Хун Ин - K - meilės menas

Šituos kinus kamavo prietarai. Jis prisiminė, kaip Pelėnas neseniai pranešė, kad persikai sode vėl sužydę, ir jis paklausė, ką tai reiškia. Tas ėmė irgi šitaip išsisukinėti, sakė, jog tai ženklas, nes jau ruduo, bet jis nežinąs, kas iš to.

Jei nebuvo aišku, kodėl gi jis šitaip bijojo?

Tie prietaringi paistalai eiliniams kinams buvo tarsi liga, bet, atrodo, nuo revoliucijų jų nestabdė. Kažin, ar tarp šių dviejų dalykų esama kokio ryšio?

Keletas barų buvusiose užsieniečių koncesijose vakariečiams buvo girdyklos, kuriose laisvai sklido naujienos ir gandai iš Europos. Bet Džulianas norėjo nusipirkti gerą rašomąjį stalą, tokį kaip Lin, taigi pirmiausia nuėjo į baldų krautuvę.

Vos tik įėjęs, pamatė neįprastą stalą. Šis buvo labai jau didelis, ypatingo pavidalo – galai atrodė lyg laivapriekis ir laivūgalis – ir su rausvais drožiniais, išskyrus lygų stalviršį. Čia būta ir kėdės su labai aukštu atlošu, išdrožinėtu tokiu pat raštu. Parduotuvės šeimininkas pasakė, kad šitai priklausė Mingų dinastijos princui ir iš pradžių buvo viso namo apstatymo dalis. Didumą baldų suniokojo karas, kitos dalys išsibarstė. Šeimininkas vilkėjo geros kokybės audinio chalatą ir suprantamai kalbėjo angliškai. Atrodė, kad Hankou angliškai kalba dauguma gerų parduotuvių savininkų.

Šitas pasakė, kad kaina už tuos du dalykėlius esanti juokingai maža, mat viena iš stalo kojų kiek aplaužyta. Tačiau jis be užmokesčio ją pataisysiąs. Nesuprasdamas, kogi pardavėjas toks geranoriškas, Džulianas stalą ir kėdę nusipirko vos už dvidešimt dolerių. Paliko adresą, o savininkas pažadėjo juos pristatyti greičiau nei per savaitę.

Džulianas džiaugėsi pirkiniu. Kai parplukdys jį namo, motina, be abejo, susižavės. Buvo jis Mingų ar nebuvo, jį domino mažiau nei stalo pavidalas – tas turėtų būti didelis įkvėpimas žmonėms „Omegos“ dirbtuvėse, kurias buvo įsteigusi motina su Rodžeriu. Rausva ir juoda medžio spalva turės puikiai derėti prie nuogalių, kuriais motina buvo ištapiusi sieną. Be to, laivo pavidalas atrodė tinkamas jo nesibaigiančių klajonių simbolis.

Džulianas užėjo į kelias kitas parduotuves, pas siuvėją užsisakė kinišką chalatą – tas, rinkdamas audinį ir matuodamas jo neįprastą ūgį, sukėlė didelį sambrūzdį. Nusipirko ir porą vazų, ant kurių buvo nutapyti ryžių laukuose plušantys vyrai ir dvi po pražydusiu medžiu stovinčios besišypsančios turtuolės. Damos vilkėjo senoviniais kinių drabužiais, bet iš veidų buvo stulbinamai panašios į Nesą ir tetą Virdžiniją. Jį tai nustebino, bet parduotuvės šeimininkas pasakė, kad čia porcelianas, nulietas paskutiniame šimtmetyje, turint galvoje užsieniečių rinkas.

Gatvėje jam kelią užtvėrė trys šviesiaplaukiai europiečiai, angliškai kalbantys su stipriu gomuriniu akcentu. Pakvietė išgerti. Visi trys buvo vokiečiai verslininkai. Vienas, su akiniais, paklausė, ar Džulianas jau lankęsis Imperatoriškuosiuose raudonuosiuose rūmuose, o atsakius, kad dar ne, nusijuokė – esą veltui Vuhane švaistąs laiką. Pasak jų, Raudonuosiuose rūmuose esama geriausių Kinijoje rusių.

Imperatoriškieji raudonieji rūmai buvo kukliu fasadu, viduje blausiai apšviesti. Pastatas stovėjo nuošaliai nuo tiesaus kelio, buvo suskirstytas į kambariukus. Skyrėsi ir nuo prancūziškos kavinės, ir nuo angliško stiliaus aludės. Jie sėdėjo prie baro aptarnaujami merginų rusių, kurių giliai iškirptos suknios atidengė didžiulius krūtinės plotus, buvo tamprios per liemenį ir baigėsi aukščiau kelių – tikriausiai buvo nusižiūrėtos nuo Berlyno baro patarnautojų iš filmo „Žydrasis angelas“.

Džulianas užsisakė brendžio ir ėmė jaustis kaip namie.

Buvo dar tik popietė, bet baras jau šurmuliavo. Vakariečiai sveikinosi tarsi seni draugai, nesvarbu, pažinojo vienas kitą ar nepažinojo.

