Хун Ин - Šanchajaus sugulovė

– Kiekgi kartų šiąnakt manęs užsigeidei?

Ji džiūgaudama atsakė:

– Iš to malonumo pasijutau taip, tarsi skraidyčiau. – Pažiūrėjusi į jį, liepė daugiau nebekalbėti – kitaip vėl užsinorėsianti mylėtis. Nuraudusi įsikniaubė į pagalvę ir nebežiūrėjo. Ji nė nenutuokė, kad galėtų šitaip jaustis, kad vyrui ir moteriai kartu gali būti taip gera. – Jūsų dėka jaučiuosi tokia laiminga, kad pasiekusi viršūnę nebebijočiau nė mirti!

Meistras Čangas garsiai nusijuokęs pasakė, kad dar nebuvo sutikęs tokios merginos. Ji tikrai žinanti, kaip džiaugtis kūniškuoju ryšiu.

Kasija ne juokais susirūpino. Ką, ji kitokia? O ką ji turėtų jausti? Sutrikusi pažiūrėjo į meistrą Čangą.

– Nieko baisaus. – Jis nusijuokęs paėmė rankšluostį ir ją nušluostė. – Aš irgi kitoks. Mudu abu kitokie. Abu vienodi.

– Betgi aš tokia puolusi... tikrai jums vis dar patinku? – nedrąsiai paklausė ji.

– Per savo gyvenimą esu miegojęs su daugybe moterų, bet nė viena man nesuteikė tokio malonumo kaip tu. Man patinka tavo charakteris. Patinka, kaip dainuoji. Ypač patinka, kad trokšti su manim skraidyti, kiek tik įmanoma! – džiaugsmingai išdrožė jis, tada patapšnojo per pagalvę. – Gulkis, mažoji Kasija.

– Ką?

– Saldžiai miegok ir sapne pasakyk mamai, kad sutikai puikų vyrą, kuris tave padarys laimingą per visą gyvenimą, vargai baigti.

Vos tik spėjusi padėti galvą ant pagalvės, ji kietai užmigo. Taip nerūpestingai dar niekada nesijautė. Nuo šiolei tokios gražios bus visos dienos, tokios laimingos kaip ši – visos naktys. Kodėl ji nusipelnė tokios laimės, neklausinėjo, bet ir nebuvo reikalo. Kol ji galės remtis į stiprius šio vyro pečius, viskas bus nuostabu.

Lovos galuose buvo įtaisyti veidrodžiai, ir Kasija, žvelgdama į juos, jausdavosi tarsi sapne. Kartais atrodė, tarsi per veidrodžius galėtų susikalbėti su mirusiais artimaisiais.

Kai buvo maža, mama ją nusivedė į šventyklą uždegti septyniažvaigždžio šviestuvo. Vyrai šventykloje mamai pasakė, kad jos dukrelė yra iš tų, kuriais rūpinasi Buda: pažiūrėkit, kaip nuostabiai dega lempelė, kaip gėlėmis pažyra daugybė mažų kibirkštėlių.

Dabar Kasija pirmąkart patikėjo, kad Buda į ją išties žiūri geromis akimis.

Netrukus lengvoje dulksnoje pasirodė vyriausiasis patarėjas, nešinas skėčiu iš aliejuoto popieriaus. Sustojęs galukiemyje prie grindinio, skėtį suskleidė ir apvertęs nupurtė lietaus lašus. Tik tada jį padavė Kunigaikštienės paviljono ūkvedžiui. Vyriausiasis patarėjas atrodė gerai, jo veidas buvo platus, akys didelės, jis buvo su ūsais. Randai ant veido nebuvo itin ryškūs. Ūkvedys jį nusivedė į nedidukę užpakalinę salę ir atnešė „Drakono šulinio“ arbatos.

– Palaukite truputėlį, nueisiu pranešti šeimininkei.

Madam Emeralda atitipeno įkandin ūkvedžio. Kad nesulytų, lanku apėjo kiemą.

Vyriausiasis patarėjas pasakė, kad jam prireikė pasimatyti su meistru Čangu ir kad buvęs pas jį, bet tik išgirdęs, jog šiomis dienomis namo jis beveik negrįžta. Patarėjas nujaučiąs, kad jis čia.

Madam Emeralda šyptelėjo.

– Žinot, meistras Čangas pametęs galvą dėl didžiapėdės mergiotės ir nesikels, kol saulė nebus aukščiau kaip per tris bambuko lazdeles.

– Laimingas vyras tas Čang Lisiongas; mes vis jam pavydim.

Patarėjas paprašė Madam Emeraldos pranešti meistrui Čangui apie jo atvykimą. Jis turįs aptarti vieną itin skubų reikalą, atidėlioti negalima.

– Bet aš negaliu gadinti jam malonumo – niekada gyvenime nesu mačiusi jo taip apsvaiginto moters! – Madam Emeralda pasitaisė plaukus. – Jei įsiveršiu, jis supyks. Pasiųsiu kambarinę. Tos prie šitokių reginių pratusios. Tiesą sakant, jų leidžiami garsai mane gerokai trikdė.

