Хун Ин - K - meilės menas

Lin ėjo vis greičiau ir greičiau, Džulianas nė nebebandė šnekėti. Lig tik jai atvėrus užpakalinius vartus ir išėjus į gatvę, tuoj pat privažiavo taksi, ir Lin skubiai šmurkštelėjo į vidų, ragindama ir jį lipti.

Į miesto centrą abu važiavo tylėdami, net nedrįsdami pažiūrėti vienas į kitą, nors juto vienas kito kvėpavimą. Jie net nesilietė rankomis – bijojo, kad nuo bet kokio kontakto, net ir menkiausio, gali nebesusitvardyti. Taksi sustojo, ir juodu atsidūrė ant šaligatvio. Džulianas pastebėjo, kad viešbutis labai didelis, vakarietiško stiliaus. Tarsi per sapną paskui portjė nusekė lifto link, juto, kaip juos kelia aukštyn, į ketvirtą aukštą, kaip jis pirma Lin įeina į kambarį, girdėjo už jų užsiveriančių durų trinktelėjimą.

Džulianas žengė keletą žingsnių didžiulio kambario grindimis. Atsigręžęs Lin pamatė atsišliejusią į duris, atlošusią galvą, viena ranka susiėmusią už krūtinės. Jos akys buvo veik užmerktos, lūpos praviros, lyg stigtų kvapo. Regėjos, nualps. Jis pripuolė, ir abu akimirksniu atsidūrė vienas kito glėby.

*

Vėliau jie negalėjo prisiminti, kaip nuo durų nusigavo iki lovos. Abiem spaudžiantis vienam prie kito, Džulianas negrabiai plėšė nuo jos drabužius. Lin pamėgino padėti, ir lapių kailiniai šnarendami nusliuogė ant grindų. Tačiau suknelės sagučių gausa varė į neviltį; kol Džulianas jas grabaliojo, ji išsprūdo.

Vėl apglobęs, jis stumtelėjo ją atgal prie lovos, laisvąja ranka nusitraukė drabužius. Nė vienas neišleido nė garso. Lin net neatsimerkė pažiūrėti. Nūn ji lošiasi atgal, kol nebesilaiko. Džulianas nori ją paguldyti, bet Lin tik stipriau įsikabina, tarsi bijodama, kad negriūtų. Delnais suima jo galvą – jis bučiuoja jai akis, plaukus. Tie išsidraiko, batai bumbteli ant grindų. Lin guli nesipriešindama, jis bloškia šalin paskutinę savo drapaną ir ją apžergia. Susitvardęs jau kur kas lengviau atsagsto sagutes. Lin atrodo baisiai susidrovėjusi, liepsnojantį veidą užsidengia rankomis.

Jis šitiek laukė, kad pamatytų ją nuogą – štai pagaliau regi. Lin sudėta tobulai, oda švyti šiltutėliu auksiniu atspalviu, lyg būtų ne kūnas ir kraujas. Jo nuostabai, plaukų jos pažastyse – nė pėdsako, gaktos plaukų – irgi. Jai prasiskėtus, vulva jam prieš akis atsiveria lyg pora ilgų žiedlapių, sueinančių į klitorio menturį.

Tokios plikos moters gėdos Džulianas dar nebuvo regėjęs. Jam ji atrodė panašesnė į meno kūrinį nei į žmogaus kūną. Jis išprakaitavo – jaudinosi kaip berniukas, gaunantis pirmą lytinio gyvenimo patirtį.

Jis pakėlė akis į plaukus ant pagalvės – tie jos veidą ir pečius gobė lyg juodas šilkas. Ėmė ją glamonėti – švelniai ir atsargiai. Žavėjosi krūtimis – iškiliomis ir putliomis, iš audinio nelyg dramblio kaulas. Jos atrodė skulptūriškesnės už bet kokių matytų motinos modelių. Oda nuo galvos iki kojų buvo švelni tarsi atlasas. Jis spaudė ją prie savęs. Lin veidą buvo užsidengusi rankomis, tad lūpų bučiuoti nebuvo galima, užtat jis viena ranka sugriebė dešinę krūtį, apžiojo kairiosios spenelį. Laisvąja ranka čiuopė visą kūną – liemenį, pilvą, šlaunis, blauzdas. Rankai nusliuogus prie klitorio kauburėlio, Lin sudejavo, o jis pajuto, kad ji karšta ir sudrėkusi. Ekstazės apimtas, nustūmė nuo veido ranką ir įsisiurbė į lūpas.

Tada įvyko šis tas nelaukta. Varpa, jau sustandėjusi, ėmė bliūkšti. Jis susinervino. Atsigulęs ant nugaros pabandė nusiraminti, paskui suėmė mažytę švelnią Lin plaštaką ir kyštelėjo sau į tarpkojį. Lin pirmą kartą pravėrė akis, o tos, pamačiusios Džuliano krūtinę, šlaunis ir glebų kūno ritinį rankoje, plačiai atsimerkė. Paskui, lyg būtų persigandusios, vėl stipriai užsimerkė. Bet varpą ji glostė, vedžiojama jo rankos, kol ta vėl tapo kieta. Ant galiuko prasisunkė lašas. Jis truktelėjo ją, prisigavo artyn. Staiga užgniaužė iš gerklės besiveržiantį riktelėjimą, užgulė ją ir nebesitvardydamas išsiliejo.

