Хун Ин - K - meilės menas

– Konsulatas! – aiktelėjo Džulianas.

Jis nuo britų konsulato kaip įmanydamas stengėsi laikytis kuo atokiau, kad yra Vuhane, jam nepranešė. Jokiomis vyriausybėmis nepasitikėjo, o tai, ką rengėsi daryti išvykęs iš universiteto, tikrai nepatiks valdžiai, kad ir kokia ji būtų.

Tarnai pristūmė krėslus, kad abu svečiai susėstų prie lovos. Lin po minutėlės pakilo, sustojo už krėslo. Atrodė liūdna ir sutrikusi. Galimas daiktas, vyras liepė eiti su juo, o ji neturėjo tinkamos priežasties atsisakyti. Nuo Džuliano veido Lin nenuleido akių, bet žvilgsnio vengė.

Dėstytojo Čengo dviveidiškumas Džulianą papiktino. Liberalizmo, kurio tie kinų intelektualai buvo išmokę iš Vakarų, būta tik pusiau iškepto. Jie diskutavo, ginčijosi, bet stokojo užsidegimo įsitikinimus paversti veiksmu – politiniu veiksmu. Jis jiems parodys: įrodys, kad yra vertas tų devynių šimtų svarų iš Kinijos žmonių pinigų.

Džuliano akimis, tiek Čengo atsajumas japonų agresijos atžvilgiu, tiek Lin garbingumas buvo nepaneigiamas Kinijos liberalizmo nebrandos įrodymas.

Greitai tapo akivaizdu, kad Lin stengiasi laikytis per atstumą, o Džulianas, nepamatęs jos bent dienelę, kankindavosi. Jis puikiai žinojo, kad gulėti su kine – vadinasi, galiausiai ją vesti. Numanė ir kad motina, vos ją išvydusi, iš karto labai pamėgtų. Lin būtų puiki marti.

Staiga jis prisiminė vieną dalyką, apie kurį pirma iš tikro nesusimąstė: ji gi trisdešimt penkerių, vyresnė aštuoneriais metais.

Keista. Vakariečio akimis, Lin atrodė link dvidešimties – tiek iš veido, tiek iš figūros. Buvo mažėlesnė nei vakarietės, beveik berniukiško sudėjimo. Betgi europiečių jaunystės grožis neilgai trunka. Jis prisiminė pažįstamas, kurioms buvo maždaug trisdešimt penkeri. Kone visos aplink akis turėjo raukšlių, jų lūpos ir kaklai garankščiavosi. Apkūniosios gal ir mažiau raukšlėjosi, betgi jų liemenys ir šlaunys buvo iš storumo netekusios formos. Keinso žmona balerina – ir ta tuko.

Ką gi, jei kinės atrodo jaunesnės, ji ir yra jaunesnė. Tikrasis amžius neturi reikšmės – reikšminga tik forma.

O kad Lin ištekėjusi, anaiptol ne jo bėda. Ji jos, pati ir turi spręsti. Jis tegali pritarti, kad ir kokį sprendimą Lin priimtų. Turėti meilės reikalų su ištekėjusia moterimi Džulianui nebuvo moralės klausimas. Va, jei ji nuspręstų būti jo meiluže, o jis ją atstumtų, nes ištekėjusi, tai jau, be abejo, būtų moralės klausimas – šitai parodytų, kad moralinės drąsos stokoja jis.

2 Vertė Tomas Venclova.

Penktas skyrius

Tąnakt siautė audra su griausmais, tie, sugriebę už debesų, purtė juos tol, kol ant žemės iškratė paskutinius lietaus lašiukus. Gaivus, malonus ryto oras buvo kupinas paukščių krykštavimo.

Džulianas sėdėjo sode. Jam prie galvos tebebuvo prilipdytas marlės gabalas, bet veido spalva atrodė gerokai pasitaisiusi. Jis pamatė chrizantemą papurusiais kaip liūto karčiai žiedlapiais, kuri tamsiai žalioje lapijoje atrodė stulbinamai balta. Žiedų metas užtruko kaip niekad ilgai, jokių vytimo požymių nebuvo matyti net po dviejų savaičių. Džulianas atsiraitojo rankoves ir kelnių klešnes, pasiėmė sodo žirkles. Sodininkavimu nepanoręs dalytis su tarnais – tada tai būtų pernelyg praktiška veikla, – juos pavarė.

Slyvmedis jau buvo apkibęs mažytėmis slyvomis. Keista, kad šalimais augantis persikas, kaip pastebėjo Pelėnas, vėl pumpuravosi. Deja, tie pumpurai neprasiskleis – jie buvo pradėję gelsti ir birti.

Žirklėmis nukirpus porą šakelių, nuo viršutinių šakų pažiro lietaus lašų liūtis. Šitas Luodzia kalvos ir Rytų ežero reginys iš tikrųjų skyrėsi nuo jam įprasto – toks vaizdas galėtų dominti Čechovą ar Džeinę Osten, bet Malro ar Folknerio jis nesujaudintų. Vis dėlto teko pripažinti, kad jo skoniui jis tiko.

