmeninė korespondencija. Prašom jos neskaityti.
Tai pasakęs pamatė, kad balso tonas poveikio jai nepadarė. Teko atsakyti į klausimą.
– Gerai, pasakysiu: K yra kelintinis skaitvardis.
Lin laiško toli gražu neketino padėti – tebelaikė jį rankose. Kaipmat susivokė.
– K juk vienuolikta. Tavo vienuoliktoji kas? Kas ji tokia?
Jau geriau būti su ja atviram.
– K, žinoma, esi tu.
Dabar ji apstulbo. Darsyk perbėgo akimis laišką, vieną ją sudominusią eilutę, tada numetė jį ant stalo ir priėjusi drebančiu iš pykčio balsu užsipuolė:
– Aš? Tavo vienuolikta meilužė? Ir jau su tavim turėjau meilės reikalų? – Anglų kalba strigo, ji negebėjo baigti sakinių. – Tu pakvaišėlis!.. Melagis!
Džulianas suprato, kaip ją įskaudino parašydamas „Aš su K jau turėjau meilės reikalų.“ Kiekvienas šito paprastučio sakinio žodis buvo peilis į žaizdą. Ji – jo vienuoliktoji meilužė! Dvidešimt septynerių jis jau buvo suvedžiojęs dešimtį moterų! Jos akimis, turėjo būti visiškas niekšas.
Bet dar blogiau buvo „jau“.
Lin atrodė mirtinai perbalusi.
– Jau turėjau su tavimi meilės reikalų?
Džulianas žinojo, kad laiškuose motinai būdavo linkęs truputį perdėti. Bet juk tenorėjo patikinti, kad Kinijoje įsikūrė laimingai. Tuo metu, kai rašė, nuoširdžiai manė, kad laiškui pasiekus Angliją šitai jau bus tiesa.
– Gulkis, – pasiūlė jis kiek pasitraukdamas, – ir tebūnie „jau“.
Susidūręs su įpykusia moterimi, Džulianas buvo pratęs taip įžūlauti.
– Begėdis! – suklykė ji.
Jis tyliai tarė:
– Atsiprašau, jei įskaudinau. Patikėk, anksčiau man taip niekuomet nebūdavo. Bet nieko negaliu padaryti – galvoju tik apie tave.
Lin pasiėmė nuo stalo akinius ir žiūrėjo į jį nieko nesakydama.
Jis šyptelėjęs varė toliau:
– Vienuoliktoji. Patikėk, paskutinė būna geriausia. Leisk man įrodyti!
Tai buvo galutinis akibrokštas. Žiūrėdama prošal, Lin užsidėjo akinius ir išėjo iš kambario. Akimirka prarasta. Džulianas buvo it apdujęs. Net negirdėjo, kaip ji lipa laiptais nei kaip trinkteli užsiveriančios durys.
Po Lin įniršio scenos karštis atlėgo.
Leidžiantis sutemai, bandydamas susivokti jis spoksojo pro langą. Lin netikėtai atėjo ir vėl, šįkart – su savo vyru. Atrodė taip pat, tik buvo apsirengusi dar ir baltą nertinį. Vėl užsidėjusi viešai rodomą ponios dekanienės kaukę.
Dėstytojas Čengas paklausė, ar jam geriau. Žaizda, kiek jis girdėjęs, nesanti rimta. Jam labai pasisekę. Jie atnešę kiniškų gaivinamųjų gėrimų, liepę tarnams juos paruošti.
– Jei ko reikės, tik duokit mums žinią. Leiskit sau išsigulėti, kad pasveiktumėt. Kol žaizda visiškai neužgis, apie paskaitas negalvokit. Vis tiek studentai vėl streikuoja – prieš policijos panaudotą smurtą.
Kadangi jau taip, Džulianas nematė reikalo aiškintis, kaip įsipainiojo į demonstraciją.
– Būkit atsargus. Universitetas atsakingas už jūsų saugumą, – pasakė Čengas. – Britų konsulatas iš Hankou atsiuntė žmones apklausti, kas jums atsitiko, kaip jie sakė, labai jūsų užjausti.
Читать дальше