Хун Ин - K - meilės menas

Ryžių vynas, kuriame plūduriavo keletas raudonų ožerškių, buvo švelnus, sausas. Džulianas gėrė iš lėto, nežinodamas, ką sakyti.

– Žinau, tu sumišęs, – tarė Lin. – Aš kitokia nei ta, kokią maneisi pažįstantis, ar ne? Bet nimfomanė, kaip pasakytumėt jūs, vakariečiai, nesu.

Dabar ji kalbėjo sklandžiai, tarsi sakydama parengtą pasiteisinimo kalbą.

Jos tėvas esąs knygų kolekcininkas, turintis nuostabią retų knygų kolekciją, kai kurių yra tik po vieną kopiją. Motina kaip kraitį atsigabenusi krūvą daoistinių ezoterinių raštų, manyta, seniai prarastų. Tarp jų buvusi ir rankraštinė „Nefrito rūmų klasika“ – legendinis „Meilės menas“, bibliografų minimas šimtmečiais, bet nematytas. Tėvo įsisvajojimas apie tas knygas buvęs viena iš priežasčių, kodėl motiną jis vertinęs labiau nei kitas suguloves. Sužinojęs, kad ji nusimano apie toje knygoje aprašomus daoistinius saviugdos būdus, jis dar labiau pradžiugęs.

Taigi abiejų mintys nukrypusios į tai, kaip, pasitelkus šitą knygą, pagerinti mylėjimąsi – tai buvo erotinio meno papildymas daoistine metafizika.

Ši „Klasika“ buvusi tėvo pasididžiavimas ir džiaugsmas. Jis cituodavęs seną posakį: „Nusipirkti gerą knygą – tas pat kaip nusipirkti gražią sugulovę, tik knygos grožis įstabesnis ir ilgiau trunka.“ Kadangi jis buvo įsigijęs tiek viena, tiek kita – gražią moterį ir neįkainojamą rankraštį, – buvęs dukart palaimintas.

Lin mama maniusi, kad jos motina žinių turėjusi net daugiau, negu parašyta knygoje. Senelė jos priesakus išmokusi atmintinai ir perdavusi dukteriai. Prieš jai tekant teoriją papildžiusi praktiniais patarimais. Tam, kad ji tą meną įvaldytų prieš santuoką, reikėjo ypatingo proto guvumo ir tam tikro įgimto talento, sakiusi mama.

Ji turėjusi į tai polinkių. Kasdieniuose jųdviejų meilės reikaluose pasiekusi ypatingą „Klasikos“ meistriškumą ir pridėjusi savų sugebėjimų. Tačiau kai Lin suaugusi ir paprašiusi tėvo, kad leistų užmesti akį į knygą, tas įsiutęs. Niekas jo dukteriai neturėjo net užsiminti, kad tokios esama, sušnypštęs jis. Ši knyga – ne visiems rodyti, tai vienintelė išsaugota kopija, tokia ir turinti likti.

Kartą tėvas jai prasitaręs, kad 1927-aisiais jam parašė gerai žinomas Hunano knygų kolekcininkas Je Dehui – sakęs, kad į Pekiną šliaužte atšliaužtų, jei tik galėtų dirstelėti į stebuklingąjį tekstą. Kai tas pusiau grasinamasis, pusiau linksminamasis laiškas atėjęs, Je Dehui jau buvęs pietuose suimtas komunistų. Jis kaip visiems žinomas „vietinis despotas“ buvęs pasmerktas myriop, kad būtų pavyzdys kitiems turčiams. Taigi, tėvo laimei, šliaužti Je nebegalės niekur, tuo labiau į Pekiną. Tačiau tėvui jo buvo gaila. Je klaida buvusi ta, kad jis privačią savo kolekciją išleido kaip „Kiniškąjį meilės meną“. Nesuvokė, kad šis laikotarpis – ne metas tokiems dalykams. Komunistai jį apkaltino pelnymusi pardavinėjant „feodalistinę pornografiją“, ir niekas nestojo ginti.

Lin tėvo būta ir pažangaus, jis didžiavosi, kad duktė yra naujosios mokyklos romanistė. Su nerimu stebėjo, kaip ji skinasi kelią į modernųjį pasaulį. Meilės menas buvęs slapta jo aistra. Šioje pažangioje eroje tokios ezoterinės žinios nevaidino jokio vaidmens, tad jų perduoti dukrai jis nenorėjo. Atsigręžė į mylimiausiąją sugulovę, bet ji, praėjus trejiems metams po Lin santuokos, deja, mirė. Lin įtarė, kad didžiulėje namų valdoje žaidžiami nesąžiningi žaidimai, bet įsileisti policiją, kad atliktų tyrimą, tėvas nesutiko.

Abu tėvai sutarė, kad jų dukra turi užaugti šiuolaikine moterimi, tad Lin buvo mokoma brangioje mergaičių internatinėje mokykloje britų koncesijoje Tiandzine. Bet mama, kada tik rasdavo laiko pabūti sykiu, vaikystėje ją mokydavusi meditacijos ir kitokių daoistiškų saviugdos būdų. Tai štai kodėl, kai pagaliau atėjęs laikas, išmokti meilės meno Lin neiškilo sunkumų.

