Хун Ин - K - meilės menas

Lin, abiem užsakiusi patiekalus, irgi pradėjo dairytis po gatvę. Tiesiai prieš juos, prie ūksmingo skersgatvio pradžios, prekeiviai pardavinėjo barbekiu užkandžius ir geltonų gėlių puokštes, surištas šiaudu.

– Su naujuoju apdaru gerai atrodai, – tarė Lin šypsodamasi, tarsi tik dabar jį pastebėjusi.

– Nejaugi?

Jis pamatė, kad ji kaip įmanydama tramdo juoką.

– Jei tik jam nebūtum per didelis… – nebaigė sakyti Lin, prisidengė burną, kad nesuriktų, ir parodė į langą. Prakinkavo kupranugaris, spoksodamas taip pat kaip jie.

– Kokia nuostabi vieta tas Pekinas! – tarė Džulianas. – Čia daug įdomiau nei kurioje nors kitoje pasaulio vietoje, ir kupina staigmenų!

Lin jo džiaugsmas sukėlė šypseną. Tiesa, Pekinas ją visiškai pakeitė, jos santūrumas dingo. Šičia, toli nuo Vuhano, ji buvo namie. Džulianas per stalą ištiesė ranką, norėdamas spustelėti jai plaštaką, bet alkūne užkliudė dubenį ir numetė jį ant grindų. Lin lenkėsi gaudyti, bet nepasisekė. Dubuo stuktelėjo, bet pasirideno kraštu ir nesudužo.

– Koks aš nevėkšla, – sumikčiojo Džulianas.

Tačiau Lin paprieštaravo:

– Tai sėkmė. Laimingas ženklas!

Jų rankos susikabino, pirštai susinėrė.

Džulianas apsidairė aplink ir nusiminė. Kaip gaila, kad visi staliukai atitverti širmomis. Jis puikavosi Lin grožiu ir norėjo, kad kiti jį irgi regėtų, kad ją matytų su juo.

Jiems buvo atnešti valgiai: skrudinti suktinukai, troškinti grybai, keptos šparaginės pupelės, lotosų sėklų sriuba, pupų varškė su melionų sėklomis, krevečių prikimštas skobtas moliūgas. Nuo lėkščių gausos stalas sumirgo skoniais, spalvomis ir kvapais. Jis prisiminė tėvą. Klaivui šitai labai patiktų – jis išties turėtų plaukti į Pekiną ir čia susirasti meilužę.

Džulianas tebelaikė Lin ranką. Kelinta valanda? Trys? Keturios? Šis valgis turėjo būti ir pietūs, ir vakarienė, bet ūmai jis pajuto, kad valgyti nėra noro. Juto, kad Lin delnas sudrėko, akys prisipildė geidulio.

– Viršuje aš tavęs, brangioji, nepatenkinau, ką? – paklausė.

Jam niekas neatsakė, Lin žiūrėjo į staltiesę. Tačiau pirštu skrebeno jam delną, tarsi kažką rašydama. Jis nesuprato ką, bet galėjo atspėti. Širdis pradėjo tankiai tuksėti.

Džulianas padėjo valgomąsias lazdeles ir ištiesęs ranką paglostė jai veidą. Lin lūpos prasivėrė, ji ėmė greičiau kvėpčioti.

– O Dieve, – suvebleno jis lyg pats sau. – Daugiau nebegaliu.

Lin veidas išraudo, išprakaitavo.

– Užtenka tik į tave pažiūrėti, – sušnibždėjo ji.

Mestelėjęs ant stalo pinigų, Džulianas truktelėdamas ją pastatė. Pravinguriavę pro staliukus, iš restorano abu puolė prie lifto. Kai pasiekė savąjį aukštą, ji tuščiu koridoriumi pirma jo pasileido prie kambario. Jis paltą nusivilko dar nepribėgus durų. Joms užsitrenkiant, Lin jau buvo atsisagsčiusi pusę sagų. Kai jis atsisuko užrakinęs duris, jau buvo nuoga. Pasistiebė ant pirštų galiukų ir rankomis apsivijo jam kaklą.

3 Vertė Tautvyda Marcinkevičiūtė.

Šeštas skyrius

Įveikusi paskutinę savo užkardą, Lin tapo visiškai kita moterimi. Veidas sušvito rausvumu. Ji atrodė dar jaunesnė, tarsi jaunutė abiturientė, ką tik atradusi naują žaidimą.

Džulianas pajuto tvinksint kaltę, it laužytų kokį tabu, o tai dar labiau jaudino. Buvo nekantru įsigauti vidun. Bet Lin neskubėjo. Tik kai jo akys užsiliepsnojo aistra, leido kyštelėti varpos galiuką. Tada pasikėlė ir su kiekvienu judesiu leido stumtis vis giliau ir giliau. Rijo jį pamažu, kol visa jo lytis saugiai įsitvirtino joje.

Tuo tarpu jį kamavo keistas, protu nepaaiškinamas nerimas. Lin kūnas atrodė toks gležnas, o dar abu buvo taip sulipę, kad jis pajuto, jog varpa ją degina kone iki blužnies ir kepenų, ir išsigando, kad gali ją sužaloti. Bet primerktos akys ir gilūs atodūsiai jį nuramdė.

