Хун Ин - Šanchajaus sugulovė

Namų prižiūrėtojas parodė į dvi ant grindų pastatytas šilko skrynias. Paviljonas paaukojęs labai brangias aukas, todėl šiandien, septintą dieną po laidotuvių – remiantis tradicija, tą dieną Čango siela galutinai atsiskyrusi, – jo pirmoji žmona liepusi atsilankyti su šilkais. Ji paisanti papročio pasidalyti dovanomis. Prašanti Madam Emeraldą iš jų pasisiūdinti naujų apdarų.

Madam Emeralda, namų prižiūrėtojui pati patiekusi arbatos, pasakė, kad meistro Čango pirmoji žmona esanti perdėm mandagi; juk ji ir taip buvusi apdovanota Čango malone – vien jau už tai esanti jam dėkinga.

Eidama pro duris, Kasija pagalvojo, kad prižiūrėtojas atsibeldė ne tik pristatyti dovanų – jis turėtų turėti dar kažkokių reikalų.

Jos įtarimas beregint pasitvirtino. Per penkias minutes sugužėjo vyriausiasis patarėjas, trečiasis meistras ir kiti vyresnieji. Salės durys bemat buvo užšautos ir niekas nebegalėjo prie jų artintis. Vis dėlto žmonės labai greit išsiskirstė.

Tarp atvykusiųjų buvo ir Ju Čijangas. Atrodė liesesnis ir niūresnis. Eidamas per kiemą jis užvertė galvą. Kasija pamanė, kad sveikinasi su ja, ir linktelėjo, bet paskui suprato, kad jis tik pažiūrėjo į dangų. Madam Emeralda, viršutiniame aukšte apsivilkusi palaidinę, dabar skubėjo prie laiptų. Lauke lūkuriavo dengti neštuvai.

Po pietų paviljonas vėl sukruto. Ūkvedys rūpinosi svečiais. Merginos pirštų virpinama pipa, rodės, grojo Kasijos širdies stygomis. Tačiau ji kantriai laukė, veidrodyje atsispindintis žibintas visada buvo ryškus. Kasija nejučiomis mėgino vaizduotis, kokiam žmogui pirštai virpina instrumentą.

Ūkvedys, registruodamas ateinančius į paviljoną ir iš jo išeinančius, garsiai pragysdavo: „Panelė Šuangju ruošiasi į „Žydinčio abrikoso“ restoraną!“; „Panelė Liandžu vyksta į Lao Dženg Singo restoraną!“; „Ponas Vangas puotauja „Gausybės sode“, jis maloniai prašo atvykti panelę Dzuni!“

Kasijai taip ir nepavyko susidraugauti su paviljono merginomis. Kai tik Čangas ją išsirinko savo moterimi, tos išsyk ėmė jos nekęsti. Bet kartu meilikaudavo ir bijodavo įžeisti ką nors ne taip pasakiusios.

Dabar, kai meistras Čangas mirė, ji suprato, kad yra laikoma kiršintoja. Merginos jos toliau šalinosi. Per susišaudymą jos slėpėsi po lovomis, o paskui išvydusios kruvinus lavonus kone mirė iš baimės.

Gal ji ir buvo keisčiausia būtybė iš visų kada nors regėtų Šanchajaus viešnamyje. Bet dabar jai iš tikrųjų rūpėjo tik viena – ką sumanys Madam Emeralda. Ką jai darys?

Nelauktai į kambarį įpuolė uždususi Siu Fang. Kasija pasišaukė ją prie lovos. Spausdama ranką prie krūtinės Siu Fang pasisakė prie gatvės kampo sutikusi Madam Emeraldą, jos veidas buvęs rūškanas.

– Panele, bijau, kad atsitiks kažkas blogo, – pasakė ji.

Kasija patraukė lovos tinklelį.

– Viskas vyksta taip, kaip ir turėtų. Atėjo metas man iškeliauti.

– Bet kas bus man, jei jūs išeisit?

Kasija pakraipė galvą, kiek pagalvojo ir pasakė negalinti pasiimti jos ir Li Ju, nes nežinanti, kaip pačiai seksis. Likusios čia, jos bent jau nebadausiančios.

– Gali būti, kad vieną dieną, kai likimas ims klostytis kitaip, man jūsų vėlei prireiks.

Siu Fang akyse pasirodė ašaros. Kasija, sėdėdama ant lovos, ją ramino:

– Neverk, Siu Fang. Kas bus rytoj – rytoj ir pamatysim.

Atsisėdusi prie lango, ji laukė Madam Emeraldos.

Bet pavargo laukti ir nuėjusi atsigulė. Kambaryje buvo bauginamai tamsu. Plačiai atmerkusi akis, ji laukė švelnių, mažyčių tos moters žingsnių. Kad ir kaip tyliai mynė rištos Madam Emeraldos pėdutės, Kasija girdėdavo. Bet greitai apsunkusios akys ėmė merktis.

Staiga ji susiprotėjo, kas dedasi. Suprato, kodėl nuo anądien, kai prarado savitvardą, Madam Emeralda visiškai pamiršo šį reikalą. Kasija manėsi viską permačiusi, viską suuodusi, užčiuopusi, kas vyksta.