Pabaigus pasakoti visą istoriją, Džulianas nebežinojo nė ką sakyti. Kai juodu kalbėdavosi apie šiuolaikinę kinų literatūrą bei kultūrą, jis galėdavo išklausyti jos argumentus ir formuluoti savo nuomonę. Bet kad Lin motina dukrą būtų mokiusi „meilės meno“ – tai buvo nesuvokiama. Jo mintys nukrypo į pažįstamas moteris meilužes – tetą Virdžiniją ir spėjamus jos lesbietiškus santykius su Vita Sakvil-Vest, nors tiesos būta kur kas mažiau įdomios. Tada jis prisiminė matęs nuogalių nuotrauką, kurioje motina buvo nufotografuota su Moli Makarti. Jam tuomet buvo penkeri. Tais laikais nuogos leisdavosi fotografuojamos tik prostitutės. Kas vertė fotografuotis jas? Jis prisiminė, koks gražus buvo motinos kūnas.

– Tu mylėjaisi kaip lesbietė su savo motina? – tiesiai paklausė.

Lin neatsakė. Tik pakėlė taurę į Džuliano sveikatą. Kai ji išrausdavo, akys patamsėdavo – pasidarydavo plieno mėlio.

Lin siurbtelėjo vyno. Piršliai apspitę namus, vos jai suėjo penkiolika. Tačiau tėvai sutarė, kad jei jie nori, kad ji būtų nauja moteris, jai turi būti suteikta teisė pačiai išsirinkti vyrą. Kai Lin sutikusi Čengą, jis dėstęs Pekino universitete, ji jau buvusi žinoma rašytoja. 1924-aisiais lankantis Tagorei, juodu susipažinę artimiau, bet su pasiūlymu tekėti ji sutikusi tik po trejų metų, būdama dvidešimt septynerių.

Deja, paaiškėjo, kad vakarietišką išsilavinimą turintis Čengas dievino pažangą ir net girdėti nenorėjo apie tai, ką jis vadino daoistiniais prietarais, o meilės menas, jo požiūriu, buvo Kinijos feodalinės kultūros didžiausių nuopuolio ir reakcingumo aspektų simbolis. Kai ji pamėginusi tai su juo, patyrusi fiasko. Jis sureagavęs taip, lyg būtų apnuodytas – tiesą sakant, savaičių savaitėmis sirgo.

Nuo tada jie mylėdavęsi retai ir atsainiai. Ji grįžusi prie senojo įpročio menu papildyti saviugdą. Sulig naujosios Kinijos nuostatomis jų santuoka, žinomo literato ir garsios romanistės ryšys, esanti labai sėkminga. Jei Lin kam prasitartų apie savo tikrus troškimus, būtų palaikyta nesveika.

Šiandien ji turėjusi galimybę pirmą kartą išbandyti teoriją. Kaip ir tikėjosi, su „Nefrito rūmų klasikoje“ duotais patarimais derantis seksas buvęs iš tiesų atgaivingas.

– Tačiau išsilavinusi šiuolaikinė moteris taip neturėtų kalbėti, – pridūrė ji kiek susigėdusi.

Džulianas paėmė jos ranką – dabar keistą ideologinę jos dilemą suprato geriau.

– Tavo susidvejinusi asmenybė, ar ne?

Lin tai pripažino. Ji tarsi būtų buvusi du žmonės viename kūne. Išoriniam pasauliui – literatė, turinti europietišką išsilavinimą, vidumi – tradicionalistė, nusimananti apie tėvų ir senelių jai perduotą gyvenimo meną. Šios savo dalies ji niekam nebuvo atskleidusi, niekuomet nesitikėjo ir prasidėti su europiečiu.

– Hmm, vadinasi, per sueitį tu gali išsiurbti mano „vidinę energiją“?

Prieš jį šmėstelėjo įvairios šios karštligiškos dienos scenos.

– Tu nuostabus, – džiugiai atsakė Lin. – Tavęs nereikia daug mokyti.

Džulianui visa tai atrodė vargu ar patikima.

– Skamba kaip koks lytinis vampyrizmas.

– Vadinasi, manai, kad aš siurbiu tavo gyvastį, ar ne? Turi suprasti: meilės menas yra tam tikros rūšies abipusis sotinimasis, in ir jang susiliejimas. Vyras, pramokęs šito meno, irgi gauna naudos – prisimeni mano tėvą?

Išties Lin tėvas, būdamas daugiau nei septyniasdešimties, buvo kupinas jaunatviškumo ir žvitrus kaip neturintis nė penkiasdešimties, bet Džulianas nebuvo tikras, kad pačiam taip pavyktų. Jei ne, ar nebūtų tiesiog išsunktas, ir tiek. Lin neliktų nieko daugiau, kaip tik jo jang energijos nuotrupos! Pagalvojęs dar, jis pradėjo įžiūrėti smagumą – še tau, jis, vyras, dejuoja, kad nusirito iki moters žaisliuko. Per gyvenimą buvo prisiklausęs pakankamai skundų, kaip vyrai laiko moteris sekso objektais. Dabar valtis apvirto dugnu aukštyn.