Хун Ин - K - meilės menas

Kartą Nesa papasakojo įvykį, kuris, kaip sakė, pakurstęs Blumsberio liberalizmą. Tai atsitiko jo gimimo metais, jiedvi su teta Virdžinija svetainėje kivirčijosi. Abi liūdino paskutinis Virdžinijos susipainiojimas su Klaivu. Nepastebėtas į kambarį įėjęs Litonas Streičis. Jis nieko nepasakęs, tik parodęs į dėmę ant Nesos suknelės ir paklausęs: „Sperma?“

Jos prapliupusios juoktis. Nuo to vienintelio žodžio dingęs visas priešiškumas, jų žaizdą, sakytum, kas būtų patepęs balzamu. Būtent nuo tada apie seksą ir lytinį pasitenkinimą jos kalbėdavusios taip atvirai, kaip apie grožio ar meno prigimtį. Pradėjusios gyventi nepančiojamos visuomenės varžtų, sulig pačių poreikiais.

Jis paėmė plunksnakotį ruošdamasis rašyti Nesai. Būtų pasakojęs apie Lin: kad jau turėjo su ja kūnišką kontaktą, juto jos standžias krūtis. Bet nesirado žodžių. Jausmai Lin buvo daugiau nei kūniškumas. Nejau aš įsimylėjęs, sukluso jis. Kaip juokinga! Tikrai įsimylėjęs jis niekad nebuvo. Taip suskydo nuo šitos prakeiktos sentimentalios kinų muzikos.

Kad laiškas Sibiro geležinkeliu pasiektų Londoną, reikėjo dviejų savaičių, dar dviejų – kad ateitų atsakymas. Jūra dar lėčiau, nors ir patikimiau. Taigi kas savaitę Džulianas motinai išsiųsdavo du laiškus – vieną sausuma, kitą jūra. Žinoma, meilės klausimais ji jam niekada nepatarinėdavo. Daugiausia, ką pasakydavo, būdavo: „Kaip įdomu“, „Būčiau laiminga galėdama su ta mergina susitikti“ arba net „Jei ji tokia graži, mielai ją panaudočiau kaip modelį.“ Šį kartą nebūtų gelbėję nė tokie žodžiai.

Taip, Lin jam patiko. Jis bandė ją suvedžioti, iš dalies vedamas smalsulio, norėjo sužinoti, kas yra mylėtis su kine. Tik tiek.

Ji – garsi rašytoja, ištekėjusi už mokslinčiaus, abu gerai žinomi Kinijos intelektualų būreliuose. Aštuonerius metus gyvuojanti jos santuoka iš išorės atrodė sėkminga. Išorė santuokai buvo viskas, ypač Kinijoje. Tai kas, po galais, jam duoda teisę tai griauti vien iš seksualinio smalsulio? Net vedęs jis neduotų Lin geresnio, didesnį pasitenkinimą teikiančio gyvenimo, nei ji jau gyvena. Tai kam taip elgtis?

Jei šitai – tik smalsulys, savo vilionėms reikėtų tarti „stop“. Kinijoje pilna baro merginų, galimų įsitaisyti į meilužes. Priėjęs prie tokios išvados, jis aprimo.

Dabar Džulianas jau buvo išmokęs beveik tris šimtus kiniškų rašmenų, kiek daugiau suprasdavo ir mokėdavo pasakyti kelis visų vartojamus posakius, tokius kaip „puikumėlis“, „šitai nėra gražu“. Taip pat išmoko naudotis teptuku – rašalu užrašyti rašmenis, ir pamatė, kokie jie dailūs. Kiniškų rašmenų žavesys vis didėjo, kaip ir subtilaus kinių grožio.

Jis pasistengė vėl sutelkti dėmesį į paskaitas. Panoro pakalbėti apie tai, kas literatūroje išties modernu, ypač apie Belo ir Frajaus reikšmingos formos teoriją, bet nusprendė, kad šiame etape įtikinti studentus, jog forma gali būti reikšmingesnė už turinį, dar pernelyg sunki užduotis. Pagal anksčiau susidarytą planą dabar buvo metas šiuolaikinei anglų poezijai. Jis atsinešė T. S. Elioto „Bevaisę žemę“ ir net Ezros Paundo „Giesmes“. Bet tai studentams būtų buvę visiškai nesuprantama. Ilgai svarstęs, apsistojo ties kai kuo lengvesniu – Elioto „Dž. Alfredo Prufroko meilės giesme“.

Stovėdamas ant pakylos, dirsčiojo į tą pusę, kur paprastai sėdėdavo studentės. Lin nebuvo. Ji jau praleido kelias paskaitas.

Kas gi tas Prufrokas, pradėjo kalbą jis, šitas silpnas, perdėtai jautrus žmogus, susidūręs su gyvenimo beprasmybe ir baime jį iššvaistyti dėl savo paties meilės?

Palydėkite mane;

Vakaras po debesų mase…

Kai pradėjo skaityti eiles, išvydo įtipenančią Lin su mimeografu atspaustu lapu rankoje. Vadinasi, ji bus nugirdusi dalį jo interpretacijos. Ar tik nepradės svarstyti, kam ji taikoma – jam ar jai?

