Хун Ин - Šanchajaus sugulovė

Kasija linktelėjo, o Madam Emeralda, išsitraukusi nosinę, nusibraukė nuo kaktos prakaitą. Žingtelėjusi tris žingsnius atatupsta, Kasija patikrino, ar durys sandariai uždarytos. Paskutiniai žodžiai, kuriuos ji nugirdo, buvo vyriausiojo patarėjo: „Na, pone Huangai, gal tęskime?“

Temo, ir broliai, išskyrus keturis vyrus slaptajame kambaryje, pavalgę ir atsigėrę, kas sau išėjo namo. Liko meistro Čango sargybiniai. Kasija, laukdama koridoriuje, taip norėjo miego, kad nebetvėrė neužsimerkusi. Praplėšė akis tik tada, kai patarėjas randuotu veidu išėjęs paprašė atnešti dar arbatos.

Lipdama žemyn ji pamatė, kad po laiptais tamsoje sėdi Ju, bet jis dėjosi jos nematąs. Žinodama, kad Ju užsiėmęs darbu, ji irgi apsimetė jo nepastebėjusi. Pasukusi pro arkines duris kairėje ir perėjusi siauru takeliu ji įžengė į virtuvę – kelią rodė iš priešinio lango krintanti šviesa. Keistuolis tas Ju Čijangas, pagalvojo. Žiūrėdavo į ją šaltu žvilgsniu, visuomet elgdavosi perdėtai mandagiai. Bet kartą nusisukusi ji pajuto, kad jis varsto akimis jos nugarą, net šiurpas krečia.

Prieš keletą naktų Ju buvo užsnūdęs po vaisiais aplipusiomis persiko šakomis – nenumanė, kad kas nors gali jį ten aptikti. Kasija jam niukstelėjo, kad pabustų.

– Aš nemiegu. – Ju pasirangė, atsisėdo ir lyg niekur nieko paaiškino: – Tokie kaip mes, jei kada ir miega, tai tik pusiau.

Meistras Čangas su Kasija Kunigaikštienės paviljone leisdavo ištisas naktis, ir ji manė, kad galbūt Ju tai nepatinka, bet jo akyse tegalėjo įžvelgti tik pagarbą.

Iš virtuvės Kasija išniro nešina didžiuliu raudonu mediniu padėklu, nukrautu ne tik ką tik užplikyta „Drakono šulinio“ arbata, bet ir Sudžou krašto užkandžiais dim sum bei bandelėmis su sezamais. Truputį padvejojusi, ji grįžo į virtuvę, o kai iš jos išniro vėl, ant padėklo buvo dar viena lėkštė. Eidama pro laiptus, Kasija šnipštelėjo Ju:

– Tikriausiai išalkai – čia tau.

Nežiūrėdama, ar jis ketina imti, stumtelėjo dim sum lėkštę artyn.

Keista, kad dar neseniai jis jai nepatiko – dėl to paslaptingo abejingumo, kurį jai rodė. Dabar, tapusi jo šeimininko moterimi, ji šito vaikio ėmė gailėtis.

Ji užlipo laiptais. Kiemas skendėjo tamsoje. Ryškus žibintas, paprastai kybodavęs prie durų, šiąnakt nedegė. Kasija žinojo, kad klientų šįvakar nebus; merginoms buvo pasakyta, kad eitų į miestą, jei turi ką linksminti. Namuose trūko įprastos nuotaikos – vyno kvapo, sumišusio su karštu meilužių alsavimu, dainomis ir kuždesiais. Kiekviename kambarėlyje degė po pritemdytą lempą, nuotaika buvo paslaptinga ir mįslinga.

Viena ranka laikydama padėklą, kita Kasija pasibeldė į duris. Po kelių sekundžių tyliai pašnibždėjo:

– Tai aš, Kasija.

– Užeik! – atsiliepė vyriausiasis patarėjas.

Ji įėjo. Huang Peiju ir Čang Lisiongas apie kažin ką šnibždėjosi, bet ūmai nutilo. Trečiasis meistras ir vyriausiasis patarėjas sužiuro į ją. Ji juk beldėsi, bet vyrai kambaryje pasitiko ją taip, tarsi būtų įsiveržusi kažin kokia nepažįstamoji. Nuo tokios nuotaikos Kasijai per nugarą perbėgo šiurpas. Ketvertas tylomis žiūrėjo, kol ji surankiojo nešvarius puodukus, išdėliojo naujus, sklidinus garuojančios arbatos, ir vidury stalo pastatė lėkštę dim sum .

Kasija patyliukais nusilenkė ir, nešina padėklu, ištipeno.

Patarėją, kuriam prireikė anksti išeiti, Ju Čijangas palydėjo iki vartų.

– Ju, – paliepė vyriausiasis patarėjas, – kai meistras Čangas susiruoš, vesk jį tiesiai pas mane, šią naktį jis praleis su manimi, nes turime nebaigtų svarstyti reikalų.

Kieme, apšviesta iš viršutinio kambario sklindančios šviesos, Madam Emeralda pasilenkusi apžiūrinėjo vazoną su orchidėjomis, tos jau buvo pražydusios. Nepakeldama akių ji šūktelėjo Kasijai:

– Kiek padėklų arbatos jiems nunešei?