– Labai atsiprašau, – suvapėjo servetėle šluostydamas jai šlaunis. – Aš taip seniai…

Žodžiai buvo visai netaktiški, tad Lin nieko nesakė. Bet neilgai trukus pasikėlė, rankomis apsivijo kaklą. Švelniai suėmė jo galvą, ir juodu, gulėdami šonu, žiūrėjo vienas kitam į akis. Ji buvo labai patenkinta, šypsojosi, lyg sugriovusi milžinišką užkardą. Ji tai padarė – pradėjo naują gyvenimo fazę.

*

Kambarys | šiltutėlis. Radiatoriai | atsukti iki galo, židinyje pleška malkos. O lova tokia plati, kad jis, ištiesęs rankas, negali pasiekti kraštų. Ant lovatiesės krinta pro ploną užuolaidą besiskverbianti saulė, ji apšviečia mažytę šalia įrengtą vonią ir persirengimo kambarėlį.

Dabar Lin pirštų galiukais glostė jo kūną, garbanas, jam veidą kuteno juodi jos plaukai. Vedžiojo per jį, žymėjosi kontūrus. Jei pirštais ko kaip reikiant neužčiuopdavo, ištiesdavo delną ir pabraukdavo juo. Ypač lėtai braukė po tankius plaukus ant krūtinės ir pilvo, ranka vis suko ir suko ratus.

Kai pirštai galop nuslydo tarp kojų, ji susvyravo, sužiuro. Atrodė sutrikusi, lyg vyras, kurį glaudžia, būtų nepanašus į nieką, ką buvo regėjusi. Džulianas ramiai gulėjo, žiūrėjo. Truktelėjo ją artyn.

– Kas gi tave išgąsdino anąsyk, kai bučiavomės pirmą kartą? – sušnibždėjo. – Ar jau tada manęs geidei?

Ji tyliai šyptelėjusi nusuko žvilgsnį, bet ranka švelnią varpą tebečiuopė. Jis pamatė, kad smilius ir nykštys nevisiškai tesusieina. Ji vis glostė ir glostė, tarsi prie tokio dydžio ir pavidalo nebūtų pratusi.

– Keistà, – sušnibždėjo. – Man tokia keista.

Džulianas pasirito nuo jos rankos atstumu. Kuo ilgiau su ja gulėjo, tuo gražesnė ji rodėsi. Ypač tas lyties nuogumas – jis atrodė toks įžūlus, kad jos seksualinis drovumas darėsi juokingas, ypač dabar, kai ji, sulenkusi kelį, jam vėrėsi. Tokios žavumos jis dar nebuvo matęs. Didžiosios lytinės lūpos buvo šviesaus šokolado rudumo, pereinančios į šviesias, naujagimio rausvumo mažąsias.

Jis vėl pajuto, kad varpa kietėja, nors nuo ejakuliacijos nebuvo praėję nė dešimt minučių. Kai visu kūnu ją užgulė ir įsigavo, Lin virptelėjo. Jos akys buvo kietai užmerktos, veidas įtemptas – pamanytum, kad tik kenčia. Bet ji, skėstelėjusi kojas, jį nusitvėrė ir traukė vis giliau ir giliau. Džulianas pajuto lyžtelint liepsną, ta vis kaitrėjo, rodės, ims ir sudegins – abu, nes Lin veidas irgi švytėjo nežemišku rausvumu. Jo jaudulys nusirito galingomis bangomis, ir netrukus jis išsiliejo antrą kartą.

Džulianas susmuko šalia. Staiga pajuto alkį. Tą popietę, vos atvažiavęs į Pekiną, ėjo pas ją, iš jos namų – tiesiai į viešbutį. Nebuvo valgęs nei pusryčių, nei ko daugiau. Jau pasuks galvą ieškoti laikrodžio ant naktinio staliuko, bet Lin, lyg būtų skaičiusi jo mintis, uždėjo ant peties ranką.

– Eime pavalgyti, – pasakė. – Apačioj yra geras restoranas.

Jis, nieko nesakęs, atsikėlė ir greit apsirengė, akies krašteliu vis pažvilgčiodamas, kaip spėriai Lin sagstosi sagas. Paklusniai nusekė jai iš paskos – ji, pramovusi pro liftą, žemyn lipo laiptais, plačią kailinių apykaklę pasistačiusi taip, kad žvilgantis baltas kailis gobė veidą.

Apsvaigę iš laimės, abu pasiklydo, bet galop restoraną surado, ten buvo pasodinti prie staliuko, nuo kurio buvo matyti gatvė. Susėdo vienas prieš kitą, tarp jų stovėjo vaza begonijų. Džulianas pasisuko į langą – pro jį pirmąkart pamatė gerą Pekino vaizdą. Tuo metų laiku šiaurės Kinija atrodė, kaip jai tiko. Gelsvai rusvas miesto grindinys po tamsiai mėlynu dangumi buvo suliniuotas eilėmis medžių, dabar nuogomis šakomis, tai vienur, tai kitur paįvairintų ryškios bambukų žalumos kuokštais. Toliau, už rikšų vežimų ir taksi grūsties, galugatvį pastojo masyvūs didingi vartai, o dar toliau, kiek jis įžvelgė, stūksojo skulptūriškos kalvos, nusagstytos melsvai žalių pušų kupstais.