Хун Ин - Šanchajaus sugulovė

Kasija nieko nesakė.

– Nenori grįžti į kaimą? – Madam Emeralda pagalvojo, kad mergiščia paika. – Nori pasilikti Šanchajuje? Šanchajus – ne vieta tokioms prasčiokėms kaip tu.

Kasija atkirto, kad ji nebėra ta mergaitė, kurią pasiėmusi Madam Emeralda.

– Aš tik linkiu tau viso ko geriausio. – Madam Emeralda, stovėdama laiptų viršuje, pažvelgė į merginą prie vartų. – Dabar kaltink pati save.

Kasija perėjo per kiemą ir atsistojo pakraštyje prie akmenų. Negalvodama išpoškino:

– Šiandien mane surado vienas laikraščio žurnalistas, klausinėjo apie meistrą Čangą. Pamaniau, kad galėčiau papasakoti apie dalykėlius, kurie nutinka tarp vyro ir moters. Sulaikiau liežuvį. Bet dabar apsigalvojau. Jeigu tikrai ketinate mane siųsti atgal į kaimą, turėsiu prabilti!

Ji net pati savimi nusistebėjo. Išplėtusi akis žiūrėjo į Madam Emeraldą – ta varstė ją niršiu žvilgsniu. Visa aplinkui apmirė.

Pro atvirus langus vėpsojo ir iš už užuolaidų kyščiojo keletas galvų. Įžūliausia stebėtoja buvo Šuangju, pirmoji paviljono mergina. Jai visuomet patikdavo žiūrėti, kai kita atsidurdavo bėdoje.

– Ko čia spoksai? – net nežvilgtelėjusi į langą paklausė Madam Emeralda. Ją greitai apėmė siutas. – Šanchajus – ne vieta mažoms prasčiokėms. – Ji jau kone klykė. Trepsėdama kojomis suriko: – Lauk iš čia! Lauk!

Kasija staiga atsiklaupė prieš Madam Emeraldą.

– Jeigu nenorite manęs čia, parduokite viešnamiams, kuriems didelės pėdos nė motais. – Pagalvojusi, kaip buvo pastūmėta į tokią apgailėtiną padėtį, ji staiga susigraudino ir nunarino galvą, bet balse nebuvo girdėti nė gaidelės pataikūniškumo. – Juk man nekaltybę atėmė meistras Čangas, tai turėtų būti verta šiek tiek sidabro.

Madam Emeralda užsimojo jai trenkti, bet ranka pakibo ore. Ji buvo patyrusi moteris, daug mačiusi. Žinojo, kad negalima persūdyti, net kalbant apie atpildą.

Jų pokalbį nutraukė netikėtas barbenimas į vartus. Pro juos sugužėjo apie dešimtį koncesijos policininkų, juos lydėjo kinų pagalbininkai. Seržantas pareiškė tiriąs praėjusios nakties banditų susišaudymą, taip pat neseniai prie pat paviljono įvykdytą žmogžudystę. Kaip ir nujautė Madam Emeralda, jie įtarė, kad tuodu įvykiai susiję, bet, aišku, neturėjo jokių tikrų žinių.

Vakarinėje miesto pusėje, namuose su sodu, slaptoje Aljanso draugijos susirinkimų vietoje, keli vyrai nelyg kokie anglų džentelmenai sode gurkšnojo popiečio arbatą.

– Pone Huangai, kai kas nori su jumis pasikalbėti, – pranešė atėjęs tarnas.

Huang Peiju buvo vienas iš šito būrelio ir, regis, kitiems kažką pasakojo.

– Kas?

– Sakosi esąs Hongo brolijos vyriausiasis patarėjas.

Huang Peiju iškart atsistojo ir priešais sėdinčiam vyrui pasakė:

– Matai, juk sakiau, kad jis mane susiras.

Jis nusekė paskui tarną prie priekinių durų, o iš ten nubėgo prie vartų. Pats atidaręs laukujes duris, prašneko:

– Pats vyriausiasis patarėjas! Kokia garbė! Užeikit! Prašom, užeikit!

Vyriausiasis patarėjas atrodė niaurus, nusišypsojo tik prisivertęs. Nepaisydamas formalumų, jis atsisėdo ir tuoj pat išdėstė, ko atvykęs. Prie koncesijų ribos šiandien sučiuptas jaunesnysis brolis vardu Ju Čijangas. Jis bėgęs palei upę ir kažkas pastebėjęs, kad jo drabužiai kruvini. Apie jį buvo pranešta policijos patruliui.

– Esame priversti poną Huangą prašyti, kad padėtų mums jį iš ten ištraukti.

Huang Peiju atsipūtė ir prakalbo laisviau:

– Tik jaunesnysis tarnas? Tai kam šitoks sambrūzdis? Jei jis ką nors nudobė – juo geriau. Galvos lėkti turi abiejose pusėse – taip sąžininga.

