Хун Ин - K - meilės menas

Lin rašė sklandžiai, tad, iš pradžių trupučiuką pataisinėjęs anglų kalbą, paskui jis taip įniko į pasakojimą, kad plunksnakotį atidėjo į šalį.

*

Romanas buvo apie mergaitę, augančią didžiulėje šeimoje. Šeimos galva, jos tėvas, turėjo žmoną ir aštuonias suguloves. Motina, kilusi iš vienos turtingiausių Kantono šeimų, buvo ketvirtoji. Tėvas čia buvo atsiųstas kaip imperijos pasiuntinys, o ją sutiko pokylyje, kur ji padėjo rodyti jam brangius kaligrafijos ir tapybos ritinius. Ji vilkėjo tamsiai raudoną šilkinę palaidinukę ir mūvėjo kelnėmis, o dailutės lyg lotosų žiedai rankos sklaidė senus rankraščius. Tėvas iškart pametė galvą ir, nors mergina buvo dvidešimt penkeriais metais jaunesnė, tą patį vakarą pasirūpino pasiųsti į jos namus piršlį. Paaiškėjo, kad ta mergina įsidukrinta, taigi tapti imperijos pasiuntinio ketvirtąja sugulove jai gėda nebuvo.

Tėvą šita sugulovė kerėjo vis labiau ir labiau, jis su ja praleisdavo daugiau naktų nei su kitomis sugyventinėmis kartu sudėjus. Tai neišvengiamai kėlė pavydą bei rietenas, ir jųdviejų dukrelė, nors dar mažutė, pamatė, kad namai pilni priešų.

Kaip imperijos akademikas, tėvas turėjo didžiulius rūmus Pekine. Mergytė vis pasiklysdavo jų kiemų ir jungtinių pastatų labirintuose. Tiesą sakant, nors ir buvo gimusi čia, sava ji niekad nesijautė. Į pirmąją žmoną turėdavo kreiptis „mama“, į savo motiną – „ketvirtoji teta“. Kai jai būdavo leidžiama paklaidžioti po didįjį rūmą, neatsistebėdavo, kiek ateinama ir vaikštinėjama prižiūrėtojų, sodininkų, sekretorių, siuvėjų ir kitokių panašaus pobūdžio tarnų.

Iki šiol, pamanė sau Džulianas, jis skaito ne ką kita, kaip pasakojimą apie didelę kinų šeimą – egzotiška ir žavu, bet ne perdėm reikšminga. Paskui viskas buvo kitaip. Trumpais, paveikiais sakiniais Lin aprašė, kaip tėvas buvo linkęs į reformizmą ir kaip, jo frakciją nugalėjus konservatyvesniems dvariškiams, pateko nemalonėn. Draugams buvo paskirta mirties bausmė, o iš jo konfiskuotas turtas, pats jis buvo ištremtas į kinų Turkestano dykumą. Vykti kartu nepasisiūlė nė viena sugulovių, išskyrus ketvirtąją, mergaitės motiną. Kaip tik šito tėvas ir geidė, bet buvo atimtas net tas malonumas. Per ilgą, sunkią kelionę į tremtį abu mergaitės tėvai mirė.

Dar nė neatšalus jo kūnui, kiti šeimos nariai pradėjo kovoti dėl jiems likusio menko turto. Galiausiai jungtinis pastatas buvo parduotas, o namiškiai išsibėgiojo. Mergytė šiame pasaulyje liko viena vienutėlė.

Džulianas tą istoriją perskaitė nuo pradžių iki galo, o kai baigė skaityti paskutinį puslapį ir pasižiūrėjo į laikrodį, pamatė, kad beveik vidurnaktis. Pasiklojęs rankraštį ant kelių, vėl įsižiūrėjo į tamsą. Ne jo skonio dalykėlis, tai jau išties, ir nepanašus į jokius jam žinomus – čia savotiškas realizmo ir jausmingumo mišinys. Bet nesvarbu – jį tai sudomino, iš dalies dėl to, kad, kaip jis numanė, tai pasakojimas apie pačią Lin. Ir parašyta neabejotinai gerai – anglų kalba ji rašė kur kas tvirčiau, nei kalbėjo. Išliaupsintasis Siu, tas žuvusysis lėktuvo katastrofoje, paskelbdamas ją Kinijos Ketrina Mensfild tikrai bus suklydęs – tai nesąmonė. Džulianas atsikvėpė, net pasididžiavo. Jis gi džiaugiasi draugija moters, kuri turi tiek smegenų, tiek grožio, tad smalsumas, kas šios istorijos veikėja ir autorė, dar padidėjo.

*

Padavęs taksistui Lin adresą, Džulianas atvažiavo tuo laiku, kaip ir buvo nurodyta. Taksistas, palikęs jį prie aukštų vartų su lagaminu vienoje rankoje ir per kitą permestu juodu paltu, nurūko.

Šalia to rūmo kiti gatvės namai atrodė it neūžaugos. Ant penkto laiptelio iš šonų apstatyti akmeniniais liūtais stūksojo masyvūs raudoni dvivėriai vartai paauksintais vyriais. Abipus ant bronzinės chimeros ilčių kabojo po durų plaktuką. Džulianas kartą bilstelėjo, o kai iš tamsos išniro durininkas, prisistatė kaip dėstytojas Belas. Durininkas pranyko, bet po keleto minučių vėl pasirodė ir paėmė lagaminą. Vis dar tylėdamas, Džulianas nusekė paskui jį; iš pradžių ėjo kiemu, paskui pro dar dvejus vartus, tada aplink puošniais raižiniais išdabintą širmą, priešais kurią stovėjo milžiniškos urnos, pilnos sužydusių chrizantemų.

