Хун Ин - K - meilės menas

*

Kitąryt Lin tarnas atnešė didelį voką – jame būta romano rankraščio, angliško. Prie jo pridėtame raštelyje buvo parašyta, kad ji išvyko į Pekiną, ir lyg teisinantis pridurta, kad sunegalavęs tėvas. Ji nurodanti adresą ir turinti vilties, kad romanas padės prastumti laiką traukinyje.

Per kelias kitas dienas žaizda Džuliano galvoje visai sugijo, rando neliko. Ar važiuoti? Artėjant išvykimo dienai, jis sudvejojo. Mat bijojo aistros, kurią jai juto, ir tarsi vylėsi, kad dabar, Lin išvažiavus, galėtų ją pamiršti ar bent priprasti būti be jos.

Vis dėlto kaskart, kai tik atidarydavo duris, išvysdavo ją, stovinčią lietuje, atsukusią nugarą, kaip anądien. Tokios aistringos moters jis dar nebuvo sutikęs – ji bus užkliudžiusi kažką, glūdintį giliai, pačioje jo esmėje. Jis suprato, kad atmesti jos kvietimo negali.

Džulianas užsisakė vietą traukinyje į Pekiną. Dabar apniko kitokia baimė. Jei jis turi tam tikrų abejonių, kodėl negalėtų turėti ji? Kaip suprasti kinės reakciją, nerodė jokia jo turima patirtis. O gal ji visiškai apsigalvojo? Gal nusigavęs į Pekiną jis pamatys, kad keliauta veltui.

Kelionę šiaurėn Džulianas pradėjo sekmadienį, kai gatvės buvo pilnos žmonių. Abu su Pelėnu pasiėmė po rikšą, kad pristatytų į Hankou stotį. Staiga apėmė tikruma, kad jie niekaip nespės į traukinį.

– Dar doleris – pavyk traukinį! – šūktelėjo jis, palinkęs pirmyn, mosikuodamas sauja banknotų.

Pelėno berniukas buvo sumanesnis ir rado, kaip apeiti minią skuodžiant šaligatviu. Džulianas greit liko toli. Metęs savąjį rikšą, berniukui sumokėjo ir pasisamdė kitą, kuris atrodė stipresnis. Į traukinių stotį atkako vos dešimt minučių iki išvykimo. Pelėnas jo lagaminą jau buvo palikęs kupė, Džuliano laukė ant platformos.

Traukinio galinė stotis buvo Pekinas, taigi rūpintis, kur išlipti, nereikės. Bilietas pirmos klasės kupė jam tekainavo šešis dolerius – pusantros dienos uždarbis, – ir buvo taip patogu, tarsi važiuotum ekspresu Paryžius–Marselis. Laimingas atsitiktinumas – visi užrašai buvo prancūzų kalba, personalas patiekė kavos, prancūziškų raguolių.

Jo naujoji kiniška suknia, nuostabus tamsiai mėlyno šilko drabužis su kupranugario vilnos pamušalu, gal ir atrodė mažumą teatrališkai, bet bent jau buvo jaukus ir šiltas. Baimindamasis, kad Pekine gali būti vėsiau, Džulianas pasiėmė storą juodą paltą ir cilindrą – tas gulėjo bagažo lentynoje virš galvos. Jis atsilošė, atsipalaidavo.

*

Traukinys, palengva išvinguriavęs iš Hankou, skrodė išsibarsčiusius priemiesčius ir lūšnynus, paskui lėkė kaimo vietove, išraižyta bekraščių laukų, ežerų, miškų, tunelių. Jiems pravažiavus šiaurinį Hubėjų ir artinantis link Geltonosios upės, žemė virto apleista plyne. Prieš šimtmečius čia būta kinų civilizacijos lopšio, vienos iš tų vietų, kuriose kūrėsi pasaulis. Dabar ji atrodė nualinta ir apleista. Kur tik jis žvelgė, kraupo nuo skurdo ženklų: namai buvo ne kas kita, kaip lūšnos, vargiai atskiriamos nuo šalimais stovinčių tvartų. Žmoneliai, kurie, eidami laukais netyčia pakeldavo galvas ir bereikšmiu žvilgsniu spoksodavo į traukinį, atrodė perkarę ir apdriskę. Kuo toliau į šiaurę, tuo darėsi blogiau. Sustojus stotyse, prie vagonų kretėdami ir šaukdami sugužėdavo elgetos. Bent jau Anglijoje kaimas dar turėjo sodžiaus idilės – gyvenimas jame buvo sveikesnis nei fabriko darbininkų. Čia atvirkščiai: darbininkų, nors ir skurstančių, padėtis Kinijos lindynėse, regis, buvo kur kas geresnė nei valstiečių – nuo pastarųjų skurdo jam gniaužė kvapą.

Tas reginys jį piktino, gyvenimo sąlygos čia buvo tokios, lyg būtum atsidūręs Londono Ist Ende. Pasaulis aplinkui buvo krečiamas karo ir revoliucijos agonijos… Ką čionai veikia jis?