Poema Džulianą pirmą kartą sujaudino – šitokia nuostabi nevykėlio savigraužos analizė! Jis lyg ir niekuomet nesižavėjo Eliotu, ir tai suprantama, juk kaip apsėstas stengdavosi išlįsti iš tokių pripažintų literatų, ypač tėvo draugų, šešėlio. Vis dėlto šis pirmasis išleistas Elioto kūrinys jį įtikino apnuoginantis esminę tiesą: kenčia tie, kurie gyvena civilizuotoje visuomenėje. Džulianas pasijuto taip, tarsi poema būtų apie jį.

„Ar man užteks drąsos visatą perverti žodžiu? – toliau skaitė jis, lyg atpasakodamas savo mintis. – Dar iš tikro nevėlu pagalvoti, pasiduoti ir pradėti nuo pradžių.“2

Jis buvo „aš“ , o „tu“ buvo Lin. Aš ją jau pažįstu, kalbėjo jis sau, ar bent jau artėju prie pažinimo, tik vis neišdrįstu priartėti. Ar aš – vienas tų iš vidurinės klasės, kurie bijo pažeisti visuomenės normas?

Suskambo skambutis, ir studentai, nešini užrašais, vorele iškurnėjo. Lin jis matė tarp jų. Nubėgo prie durų, bet jos niekur nebuvo. Kodėl jis nepastebėjo, kur ji sėdi? Matė įeinančią. Kurgi ji prapuolė po jo išpažintinės poemos analizės?

Bėgdamas sausakimšais koridoriais, būtų ją prisivijęs, bet susilaikė. Kaip dėstytojas, turėjo elgtis mažumėlę oriau. Staiga jis pasijuto senas.

Kad prasiblaškytų, Džulianas išsiruošė į kelionę po Hankou centrą, esantį kitame Jangdzės krante. Kelionei tereikėjo dvidešimties minučių autobusu, bet jis nusprendė važiuoti taksi. Ne per toliausiai nuo dokų pamatė ant šaligatvio Pelėną, sėdintį ant taburetės. Vairuotojo paprašė, kad išleistų.

Pelėnas šnekėjosi su senuku, įsitaisiusiu ant žemo suoliuko. Regis, jo tarnai buvo susiskirstę darbus. Žynys rūpindavosi namais, o Pelėnas vykdydavo pavedimus. Nors tai buvo ne jo reikalas, Džulianas užsigeidė sužinoti, ko Pelėnas su senuku taip įsitraukę į pokalbį. Senukas atrodė kaip ateities spėjikas, su nuplyšusiu chalatu ir nešukuota žila barzda. Jam priėjus, abu pasukę galvas sužiuro. Pelėnas kažką burbtelėjo aiškindamasis, bet senukas jį nutraukė ir pradėjo ilgą kalbą, akivaizdžiai susijusią su Džulianu.

Džulianas paklausė, ką senis sako, bet Pelėnas pradėjo mikčioti ir birgzti. Džulianas neatstojo. Pelėnas pasakė, kad šitai išversti per sudėtinga.

Džulianas pareikalavo bent apibūdinti. Jis suprato, kad senukas iš veido pasakoja jo likimą. Tad pasirausė kišenėje ir visas monetas, kurias turėjo, subėrė į dubenį, stovintį jam prie kojų. Nuo to senolis sušneko dar greičiau, padaužydamas kumščiais į kelius, kad būtų daugiau įtaigos. Pelėnui neliko kas daugiau veikti, kaip versti.

– Senas malonusis ponas sako, kad jūs, pone, užsienietis, bet suprantate labai daug ką. – Pasitelkęs gestus, iš savo ribotos anglų kalbos Pelėnas išgavo visa, kas geriausia. – Jūs, pone, turite tankius antakius, didelę tiesią nosį. Tai turtingo žmogaus veidas. Pone, jūs kilęs iš turtingos šeimos.

– Shuo xia qu! – paragino Džulianas. – Pasakok toliau.

Bet Pelėnas ėmė vis labiau cypauti, o tai buvo vis nepanašiau į anglų kalbą.

– Jūsų veido oda stangri. Ausų speneliai maži. Jūs per daug raukotės, vienišas. Neskriaudžiat moterų. Bet gal…

– Hao! Labai gerai, toliau! – padrąsino Džulianas.

Šita kaži kokia nesklandi senuko diagnozė jį sudomino.

Tačiau Pelėnas dabar jau nebebuvo linkęs bendradarbiauti.

– Visa tai – kiniškos nesąmonės. Neturėtumėt jomis tikėti, pone. Netikėkite, ir jos jūsų nepaveiks.

– Kodėl gi jomis nepatikėjus? – atkirto Džulianas. – Aš tikiu!

Bet grimasa jį išdavė. Subambėjęs kažką nesuprantamo, Pelėnas spruko, kuo skubiausiai ant nugaros nusinešdamas ir sunkius pirkinių krepšius. Džulianui atsisukus, buvo pabėgęs ir senukas su savo kėdute ir monetų dubeniu. Tikriausiai pabūgo prisidaryti rūpesčių su užsieniečiu, pagalvojo Džulianas. Ką gi, senio gyvenimas šuniškas – geriau laikytis atokiai nuo kitų rūpesčių.