Vokietis verslininkas, matydamas Džulianą esant naujoką, pradėjo jam pasakoti, kad Vuhano suklestėjimas esąs vakariečių nuopelnas: dauguma prieplaukų, geležinkelių, ligoninių, fabrikų pastatyta, net diduma geresnių gatvių nutiesta jų rūpesčiu. Tik keista, kad kinai nejaučią nė kiek dėkingumo, pasinaudoję Didžiuoju karu, dar ir atsiėmė vokiečių ir rusų koncesijas. Prieš aštuonerius metus buvusi užpulta ir britų koncesija – revoliucinio įkarščio apimtų ginkluotų darbininkų; jie ėmę ją kontroliuoti – ironiškas padarinys, kad dabar tik užsieniečių koncesijomis Šanchajuje kaip savo baze gali remtis Kinijos komunistų partija, ji ten bent jau gali valdyti savus žmones sulig įstatymais.

– Be mūsų Kinija nusiristų į kraštutinį skurdą. Dauguma Vuhano žmonių netektų darbo ir badmiriautų.

Kadangi kuo puikiausiai apmokamas Džuliano darbas buvo pasiūlytas kinų, jis tylėjo.

Aukštus baro langus dengė storos purpurinės užuolaidos. Čia buvo klegama daugeliu kalbų, oras nuo svaigiųjų gėrimų kvapo buvo troškus.

– Kiek pastaruoju metu surinkai geltonų medaliukų? – paklausė storapilvis iš Viduržemio jūros regiono.

– Bijau, kad pamečiau skaičių, – atšovė jo bičiulis verslininkas su stipriu Jorkšyro akcentu. Atrodė, tuo didžiavosi. – Tokią daugybę pigių monetėlių radau savo tabako fabrike.

Džulianas suprato, kad jie kalba apie gulėjimą su fabriko merginomis. Kad ištylėtų pats, užsisakė brendžio. Nors alkoholio buvo gerokai per daug, klausantis, kaip anie puikuojasi neregėtai pašėlusiais žygdarbiais, galva, regis, visai išsiblaivė. Tabako fabriko valdytojas pasigyrė per vieną naktį pergulėjęs su penkiomis kinų nekaltybėmis ir taip sukėlė griausmingą juoką. Džulianą žiaurus šitų kolonistų rasizmas pribloškė.

Rusė, tikriausiai baro šeimininkė, pastebėjusi akivaizdų jo pasibaisėjimą, taktiškai pakuždėjo į ausį:

– Brangusis, jūs nusipelnote geresnės draugijos. Nagi, leiskit supažindinti su Ana. – Šeimininkė vilkėjo suknelę, atidengiančią kone visą nugarą, buvo perdėm išsidažiusi ir nusikarsčiusi papuošalais. Pakviestoji mergina buvo gerokai jaunesnė, išvaizdi, jos veide sklandė tylus liūdesys. – Ana yra grafo Vasiljevo duktė, – pasakė rusė, – Hankou tango karalienė. Visi norėtų gauti jos pamoką.

Džulianas, abiem rusėms pabučiavęs pirštų galiukus, pasakė, kad šiandien yra užsiėmęs, bet tikrai dar sugrįš. Po savo taure pakišęs arbatpinigių, išėjo.

Saulė lauke švietė taip skaisčiai, kad teko užsimerkti. Kai jis atsimerkė, namai gatvėje vis dar liejosi ir atrodė suklypę, kaip ir praeiviai. Kažin kodėl čia šitiek žmonių? Netrukus jis jau žygiavo jaunų vyrų ir moterų, tikriausiai studentų, nešinų plakatais ir vėliavėlėmis, eisenoje. Jie skandavo.

Džulianas irgi iškėlė kumštį, kažką riktelėjo. Plakatuose teįskaitė žodį „Japonija“. Ką jie šūkalojo, nesuprato, bet kad ir ką – tam visiškai pritarė.

Staiga drausminga demonstracija virto chaosu. Žmonės priekyje sustojo kaip įbesti, kai kurie apsigręžę pasileido bėgti link jo. Nors buvo keletas nesijudinančių, gatvės tuštėjo, ir dabar Džulianas pamatė, kad priešais – šimtai policininkų juodomis uniformomis, nešinų lazdomis.

Nuskardėjus šūksniui, policininkai apsiautė minią.

Dabar net atkakliausi protestuotojai pabiro po abipus išsidėsčiusius skersgatvius. Jis liko stovėti kaip įaugęs. Policininkui priskuodus, instinktyviai pakėlė rankas gintis. Į galvą trinktelėjo medinė lazda, akyse aptemo, ir jis griuvo ant grindinio.

Džulianas gulėjo prikaustytas prie lovos. Dėl praskeltos galvos jis buvo nuvežtas tiesiai į ligoninę. Kaukolė vis dėlto nelūžo, tad buvo išleistas su trimis siūlėmis. Studentams, kurie nepasiskubino sprukti, pasisekė mažiau. Sužeisti ar ne – visi jie buvo suimti ir nugabenti į policijos nuovadą.