Хун Ин - K - meilės menas

Džulianas visuomet bijojo meilės pančių, bet pamatė, kad Lin nesako nė žodžio – nei angliškai, nei kiniškai. Net pasiekusi susijaudinimo viršūnę jo neklausia, ar myli. Keista, tačiau gerai. Ar vykti į Pekiną, nerimauta be pagrindo.

Septintas skyrius

Vaikštinėti vakare gatvėmis buvo žavu. Tarpduriuose kabėjo vėliavos, prispausdintos maldų ir palaiminimų; daug žmonių nešėsi žibintus, tad kelias priekyje švietė it mėnesiena vandeny, o ramiame vakaro ore sklandė pašnekesių vietiniu aksominiu dialektu nuotrupos. Kartais žvilgsniai užklysdavo į belanges krautuvėles: kaligrafijos juostos ir paveikslai, kabinamieji ritininiai paveikslėliai ir žvilgios vėduoklės… Pietuose turėtų būti lietinga ir žvarbu. Čia buvo sausa ir giedra, vakaro dangus temstant – tamsiai mėlynas. Buvo itin ramu.

Kasnakt viešbutyje Lin nepasilikdavo. Dažnai po vidurnakčio grįždavo namo. Pekino viešbutyje svetimšalių buvo ne tiek jau daug, jiems grėsė pavojus, nors šis viešbutis ir buvo laikomas užsieniečių – gandas netruks pasklisti. Buvo kuo giliausia žiema, taigi bent gatvėse veidus jie galėdavo slėpti po pastatytomis apykaklėmis.

Lin nepatogumų kėlė ir tėvo sugulovės bei namiškiai. Mėgstamiausias laiko leidimo būdas dideliuose jungtiniuose pastatuose būdavo liežuvavimas. Bet jie žinojo, kad ji labai išsimokslinusi, garsi romanistė, turinti gausybę ryšių su išoriniu pasauliu; jei tik nenorėdavo grįžti, užtekdavo pasakyti, kad lieka pas drauges, nors iš tiesų Pekine ji turėjo vengti bet kokių draugių.

Vieną popietę juodu atsidūrė Dzingšano kalvą gobiančiame parke, siena apjuosto miesto pakraštyje. Žiemos dangus buvo stebėtinai vaiskus. Tolumoje slopo miesto garsai, aplink tebuvo keli žmonės. Iš čia per priemiesčius jie galėjo matyti centrą. Lin parodė į kalvas – kiek imperatorių ir princų įsirengė ten milžiniškus mauzoliejus ir mirė, šalia buvo palaidoti ir jų turtai.

– Aš mielai apžiūrėčiau turtus, – pasakė Džulianas. – Ir pats džiaugčiausi galėdamas parodyti namiškiams. Ko mums nenuėjus ir nepasižiūrėjus – gal kokių dalykėlių ir rastume?

– O kaipgi, – nudžiugo Lin. – Eisime šįvakar – bus nuostabi išvyka.

Ji mūvėjo vandens žydrumo atlasines kelnes, apsiūlėtas sidabriniu siūlu, vilkėjo geltoną, liauną liemenį išryškinančią šilkinę palaidinę. Su savo aukštakulniais buvo panašesnė į mandžiūrų kilmingąją nei į kinę, juolab kad buvo ant viršugalvio susikėlusi plaukus.

Parodžiusi į kreivą šalimais augančio medžio šaką, Lin pasakė, kad į Pekiną įsiveržus valstiečių sukilėlių armijai ant jos pasikorė paskutinis Mingų dinastijos imperatorius. Dabar čia kranksėdama tupėjo juoda varna. Yra, kaip ir turėtų būti, pasakė ji. Varnų mieste žiemą būna daugiau nei kitų paukščių, jei jos tylėtų, būtų blogas ženklas. Ateis pavasaris – pasigirs parlėkusios šarkos, tai irgi lemia gera.

– O ką, jei šarkos ir varnos triukšmauja vienu metu? – paklausė Džulianas.

– Taip nebūna.

– Man atrodo, ką tik girdėjau šarką.

Lin pasakė, kad jis turbūt klysta, ji to niekuomet negirdėjusi. Paskui nusivedė jį per kalvą mažojo paviljono link. Tai buvo aukščiausia vieta šiapus miesto sienų; kai jie pažiūrėjo žemyn, imperatoriaus rūmai, dailiai ir simetriškai suplanuoti, atrodė lyg didelė šachmatų lenta: spindintys auksiniai stogai, vartai, aikštės ir takai, besidriekiantys iki piečiausio taško – Tiananmeno, Dangiškosios Ramybės vartų. Šiaurės vakaruose plytėjo Vasaros rūmai, milžiniškas sodas su didžiuliu ežeru, balti marmuriniai tiltai ir tviskantys pastatai.