Vienas vyras, išėjęs iš šokių salės, buvo nudurtas, kai įlipo į savo karietą. Peiliui persmeigus krūtinę, sustingo. Vaistinėje Si Malu kelyje dviem vyrams buvo nurėžtos dešinės rankos ir nukirstos galvos – darbas atliktas kaip tik tokia tvarka. Išnaršyta opiumo rūkykla ir visi penki žmonės viduje uždusinti.

Vargu ar pasigirdo bent vienas šūvis. Tąnakt iš Čingo brolijos vadų išsigelbėjo tik sužeistieji.

Šaudoma buvo tik prancūzų koncesijoje. Aplinkiniai nesuprato, kas vyksta. Jie tematė, kaip bėga panikos apimti žmonės, kaip atkakliai jie persekiojami, kaip abi pusės bėgdamos svaido peilius ir šaudo. Žmonės norėjo iškišę galvas pro langus pasižiūrėti geriau, bet bijojo netyčia gauti kulką į kaktą.

Atidūmęs koncesijos policijos patrulis padrikai pašaudė į banditus – tie greitai dingo.

___

Visą Šanchajų buvo apėmusi kraujo troškimo ir keršto nuotaika. Kasija taip ir neužmigo. Vos tik sumerkusi akis pašokdavo. Apie ketvirtą ryto, išgirdusi žingsnius laiptų apačioje, paskubomis apsirengė, išlipo iš lovos ir išbėgo už durų.

Dangus buvo balkšvas kaip žuvies pilvas. Pūtė šaltas vėjas. Nulipusi vos porą laiptelių Kasija apstulbo. Apačioje ant laiptų, atsirėmęs į turėklus, sėdėjo Ju Čijangas. Atrodė, lyg vėl būtų stojusi ta naktis, kai buvo mirtinai sužeistas meistras Čangas, tik Ju nebežiūrėjo pro šalį. Jis žiūrėjo į ją, tarsi ketintų pasakyti kažką svarbaus.

Nulėkusi laiptais žemyn, Kasija pamatė, kad jis visas permirkęs krauju ir purvinas. Išsigandusi pripuolė arčiau ir jį apžiūrėjo. Ju paskubomis paaiškino, kad jo ieško policija. Jam ant kaktos žvilgėjo prakaitas.

Kasija čiupo jo ranką. Jau buvo begalvojanti, kaip jį paslėpti, bet jiems už nugarų nuskardeno Madam Emeraldos balsas:

– Ju, koks tu naivuolis. Atbėgai ne į tą vietą. Juk pirmasis Čingų ir Hongų susirėmimas vyko kaip tik priešais paviljoną. Policija čia tuoj pat pasirodys. Spruk, kol dar tik aušta, spruk ir pasislėpk 3-iajame numeryje, vikriai!

Ju nebeliko kas daryti – jis žvilgtelėjo į Kasiją ir nukūrė.

Bet Kasija buvo greitesnė. Beregint atsidūrė prie vartų ir iškišusi galvą apsidairė. Aplink – nė šešėlio. Ant akmeninio laiptelio prieš vartus užšoko katė ir subedė į juos nerimastingas akis. Tik tada Kasija stumtelėjo Ju.

Atsigręžusi ji pamatė prie orchidėjų vazono stovinčią Madam Emeraldą, toji murmėjo:

– Dabar, meistre Čangai, jau gali ilsėtis ramybėje!

Išvynioti to keršto kamuolio, į kurį jie buvo įsukti, Kasija nenorėjo. Jai rūpėjo tik viena – kad pagaliau meistro Čango siela gali išskristi.

Kasija atsirėmė į vartus. Meistras Čangas tikrai iškeliavo, o ji taip trokšta eiti kartu. Mergina prisiglaudė veidu prie vartų ir, norėdama išlaikyti išėjusiojo rankų šilumą, rankomis apėmė rankeną.

___

Čia pat, už gatvės kampo, subildėjo žirgų kanopos. Pro vartus prajojo policijos patrulis.

Kasija atsipeikėjusi iš sielvarto dirstelėjo pro durų plyšį. Policininkas nesustojo, todėl ji užrakino duris.

Madam Emeralda laikė iškėlusi jau permirkusią nosinę, jos akys nuo šitiek verksmo buvo paraudusios. Giliai atsidususi, ji mostelėjo nosine.

– Paviljonas virsta kraujo klanu. Bėk! Nešdinkis iš čia! Lauk!

Kasija, nevisiškai suprasdama Madam Emeraldos žodžius, ašarų kupinomis akimis įdėmiai sekė moterį.

Madam Emeralda pradėjo lipti laiptais, palypėjusi porą laiptelių atsigręžė, tarsi staiga būtų viską supratusi.

– Spruk! Aš neprašysiu, kad susimokėtum už laisvę. Grįžk atgal į Pudongą, į kaimiūkštį, iš kurio atkakai. Mauk, ištekėk už valstiečio ir ramiai sau gyvenk.