Хун Ин - K - meilės menas

Siu buvo romantikas, Ketrinos Mensfild grožio ir talento gerbėjas. Pasak Čengo, vieną lietingą vakarą jis naršęs po Londono gatvių labirintus, ieškodamas jos namų netoli Bondo gatvės. Kiek paatkaklavus, trumpas interviu jam buvo suteiktas. Mensfild, vilkinti gelsvą šilkinę palaidinukę ir skaisčiai raudoną sijoną, jam buvusi panaši į žvilgančią tulpę. Jie sėdėję ant žydros kušetės, apgobti švelnios lempos šviesos. Ji buvusi hipnotizuojamai graži. Paklaususi, ar Siu negalėtų kinų poezijos išversti į anglų kalbą, nes esanti tikra, kad kinišką dvasią gali perteikti tik kinas. Šitas buvęs vienintelis jų susitikimas, nes po mėnesio Mensfild mirė nuo tuberkuliozės. Kai Siu vėl lankėsi Europoje, specialiai važiavo į Fontenblo pagerbti jos kapo.

– Siu manė, kad Lin galėtų tapti kinų Mensfild, – pasakė Čengas, tai aiškiai laikydamas didžiuliu komplimentu žmonai. – Nors, manau, perdėjo.

Atsistojęs jis nuėjo į verandą pakalbėti su tarnais.

Prasto Kinijos inteligentijos skonio Džulianui jau buvo gana.

– Teta Virdžinija negalėjo pakęsti Ketrinos Mensfild, – iš lėto tarė jis. – Ji laikė ją vulgaria ir sentimentalia. Kalba jos gera, bet dėl to jausmų perteklius dar baisesnis. Virdžinija sakė, kad nuo jo riečia nosį kaip nuo pigių kvepalų.

Pačiam Džulianui griežta tetos kritika ką tik mirusiai rašytojai nepatiko, bet dabar jis neiškentė nepakartojęs jos kandžių pastabų ir nepridūręs, kad nenuostabu, jog Siu ją dievino.

Lin sėdėjo ant kušetės šalia. Staiga pakilo, lyg būtų susiruošusi į verandą. Į kitų jausmus Džulianas daug dėmesio niekuomet nekreipdavo. Šitai ypatai tai jau nerinks žodžių. Tačiau Lin, težengusi porą žingsnių, susitvardė ir atsisuko. Jos išties turima pakantos. Daugumai jo pažįstamų moterų tokia savitvarda nebūdinga.

Lin parodė ant sienos kabančią akvarelę. Tai buvo peizažas, ne itin geras.

– Šitas – man pats brangiausias piešinys, – pasakė. – Siu dovana prieš mirtį. Jis turbūt jautė, kad nebeilgai gyvens. Buvo prašęs manęs pasaugoti kelis asmeninius daiktus. Daugiausia parsivežtus iš Anglijos. Atsidėkodamas padovanojo šitą piešinį – sakė, kad jam jį dovanojo Rodžeris Frajus.

Rodžeris! Džulianas priėjo – išties, stilius Rodžerio. Jis pažiūrėjo į parašą. Ne kitaip. Daugiau nieko nebesakė. Pagaliau Siu bent šiuo tuo savo pasisekimo Londono bendruomenėje neperdėjo.

Jis susikrimto. Vaikystėje Rodžerį laikęs savo tikru tėvu, nesuprasdavo, ko jis geras nepakenčiamajam Siu. Juk tas ne kas daugiau, kaip garbėtroška, tūpčiojantis aplink kiekvieną dėmesio vertą Londono menininką.

Tarnaitė baigė ruošti vakarienę ir atėjusi paklausė:

– Ponia, verandoje ar viduje?

– Klausk šeimininko.

Čengas, atėjęs iš verandos, pasiūlė valgyti viduj. Vakaro oras buvo vėsokas. Prie stalo jie irgi galės džiaugtis vaizdu pro langą.

Vakaro danguje juodavo kalnai ir medžiai. Virš ežero žėrėjo paskutiniai saulės spinduliai, po debesų sankaupa atspindėdami sidabrą. Miglotoje prieblandoje tokios pat ryškios kaip pirma atrodė tik gėlės ant valgomojo stalo.

Stalo viduryje stovėjo didžiulė lėkštė kažko, kas buvo žavingai vadinama „vyniotu drakonu“, nors ir atrodė kaip įprastos saldžiosios bulvės. Lin pasakė, kad juodu su Čengu mėgsta šį valgį, nes jis kažin koks paslaptingas. Tai šimtmečių senumo receptas, mėsa su žuvimi paruošiamos taip, kad atrodo nebeatskiriamos. Mėsa smulkiai sukapojama ir, įvyniojus į kiaušininį blyną, ištroškinama garuose. Prie stalo jie sėdėjo pusračiu, Džulianą, kaip svečią, pasisodinę vidury, veidais į didžiulį langą. Vaišes pradėjo nuo bokalo vokiško alaus. Ant stalo degė pora raudonų žvakių.

Atėjo tarnaitė, nešina dailiu dviąsiu ąsočiu, lyg ir amfora, pilna žalios daržovių sriubos, ją išpilstė į tris dubenis. Daržovės buvo nevisiškai išvirusios, išlaikiusios traškumą, tad sriuba buvo gardumėlis.