Šią žiemą neįprastai šilta, paaiškino Lin. Džulianas palinksėjo. Išties buvo nė iš tolo ne taip žvarbu, kaip parašyta jo knygose apie Pekiną, ir visas sniegas ištirpo. Tiesą pasakius, nors natūralios aplinkos grožis jam darė įspūdį, diduma to, ką regėjo, buvo gana neskoninga. Įvairūs rūmai išdažyti rėksmingomis spalvomis, jų sodai per daug išdailinti. Kokia gi kita karališkoji šeima būtų tuštinusi imperijos iždą statydama Vasaros rūmus, o karinį jūrų laivyną palikusi be lėšų? Vis dėlto galiausiai tai buvo prasminga, kitaip pinigai būtų buvę išmesti tiesiai į jūros dugną. Imperatoriškoji prabanga akivaizdžiai darė blogą įtaką visa kam kitam. Kur tik jis žvelgė, buvo matyti, kad tie, kurie galėjo, švaistėsi: soduose gausu gluosnių, kambariai prigrūsti įmantrių baldų. Atrodė, kad puikavimasis buvo tautos apsėdimas, kad ir tas slaptas sugulovių verslas. Jis, priešingai, tenkinosi vienintele meiluže – ji pamylėdavo taip išradingai, lyg būtų turėjęs haremą.

Lin šmurkštelėjo ranką jam į palto kišenę. Jis jautė, kokia ji laiminga ir kaip jai malonu būti vienai su juo parke.

– Nešalta? – paklausė ji.

Jis papurtė galvą, bet Lin vis tiek nusivyniojo ilgą vilnonį šaliką ir apmuturiavo jam kaklą, vieną galą užmetė ant krūtinės, kitą paliko karoti už nugaros.

Šviečiant skaisčiai žiemos saulei jos žandai nuo vėjo įraudo. Nors Lin buvo tik mažumą pasidažiusi, atrodė gražesnė už viską, ką jis matė apačioj plytinčiame mieste. Atrodė, kad šaltis jai buvęs nebuvęs, nestipriai pučiantis vėjelis ryškino švelnias krūtų iškilumas. Džulianas pasižiūrėjo į vaiskų žydrą dangų, nuogas rudas medžių šakas, pušis, menišką kalvų vaizdą, pievas. Pekinas jam patiko labiau nei Vuhanas, ypač dėl to, kad čia kartu buvo ji. Jis pasakė, kaip jaučiasi.

– Ar tai panaudosi savo paskaitose? – paklausė ji.

– Ką? Kokiose paskaitose?

– Aš apie šią vietą, apie tai, ką matome. Kai kalbėsi apie empatiją. Vienas senovės kinų poetas rašė: „Aš mačiau, kad žalios kalvos žavingos, ir supratau, kad ir jos mane tokį mato.“ Tai turbūt buvo rašoma specialiai tau.

Jos juokas buvo užkrečiamas.

Tokios laimingos Džulianas jos nebuvo regėjęs. Lin išties buvo kerinti moteris. Tokia natūrali, o dar jausminga, turinti humoro jausmą, kurį tarp kinų retai kada rasi. Taip tvarkanti savo gyvenimą; ji suprato, kad teikdama malonumą jam ji daro malonų ir savo pačios gyvenimą.

Džulianas buvo iš tų vyrų, kurie spręsdavo tik pagal save. Jei jis mano, kad Lin pati ryškiausia ir gyvastingiausia moteris jo gyvenime, ji turėtų pakerėti ir jo motiną – jei ne kuo kitu, tai nors tokiais dvejopais savo gebėjimais, kaip pamaloninti jį lovoje ir pralinksminti svečius valgomajame.

Džulianas apstulbo pamatęs, kiek Lin turi suknelių. Ji pasakė, kad visas pirko būdama gerokai jaunesnė, prieš išvažiuodama į Vuhaną. Dabar jas prižiūri tarnai, pakvepina levandomis. Džulianas žengtelėjo atatupstas, žvilgtelėjo. Tai, ką ji šnekėjo, nepaliovė jo stulbinti. Nuo to ji tapo dar geidžiamesnė, jį džiugino paslapties aura. Labiausiai jis džiaugėsi tuo, kad Lin nusimetė nuobodų universiteto moters apdarą. Jam patraukliausia ji buvo vilkėdama tradicinius jaunos mandarinų damos drabužius.

– Iš kur tu gauni tokio audinio? – paklausė Džulianas glostydamas palto su pamušalu brokatą.

Iš tikrųjų galvojo apie tai, koks moters kūnas galėtų būti įvilktas į tokių ypatingų spalvų drabužį. Lin tarė parodysianti, greitu žingsniu išsivedė jį iš parko ir sustabdė taksi – tas nuvežė į miesto centrą. Susiradusi ieškomą parduotuvę, įsitempė jį vidun ir parodė į drabužių ritinius bei ryšius. Padedamas jos, Džulianas išsirinko penkias šilko atraižas, kiekvieną vis kitokios spalvos ir rašto, dvi tos pačios rūšies kaip Lin suknelė. Ji pasakė, kad valdytojas viskuo pasirūpins, o jis užrašė motinos adresą Anglijoje.