Vyriausiasis patarėjas, pasiglostęs ūsus, supratingai šyptelėjo. Jis numojo ranka – galų gale ne taip jau jis ir skubąs, kam meistrui Čangui gadinti malonumą.

Madam Emeralda lauke lūkuriuojančiam ūkvedžiui paliepė paieškoti Siu Fang. Vyriausiąjį patarėją ji pakvietė užkąsti ir pati paruošė arbatos. Skrupulingai laikydamasi etiketo, pirmą puoduką išpylė, svečiui padavė tik antrąjį. Metusi žvilgsnį viršun, tarstelėjo:

– Tuodu balandėliai dar nei pusryčiavę, nei pietavę. Neišmanau, kuo jie gyvi!

Patarėjas, kuris iš tikrųjų skubėjo ir kurio kantrybė nebuvo bekraštė, pašaipą Madam Emeraldos balse nuleido negirdom. Nurijęs didelį gurkšnį arbatos, nebeištvėrė:

– Gal teiktumėtės...

Madam Emeralda žinojo, ką jis pasakys, bet tyčia tylėjo.

– Nueikit ir pažiūrėkit. – Patarėjas nusprendė mesti vieną kitą užuominą: – Patikrinkit, ar meistras Čangas ne per daug nusikamavęs...

Bet, jam dar nespėjus užsičiaupti, ten, iš kur sklido vyriausiojo patarėjo balsas, sagstydamasis švarką atėjo ir pats Čang Lisiongas. Išties atrodė kaip ką tik išverstas iš lovos.

Bet toli gražu ne nusikamavęs. Iš tikrųjų jis švytėjo, veide švietė šypsena. Nukąsti vyriausiojo patarėjo ir Madam Emeraldos žodžiai jo nesutrikdė. Nusikvatojęs jis tarė patarėjui:

– Matau, kad nors pusę gyvenimo prasibastei po pasaulį, apie vyrų ir moterų santykius maža ką teišmanai! Pamanėte, kad ištižau? – Nužvelgęs Madam Emeraldą, jis pasisuko į patarėją. – Vyras iš Japonijos vardu Huangas daugiau nebegali laukti, tiesa?

Išsigandusi Madam Emeralda į Čang Lisiongą nebedrįso žiūrėti.

– Jūs, ponai, svarstykit savus reikalus, – niūriai sumurmėjo eidama prie durų.

– Kurgi rasi stipresnį už meistrą Čangą! – skubėjo sakyti patarėjas. – Matau, kad meistras Čangas, užsiimdamas meile, verčia Huangą laukti. Bet brolis, kurį siuntėme pašnipinėti Huango, grįžęs pranešė, kad viskas stoja į savo vietas. Atrodo, jie pagaliau sukruto. Huangas nekantrauja pasimatyti su meistru Čangu, ir, regis, kuo skubiau. Sako, kad tai, ko prašėme, nekelia rūpesčių, todėl jis pasirengęs su mumis susitikti akis į akį.

5 skyrius

Kunigaikštienės paviljono Fenikso salėje prie stalo sėdėjo Čang Lisiongas ir vyriausiasis patarėjas. Aštuntasis meistras ir trys padėjėjai stovėjo už jų. Į salę įžengė trečiasis meistras – jis irgi buvo pakviestas. Dar nesulaukęs nė trisdešimties, jis atrodė aukštas ir stiprus kaip pats Čang Lisiongas. Jis būdavo pirmasis meistro Čango pagalbininkas, jei tik prireikdavo griebtis jėgos. Su juo buvo būrys žudikų, visi apsiginklavę durklais ir pistoletais.

– Trečiasis broli, kol kas nėra reikalo griebtis ginklų. Patikrinkime, kaip jis moka Hongo brolijos taisykles, – pasakė vyriausiasis patarėjas. – Ar visiems broliams jos žinomos?

– Žinomos! – vienu balsu atitarė padėjėjai.

Aptaręs reikalus, meistras Čangas nuėjo iki koridoriaus galo ir įžengė į Kasijos kambarį.

Ji vilkėjo tamsiai žalią suknelę, į plaukus segėsi gėles. Ant tualetinio stalelio gulėjo daug kitokių puošmenų, Siu Fang padėjo rinktis. Pro langą skaisčiai švietė saulė. Lotosais ir paukštukais išpuošta širma dabar buvo nustumta prie sienos, todėl kambarys atrodė didesnis.

Siu Fang supratingai pasišalinus, meistras Čangas iš po čiužinio išsitraukė juodą paketą ir jį išvyniojo – ten buvo pistoletas dėkle. Jis išsiėmė ir užtaisė ginklą, paskui iš odinės movos išsitraukė durklą – tokius paprastai naudodavo Hongo broliai.

Kasija priėjo arčiau.

– Bijai? – paklausė meistras Čangas.

Kasija papurtė galvą ir prisėdo šalia.

Šyptelėjęs meistras Čangas jai papasakojo, kad tradiciškai šį durklą gynybai naudoja didysis brolijos meistras, nes pirmasis didysis meistras pradėjo Mažųjų peilių draugijos maištą. Jis pabaksnojo į rankeną.