– Kokia čia sriuba? – paklausė Džulianas.

Sriuba buvo iš tiesų daug skanesnė nei restorano maistas ir kur kas puikesnė nei jo tarnų verdami valgiai. Jis susakė, kad jų turbūt reikėtų atsikratyti – taip pats vėl gautų šitos sriubos.

Čengas atrodė pamalonintas ir patikino, kad jo žmona kuo puikiausiai išmano visą kinų virtuvę, šiaurietišką ir pietietišką. Lin paaiškino, kad čia viso labo žirnelių lapų sriuba. Derliaus metas iš tiesų jau pasibaigęs, bet esama kelių vietinių valstiečių, kurie sėja žirnelius, kad visus metus turėtų lapų. Tie turi būti ne ilgesni nei pusė piršto. Žalėsiai sudedami į puodą, pripilama kiek antienos tyrės – ji gaunama ilgai ir lėtai verdant antį, paskui atskiriant mėsą ir riebalus. Ji Džulianui tai parinkusi kaip specialų sutiktuvių patiekalą. Tas, prisiminęs manieras, dėkodamas linktelėjo galvą.

Tą akimirką kažkas pabeldė į duris. Tarnas pasakė, kad pas profesorių Čengą atvykęs pasiuntinys iš universiteto rektorato. Čengas išėjo ir po akimirkos atsiprašinėdamas grįžo. Rektoratą užėmusi grupelė studentų, protestuojančių prieš vyriausybės traukimąsi nuo paskutinės japonų agresijos. Situacija tampanti nevaldoma, tad rektoriui reikią dekanų, kad padėtų juos nuraminti.

– Matyt, jie gavo žinių apie kokią naują japonų provokaciją, – neviltingai tarė Čengas. – Bet ką mes galime padaryti, kai surištos net vyriausybės rankos?

Nugurkęs kelis kąsnius, jis išėjo. Lin sunerimusi išsiuntė ir tarną, nurodžiusi, kad grįžtų ir praneštų, jei pasidarytų rìmta.

Namuose įsivyravo tyla. Likę vienudu, Džulianas su Lin jautėsi nejaukiai, nors, tiesą sakant, vynas jai buvo kiek atrišęs liežuvį. Padvejojusi Lin nurijo gumulą ir paklausė:

– Džulianai, kodėl jūs šaipėtės iš mano geriausio draugo?

Iš geriausio draugo! Džulianas susivokė, kad ji turi galvoje poetą Siu. O manė, kad bus pamiršusi. Pasirodo, jos tvardymasis turi ribas, nors tonas ir mandagus. Bet mandagumo ir rytietiškų malonybių pakaks. Nepriekaištingas ponios dekanienės manieras jis panoro subombarduoti.

– A, iš pono Siu – poeto! Ar geras jis buvo lovoje?

Lin nustėro. Nepelnytas įžeidimas ją pribloškė. Po ilgos pauzės, per kurią Džulianas ir toliau meiliai šypsojosi, ji laužyta anglų kalba pratrūko:

– Kaip… kaip? Kaip taip kalbat? Kinų inteligentai tokių dalykų niekuomet nedaro!

Ji nusiėmė akinius ketindama nosinaite nuo veido nusibraukti prakaito lašiukus.

Tai buvo pirmas kartas, kai Džulianas išvydo ją neakiniuotą. Užvis mažiausiai tikėjosi, kad Lin gali būti graži. Veidas dailiai nuraudęs, lūpos nuo pykčio papurusios. Raustelėjusios, it padažytos, ir itin gundančios.

Ji sumišusi pakilo paimti nuo grindų nukritusios nosinaitės ir Džulianas pirmąkart atkreipė dėmesį į suknelę. Tai būta kremo baltumo šilkinio čeongsamo, įkirpto iki šlaunų, apgludusio, ne tokio medvilnės maišo, kokius nešiojo studentės. Apykaklę puošė rantytas kraštelis ir dramblio kaulo sagutės. Kuoduką prilaikė segtukas iš trijų mažyčių safyrų.

Dievulėli, aš tikriausiai buvau aklas!

Džulianas suprato, kad iš šitos naujų veidų maišalynės Lin visuomet išsiskirdavo – jos draugija jį visada džiugindavo. Šitai turbūt ir žadino jausmus. Tai kas stabdydavo? Tie prakeikti akiniai! Dabar jam atsivėrė akys – jis pamatė, kad turėtų veikti sulig jausmais. Lin jį traukė nuo pirmojo susitikimo, tik jis buvo pernelyg aklas.

Ji, sėdėdama kuo tiesiausiai, pradėjo nuo žvakės lašinti vašką. Geltona liepsna kilstelėjo. Lin sėdėjo mažumą atokiau, užu žvakės, vengdama žvilgsnio, o jis pažįstamoje šviesoje pasijuto esąs nebe svetimame krašte, bet namie. Ji ir toliau vaidino gerąją šeimininkę, lyg niekur nieko pylė jam raudonojo vyno. Stebėdamas jos judesius, Džulianas pajuto, kad bus nustojęs kontroliuoti įvykius ir yra neatsispiriamai traukiamas savo lemties link. Pajuto, kad, rizikuodamas Lin supykdyti, turi ją atskirti nuo jos prakilnybės. Nekreipdamas dėmesio, kad gali sukelti šoką, prabilo apie tą patį.