Hankou stotyje šokdamas iš rikšos Džulianas užkliuvęs už kažko vos nepargriuvo. Ten buvo ant grindinio klūpantis vyras, besiremiantis į kumpus ramentus, ištiesęs rankas. Žvilgtelėjęs darsyk, jis pamatė, kad skarmaluotas elgeta iš tikrųjų ne klūpo – jis be kojų. Priešais gulėjo skuduras, ant kurio buvo iškeverzoti keli žodžiai. Paskubom mestelėjęs ant skarmalo kelias monetas, Džulianas nuskubėjo į traukinį.

Gal tas vyras buvo kareivis, sužalotas per kautynes su japonais? Didesnė tikimybė, kad pilietinio karo auka. Kad ir kaip būtų, atsakomybės už jį nejautė nei valdžia, nei kas kitas. Prie suluošintų kojūgalių buvo pririštos dvi netašytos pliauskos – ant jų jis ir laikėsi.

Džulianas žinojo, kad visa tai jo neturėtų stulbinti. Juk britų spauda buvo pilna siaubingų pasakojimų apie gyvenimą Kinijoje, būta ir knygų, parašytų tų, kurie tai regėjo. Ši šalis buvo žinoma kaip parako statinė, bet kurią akimirką galinti sprogti kaip revoliucija, bet tikrovė pranoko visus jo lūkesčius. Pats jis tepadarė tiek, kad prieš keletą mėnesių, laivui įplaukus į Šanchajų, motinai parašė „testamentą“.

Man regis, visiškai gali būti, kad tam tikra aplinkybių vilkstinė mane įtrauks į revoliucingą kinų politiką. Jaučiu, kad galėčiau būti labai veiklus, ir noriu tai išbandyti. Jei ką ir darysiu, tai iš kuo tvirčiausio įsitikinimo, kad daryti turiu. Aš jaučiuosi atsakingas už tą idiotišką, pragarišką pasaulio makalynę ir kartais man labai pagailsta tų vargšų žmogelių, kurie dėl jos kenčia. Ir jei mano draugai kinai surizikuotų, ko gero, norėčiau jausti, kad aš su jais.

Tas laiškas tebeguli lagaminėlyje ant dugno – jis taip ir neprisiruošė jo išsiųsti. Pirmomis savaitėmis Kinijoje Džulianas nepamatė beveik jokių vargų, apie kokius buvo skaitęs. Visi sutiktieji atrodė daugiau ar mažiau patenkinti savo dalia. Vuhanas ūžė šurmuliavo, jame netrūko malonių vietų, kur žmonės galėjo po darbo atsipalaiduoti; net pačių kukliausių restoranų sienos buvo papuoštos paveikslais, stalai – gėlėmis. Kalbant apie pasiturinčiuosius, klausimas dėl jų patogumo niekuomet nekildavo. Turtingi žemvaldžiai savo vaikus galėjo siųsti įgyti išsilavinimo į Japoniją ar Europą, jo bendradarbiai akademikai mėgavosi prabangiu gyvenimu, būdami tikri dėl savo liberalių pažiūrų. Sutiktos moterys, dauguma jų, buvo labai žavios, apsuptos grožybių.

Kitą Kinijos gyvenimo pusę jis pamiršo, o galbūt purvą ir degradaciją nesąmoningai ignoravo.

Jei motina tą testamentą pamatytų, ji Džulianą tikrai suprastų ir liktų patenkinta jo mąstymo raida. Tačiau būta ir dar kai ko, apie tai jis irgi turėjo rašyti, o šitai rodyti jai buvo labai nejauku.

Mano gyvenimas nepaprastai laimingas ir puikus, tad veikiau jau aš žūčiau, nei mirčiau kaip nors kitaip. Žinoma, turėčiau nepakęsti, kad nebebus ateities, ir jaučiuosi taip, lyg visomis išgalėmis stengčiausi būti nenužudytas – juk visai nesu kankinys, – bet vis dėlto apie tokią baigtį galiu galvoti gana šaltakraujiškai.

Jei ką nors panašaus daryčiau, pasirūpinsiu cianidu, taigi apie kokias nors atsitiktines baisybes negalvok.

Na, juk nereikia teisintis, kad jis retkarčiais savimi pasimėgauja. Kai ateis metas, susidarys galimybė save išbandyti, idealams liks ištikimas – žino, kad liks.

„Aš tavęs lauksiu Pekine“. Taip pasakė Lin.

Džulianas atsistojo, iš lagamino išsitraukė rankraštį ir įsitaisė skaityti. Traukinys važiavo per ilgą tiltą – ratai trinksėjo, vagonai švelniai siūbavo.

Lygindamas pirmą puslapį, jis apsižiūrėjo, kad kol buvo užsigalvojęs, pradėjo temti, o kai žvilgtelėjo laukan dar sykį, pamatė iš sutemų į jį žiūrintį paties atspindį. Užsidegė virš sėdynės įtaisytą lempelę. Priešais ant staliuko buvo alaus, vaisių ir apetitą žadinančių prancūziškų užkandžių. Pirmos klasės vagono prabanga, apgobusi jį nelyg mantija, nejaukaus išorinio pasaulio tikrovę prapuldė.