– Betgi jis nėra tik šiaip jaunesnysis brolis, – paprieštaravo vyriausiasis patarėjas. – Jis buvo ištikimas meistro Čango padėjėjas ir per daug žino. Jeigu kartais būtų išduotas kinų valdžiai, tik pagalvokit apie kankinimus – niekas jų neatlaikytų. Nuo jo priklauso ne viena gyvybė. Jeigu nepasisaugosime, vargas visai Šanchajaus Hongo brolijai!

Matydamas, jog Huang Peiju vis dar neįtikintas ir elgiasi taip, tarsi būtų nepatenkintas, kad jam trukdoma dėl tokių niekniekių, vyriausiasis patarėjas pridėjo:

– Kai ponas Huangas atvykote į Šanchajų, turėjote ryšių su tuo vyruku. Tad būtų gerai, kad jūs pats nebūtumėt įpainiotas į tą...

– Dabar prisiminiau, kas tas vaikis. – Huang Peiju atsistojo, žengė keletą žingsnių. Ilgokai tylėjęs pratarė: – Keblokas reikalas. Kur tas vyrukas dabar?

– Įkalintas koncesijų policijos vienutėje.

Huang Peiju uždėjo ranką patarėjui ant riešo.

– Gerai, pabandysiu sutvarkyti šį reikalą. Užsieniečiai ne visuomet supranta, kas vyksta Šanchajuje. Taip jau yra, kad mane reikalai sieja su vienu anglu. Tačiau turiu jus perspėti, kad užsieniečiai yra godūs, o jūsų jaunojo tarno rankos suteptos krauju.

– Pinigai nesvarbu, – patikino jį vyriausiasis patarėjas.

Huang Peiju priėjo prie stalelio ir įpylė svečiui arbatos. Ant palangės nutūpė nedidelė varna. Huang Peiju žvilgtelėjo į ją, tada įpylė šlakelį pieno ir įbėrė kaupiną šaukštą balto cukraus. Išmaišęs arbatą, pagarbiai padavė vyriausiajam patarėjui.

– Patarėjau, prašom paragauti šitos užsieninės arbatos.

Patarėjas gurkštelėjo, bet linktelėjo ir ją pagyrė tik po kurio laiko.

Prie Tilančiao kalėjimo laukė keletas Hongo brolių. Du sargybiniai atstūmė didžiulius geležinius vartus ir laukan išėjo skarmalais vilkintis Ju. Pajuodusiu nuo žaizdų ir mėlynių veidu, susišiaušusiais plaukais, apšepęs tankia, susivėlusia barzda. Už vartų laukė žvilganti juoda karieta. Karietos durys atsidarė, kažkas ištiesė ranką, įsitraukė Ju ir jie apsikabino.

Kad Ju atsigautų po sukrėtimo, vyriausiasis patarėjas Sin Banči restorane iškėlė puotą. Visi jos dalyviai buvo Hongo brolijos vadai, tarp jų Huang Peiju, trečiasis meistras, penktasis meistras ir dar keli. Kai Ju pasirodė vėl, jis buvo nusiprausęs ir persirengęs. Ant stalo buvo brangių patiekalų ir rinktinių vynų, o padavėjas nešiojo tokius delikatesus kaip sparnuotieji jūros šliužai ir omarai.

Vyriausiasis patarėjas iškilmingai pristatė išskirtinius šio restorano gardėsius – patiekalus su padažais iš kiaulių, žuvų ir vištų kaulų. Tie valgiai buvo autentiški ir puikiai tinkantys pamaitinti tą, kuris buvo pjautas peiliu.

– Seniai girdžiu apie tokius patiekalus, o šiandien Ju Čijango dėka galiu jų paskanauti, – pasakė Huang Peiju, kraudamas maisto į Ju lėkštę. – Nagi, paragauk šitos žuvies galvos! Žiū, kaip sulysai. Valgyk, valgyk daugiau! Juk kentėjai kalėjime, dabar turime tave pamaitinti.

Ju atsiklaupęs žemai nusilenkė Huang Peiju.

– Jūs išgelbėjote mano menką gyvastį, lieku jums skolingas per amžius.

Huang Peiju, jį pastatęs, pakėlė taurę.

– Draugas atveria naują kelią, o priešas stato sienas, kad kelią užkirstų.

Savo puoduką kilstelėjo patarėjas.

– Meistras Čangas žuvo, bet mūsų broliai iš Hongo brolijos, keršydami už jį, nepabūgo sukruvinti peilių. Jūs visi esate didvyriai! – Jis pasisuko į Huang Peiju. – Ačiū ponui Huangui, teikiančiam mums paramą. Dabar Hongo brolija atkuto ir tvirtai laikosi.

Visa užstalė pakėlė taures už Huang Peiju.

– Tai ponas Huangas išgelbėjo mūsų vardą Šanchajuje.

Kai visi pasiūlė tostus, patarėjas atsikrenkštė ir rimtai pareiškė, kad Hongo brolija negali būti be vado. Prieš mirtį meistras Čangas sakęs, kad ponas Huangas priklausąs Hongo brolijai. Nesvarbu, kas iš kur kilęs. Hongo brolijai galėtų vadovauti tik ponas Huangas.