Už širmos būta dar daugiau koridorių ir sodų, alpinariumų ir kiemų. Kai kurie prižiūrimi, kiti – kažin kokie apšiurę. Čia augo slyvmedžių, jų šakos sviro nuo baltų ir rausvučių žiedų, seni kamienai smarkiai samanojo. Dekoratyvinius tvenkinius juosė akmenimis grįsti keliukai. Vaizdą pro bet kurį langą gožė bugienių gyvatvorės, bet koridoriuose jis vis tiek girdėjo žingsnius, tikriausiai tarnų. Kai kuris nors išnirdavo, neatrodydavo nustebęs regėdamas vakarietį.

Galiausiai durininkas pervedė jį tamsiu koridoriumi, pastatė lagaminą ir, pasakęs „Šeimininkė tuoj ateis“, dingo. Kol Džulianas laukė, jo akys klaidžiojo dviem šalia stovinčiomis raudonomis lakuotomis taburetėmis ir virš jų kabančia plokšte, kurioje pasviru šriftu buvo užrašyti keturi dideli rašmenys. Nuleidęs akis, jis išvydo po plokšte stovinčią Lin. Apsirengusią prabangia skaisčiai raudona suknia, žvilgančia sidabro gijomis, apsiūta tamsia purpurine juosta; su per ranką permestais sidabrinių lapių kailiniais. Plaukus ji buvo susisukusi į standžią spiralę viršugalvyje, ant kaktos krito juodi žvilgūs kirpčiai.

Džulianas neteko žado – Lin buvo sunkiai atpažįstama: teisingoji, padorioji Vuhano intelektualė dingo nepalikdama pėdsako. Jie nesišypsodami patyliukais žiūrėjo vienas į kitą. Lyg šitaip sau susitikdami leistų vykti tam, ką jau buvo per vėlu sustabdyti.

Pagaliau Lin prakalbo. Užsimesdama kailinius pasakė, kad ji užsakiusi kambarį viešbutyje. Tada nuėjo koridoriumi. Džulianas, nešinas lagaminu, iš paskos.

Jiems išeinant, iš didžiulio alpinariumo išniro senukas. Jo plaukai ir barzda buvo baltut baltutėliai, bet veidas švietė sveikata. Jis priėjo, maloniai šypsodamasis pasisveikino ir pakenčiama anglų kalba prisistatė esąs Lin tėvas. Gal Džulianas norėtų prisidėti prie dviejų japonų, kurie čia atvažiavę pasigėrėti sužydusiomis slyvomis? Jis parodė į du medžio paunksmėje susėdusius vyrus, kuriems arbatą tiekė madingai apsirengusios merginos.

Pamatęs Lin duodamą ženklą, Džulianas mandagiai atsisakė. Lin pridūrė, kad jis esąs kolega iš Vuhano universiteto, tik trumpam užsukęs į Pekiną, jo dienotvarkė esanti užimta. Tėvas, dar palinksėjęs, grįžo prie kitų savo svečių.

Džulianas su Lin vėl pasuko prie vartų.

– Kas tame pasakojime, kurį man davei, yra paimta iš tavo gyvenimo? – paklausė jis nebegalėdamas slėpti smalsumo.

– Mano tėvui prieš tremtį teismas suteikė malonę, – atsakė Lin nesustodama. – Dabar respublikoje jis be oficialios padėties. – Ji patylėjo, paskui vėl prabilo: – Bet aš iš tikrųjų esu našlaitė, tai tiesa. Mama mirė prieš keletą metų.

– O iš kur tėvas moka angliškai?

– Iš tiesų jis moka kelias kalbas, bet tik paprastus posakius – kaip pasisveikinti ir panašiai. – Ji prašneko apie ką kita: – Pats matai, koks jis sveikas, o juk jam daugiau nei septyniasdešimt. Tiesą sakant, ketina netrukus įsitaisyti naują sugulovę – bus keturiolikta! Taigi matai – ne viskas mano istorijoje tikra. Į ją sudėjau daug teisybės, bet daug ką palikau neaprašyta.

– Ir kodėl gi?

Lin šnairomis pažiūrėjo ir, nieko neatsakiusi, paspartino žingsnį.

Jiems traukiant kiemų raizginiu, žiemos saulė tai pasirodydavo, tai pranykdavo, ji liejo šviesą nuo aukštų sienų ir metė tamsius šešėlius. Čerpių stogai žvilgėjo mėlynai juoda ir aukso spalvomis, saulės šviesą atspindėjo dekoratyviniai tvenkiniai. Kai kuriuose kambariuose ruseno medžio anglių žarijos ir smilkalai, maži raudonų liepsnų liežuvėliai apšvietė tamsius, sunkius baldus. Spalvos ir kvapai Džuliano galvoje ėmė maišytis su Lin romano scenomis ir galimomis sudėlioti jos vaikystės pabiromis. Tat būta nepaprastai keisto pasaulio, poveikis jausmams kėsinosi visiškai užvaldyti.