Džulianas laikė ją apkabinęs, o ji, kadangi abu gulėjo šonu, prisislinkusi jį pabučiavo – taip stipriai, kad užėmė kvapą. Viena ranka įsikibo į plaukus, kita suėmė už peties. Tuo pat metu pamažu tiesė kojas, kol jų kūnai susiglaudė taip, kad vieno nebebuvo galima atskirti nuo kito. Dėl tokios padėties jo sustandėjusi varpa pakrypo ir viduje taip užlinko, kad abiem atėmė kvapą.

Tada ji pradėjo aikčioti – tyliai, kone ritmingai, tarsi dainuodama. Jis tramdė besiveržiantį riksmą, užtat Lin sugriebė jį dar tvirčiau. Jis sudejavo it nutvilkytas skausmo ir, gerokai palengvėjus, viduj ištryško.

Įveiktas nuovargio, Džulianas užmerkė apsunkusias akis ir ėmė snūduriuoti. Lin užmigo šalia, vieną koją užmetusi jam ant šlaunų, rankomis apsivijusi kaklą. Veidu prigludusi prie jo lūpų. Jis nugrimzdo į saldų nesąmoningumą.

Antai jis vėl mažas berniukas, gobiamas motinos rankų – ta ką tik iškėlė jį iš vonios, nušluostė, pabučiavo ir paguldė į lovą. Ištisą dieną prašėliojęs laukuose, dabar jis paniro į užsitarnautą miegą. Staiga pajuto, kad varpa kieta. Lindi šiltoje, drėgnoje vietoje. Pasimuistęs sugrįžo į sąmoningumo būseną.

O Dieve, juk tai motina!

Persigandęs išsibudino. Lin gulėjo apsivijusi jį kojom ir rankom. Varpa buvo joje. Lin jį miegantį taip apėmė, jog tereikėjo tik truputį sukietėti, kad įsiurbtų. Ji lyg niekur nieko niūniavo ir santykiavo su juo miegančiu!

Pamačiusi jo nustebimą, sutrikusi įsikniaubė į krūtinę.

– Tu nuostabus! Gali miegoti ir tuo pat metu mylėtis, – pasakė.

Pro pusiau užtrauktas užuolaidas skverbėsi vakaro saulė. Buvo beveik naktis. Nejau ši beprotiška diena tampa dar beprotiškesnė?

Jos veidas, plaukai ir kūnas buvo apšviesti saulės spindulių. Lin, rodės, švytėjo energija, nuo nepaliaujamo mylėjimosi svaigo. Nejau jai nereikia poilsio? Atrodo, ne. Jos gyvybingumas ir lytinis alkis, kitaip nei Džuliano, nerodė jokių silpimo ženklų.

Matydama jo sutrikimą, Lin pamažu jį paleido. Blizgus kotas po truputėlį išlindo, pradėjo bliūkšti ir trauktis, viduj liko tik galiukas. Taip aistringai jis dar niekuomet nebuvo mylėjęsis. Tiesą sakant, atrodė, kad iki šiandien ir apskritai nesimylėjo. O manė, kad ji, šita kinų Mensfild, drovi inteligentė. Ir iš kur bus radusis šita nepasotinama moteris?

Aš toks pavargęs, pagalvojo jis. Ji mane žudo. Kaži kodėl ta mintis patiko. Kokia išeitis! Tokių laimingų vyrų kaip aš pasaulyje daug neturėtų būti. Jis kreivai šyptelėjo – turbūt mirsiu nuo kitokių kančių, bent neprireiks cianido.

Staiga jo nerimas pasirodė juokingas. Gi jie pačiame taikingiausiame Kinijos mieste, temsta, jis jos rankose. Mylėtis su šita paslaptinga gražuole taip gera – Džulianas vėl atsidavė pusiau sapno būsenai.

Kai galiausiai prabudo, buvo pragariškai tamsu. Ištiesęs ranką sugraibė tik paklodę, kuria buvo apsiklojęs. Apėmė panika. Kur ji?

Tada jis pasitrynė akis ir po uždarytomis drabužinės durimis pamatė spingsint šviesą. Atsikėlęs jas stumtelėjo. Ji jau buvo apsivilkusi savo raudonąjį šilkinį čeongsamą, atsisėdusi šukavosi plaukus. Išvydusi jį nuogut nuogutėlį, besimarkstantį nuo šviesos, susijuokė. Džulianas priėjo iš už nugaros, pasilenkęs ją apkabino, pabučiavo.

– Va kur tu.

Lin sukluso.

– Išsigandai, kad išėjau?

Jis nieko neatsakė, tik pasiūlė:

– Juk vakaras, lipkim žemyn ir užkirskim.

Džulianas greit nusiprausė, užsimetė drabužius. Truputį baiminosi, kad jei juodu kuo skubiausiai nespruks iš kambario, jam vėl gali baigtis lova.

Priešais viešbutį juodu rado Hubei stiliaus restoraną. Kai ant stalo buvo padėti pirmieji patiekalai, du padavėjai įnešė vos apsemtų žuvų baką – norėjo parodyti pustuzinį tarp vandens augalų plaukiojančių bukasnukių karštųjų patiekalų, Vučango gardėsių. Lin užsakė didžiausią, ir tuodu nusilenkę išėjo.