Tyloj dabartį nuneša amžiams

Į jūrą upė nesusitramdžius,

Vienodai pilkas dangus aukštai,

Tik kaip slenka viskas, matai. 3

Džulianas buvo įmirkusių Anglijos laukų vaikas. Miestu bjaurėjosi – ar tai būtų Londonas, ar Hankou. Pradėjęs kurti poeziją, atmetė Ezros Paundo „metropolio modernizmą“, tačiau nepakęsdavo, kai jį laikydavo „gamtos poetu“, tokiu kaip Robertas Frostas – jo kūriniai jam atrodė pernelyg pakriki, pernelyg proziški.

Jis prisiminė vakarykštės nakties sapną. Bėga lauku, iš paskos – brolis Kventinas. Juos vejasi įnirtinga ruja šunų, girdėti išgąstingi suaugusiųjų klyksmai. Paniškai sprunkant, išgriaunamos tvoros, išmindomos gėlės. Tai galėjo nutikti arba Kinijoje, arba Anglijoje.

Jis apsižiūrėjo, kad bus nukarpęs visus persiko žiedkočius – tikrai užtektinai užpildyti dviem ką tik nusipirktoms didžiulėms vazoms. Staiga susinervino dėl Pelėno prietaringos baimės pamačius ne laiku prasiskleidusius žiedus. Bet jei pats tuo netiki, kamgi pasistengė visa nugenėti?

Ūmai pajutęs, kad yra nebe vienas, jis grįžtelėjo. Už nugaros stovėjo Lin.

– Atsiprašau, – švelniai tarė ji, nekreipdama dėmesio į nesvetingumą. – Trukdau?

Džulianas, nieko neatsakęs, praslinko prošal ir nuėjo namo. Lin, nelaukdama kvietimo, nusekė iš paskos. Apimtas pykčio, persiko šakeles jis bloškė ant kilimo, nekreipdamas dėmesio į savo pėdų paliekamas šlapias purvo brydes.

Knygų lentynose šalia židinio būta keleto Kinijoje jo pirktų knygų – dabar susikaupęs jas vartė, dėdamasis skaitąs. Žinoma, suprasti nesuprato nieko, tas knygas buvo pirkęs greičiau dėl tradicinio spausdinimo ir įrišimo dailumo.

Paskui jis piktai dėbtelėjo į Lin. Kogi ta nesinešdina? Kas jai suteikė teisę įsiveržti į jo namus? Lin tylėjimas, ramumas pykdė. Ji rodėsi kažin kokia nemateriali – kaip kinų paveikslas.

Vaikystėje neviltį jis išliedavo įkarščio priepuoliais. Nūn su ja kalba iš priešiškumo lediniu balsu.

– Čia atėjote ko nors konkretaus, ponia Čeng, ar tiesiog paspoksoti?

Lin tebestebeilijo, daugiau niekaip nereagavo, tik atitiesė nugarą. Atrodė, rengėsi kažką sakyti. Tada ūmai nusisuko, vos nesuklupdama ant šakelių, išdraikytų po kilimą, ir išėjo, durimis trinktelėdama taip, kad Džulianas net krūptelėjo.

Jį apėmė karštligiškas noras ką nors daryti, nesvarbu ką. Pasičiups šautuvą ir eis pašaudyti. Ne, pirmiausia reikia pavalgyti, reikia maisto. Pašaukė Žynį su Pelėnu; prisiminęs, kad pirma juos išprašė iš namų, susikeikė. Puolė blaškytis po svetainę lyg narve uždarytas gyvulys. Juto, kad išprotės, kaip vargšelė teta Virdžinija, taip dažnai pavojingai priartėdavusi prie beprotybės.

Pasistengęs jis aprimo. Taip jau būna, žiūrėti reikia filosofiškai. Ryžtingai nusiteikęs, šio to užkrimto, nusitvėrė medžioklinį šautuvą. Nekreipdamas dėmesio į netvarką ant svetainės grindų, užsidėjo kepurę, apsiavė aulinius ir atvėrė duris į sodą.

Diena buvo pasikeitusi. Ant pievutės krito lengva dulksna, taigi aiškus dalykas, nepamedžiosi. Vis dėlto jis kaip apmiręs sustojo ne nuo oro, o nuo Lin – ta stovėjo ant žvyruoto takelio, vedančio į kelią. Atrodė peršlapusi, prisiplojusiais prie veido plaukais. Ko gero, čia stovi jau kuris laikas. Tiesiog stypso sau lietuje. Vis dar nusisukusi prakalbo.

– Daugiau Vuhane aš nebegaliu būti – šitaip arti tavęs, – pasakė tykiu, bet aiškiu balsu. – Išvykstu į Pekiną. Lauksiu tavęs ten. – Ir, nelaukdama, ką jis atsakys, nusisukusi ramiausiai nuėjo.

Džulianas taip nustėro, kad nebeištarė žodžio. Lietui talžant veidą, plaukams lendant už apykaklės, žiūrėjo į žvyrkeliu tolstantį laibą siluetą.