– Tai tik antras, – atsiliepė Kasija. Jai vėl truktelėjo kairysis vokas, kaip ir tada, kai Huang Peiju dėliojo puodukų kompoziciją su meistru Čangu. Ji nejučiom išdrožė: – Girdėjau, kad dešiniojo voko virpčiojimas reiškia gėrį, o kairiojo – negandą. Mamut, bijau, kad atsitiks kažkas blogo.

Atsitiesusi Madam Emeralda pažvelgė merginai tiesiai į akis.

– Ko gero, esi teisi. Bet kol tu čia, nelaimingų dienų mums dar bus ne kartą, – pasakė kandžiai.

Ką ji turėjo galvoje, Kasija nesuprato. Sužiuro į Madam Emeraldą, bet jos veido tamsoje neįžiūrėjo. Vis dėlto pajuto, kad ji nerimastauja.

Temo vis labiau, žvirbliai supurpčiojo į savo lizdus. Huang Peiju, išsitraukęs kišeninį laikrodį, susigriebė, kad jau vėlu. Dėl pagrindinio plano susitarta, taigi jam reikia eiti. Durys atsidarė, ir meistras Čangas jį išlydėjo.

– Pasakykit savo gerbiamam meistrui, kad kūną ir kraują mes tausojame tiems, kurie juos vertina.

Huang Peiju irgi buvo nusiteikęs iškilmingai.

– Tai mums proga atgaivinti Hanus ir sutriuškinti Čingus.

– Pono Huango automobilis čia, – pranešė aukštyn laiptais skuosdamas išsigandęs Ju. Meistrui Čangui jis pakuždėjo: – Gatvėje priešais ir prie užpakalinių durų – šnipai.

Huang Peiju atrodė apstulbęs ir jau buvo besigręžiąs, bet meistras Čangas jį įsitraukė vidun ir visuose namuose užgesino šviesas. Žvilgtelėjęs pro langą, tučtuojau paliepė:

– Nagi, veržkimės lauk, neduokim jiems progos sučiupti mūsų visų.

Ju tuoj pat atidavė Huang Peiju ginklą.

Įėjusi į kambarį Kasija timptelėjo meistrui Čangui už rankovės.

– Saugokitės! – susirūpinusi perspėjo.

Bet jis tik patapšnojo jai per petį ir išlėkė į koridorių. Ranka prisilaikydamas turėklų, vienu šuoliu nušoko nuo laiptų ir nėrė į priekį.

Žemyn dūmė ir kiti, ruošdami pistoletus.

Kasija baugščiai dirstelėjo pro langą. Vaiskioje naktyje šmėžavo paslaptingi šešėliai. Tamsus šešėlis tarsi lygia žeme greitai užlėkė siena iki stogo. Nieko nelaukdama ji spruko iš kambario ir pasileido laiptais žemyn. Madam Emeralda, sustingusi iš baimės, stovėjo laiptų aikštelėje. Ji puikiai žinojo, kad ne metas pulti į paniką, bet juk mažytės pėdos toli nenuneš. Apimta nevilties, saviškiams vyrams ji sušuko:

– Greičiau, bėkite ginti meistro Čango!

Naktis buvo tyli ir rami, visos parduotuvių durys uždarytos, o mašina, atvežusi Huang Peiju, stovėjo prarėžtomis padangomis, ant vairo gulėjo kruvina sukniubusio vairuotojo galva. Į juos pasipylė kulkos. Meistras Čangas pasitraukė ir, užlindęs už durų, keliskart iššovė, kartu įsakinėdamas:

– Karietą! Greičiau!

Dabar jau šūviai buvo girdėti visur. Išgirdęs atidardant karietą, meistras Čangas pasitraukė ir trečiajam meistrui įsakė:

– Saugok poną Huangą ir važiuok pirmas, aš tave pridengsiu.

– Ne, aš jus pridengsiu, – paprieštaravo trečiasis meistras.

– Neatsikalbinėk. Vykdyk mano paliepimus!

Jie puolė į privažiavusią karietą. Huang Peiju nustūmė vežiką ir klestelėjo į jo vietą. Trečiasis meistras ir Ju Čijangas, be paliovos šaudydami, užšoko ant karietos laiptelių. Kadangi meistras Čangas šaudė iš karietos galo, arklys, bauginamas šūvių, stojosi piestu. Išsigandęs vežikas, rankomis susiėmęs galvą, pasileido šūvių kryptimi ir buvo nušautas – garsiai riktelėjęs, pargriuvo ant žemės.

Huang Peiju griebė vadžias ir pliaukštelėjo arkliui botagu – tas nėrė į šūvių ugnį. Trys žudikai, išsiveržę pirmyn, pabandė jį suturėti, bet visi buvo nušauti.

Karietai staiga nubildėjus, meistras Čangas liko be priedangos. Jis puolė prie automobilio, bet po kelių akimirkų visų ginklai jau šaudė į jį. Jis išsitiesė ant žemės dar nepasiekęs automobilio, gavo kulką į koją. Tada ėmė šliaužti pasieniu atsišaudydamas.