Хун Ин - Šanchajaus sugulovė

Pareiškimas buvo visiškai netikėtas, broliai nustėro. Vieni tylomis nulenkė galvas, kiti žiūrėjo į šalį, bet prabilti niekas neprabilo.

Matydamas, kokia padėtis, Huang Peiju garsiai tarė:

– Broliai, Šanchajus yra didžiausias Kinijos uostas, patikimai jį valdyti galėjo tik toks nepaprastas didvyris kaip meistras Čangas. Aš per menkas prisiimti šitokią užduotį.

Vis tiek niekas neprašneko. Vyriausiasis patarėjas pasakė, kad Hongo brolijos Šanchajaus atšakoje, kitaip negu Kinijos gilumoje, jau seniai narių padėtis nustatoma savaip. Visos slaptos draugijos turi žengti su laiku, nedera laikytis pasenusių tradicijų renkant žmogų, tinkamiausią būti vadu.

Visi vadai vis dar tylėjo. Huang Peiju toliau prieštaravo patarėjo pasiūlymui. Patarėjas kartojo reikalavimą tol, kol jų pašnekesys ėmė panėšėti į kivirčą ir atmosfera pradėjo kaisti.

Galiausiai Huang Peiju atsistojęs visiems nusilenkė. Reikalas per daug svarbus, pasakė jis, kad jį būtų galima išspręsti paskubom. Geriau jis pašnekėsiąs apie ką kita. Užsieniečių koncesijų savivaldos taryba steigianti valdytojo kino postą ir jam siūloma jį užimti, taigi jis prašąs Hongo brolijos paramos.

– Jei būsiu išrinktas, tikrai rūpinsiuosi jumis visais. Hongo brolijos pamatas turi plėstis į koncesijas, jeigu norime būti tvirti; ten esama tikrų pinigų. Jeigu nebūsiu išrinktas, grįšiu į savo gimtąjį Tiantai miestą Džedziango provincijoje ir pasitrauksiu iš visuomeninio gyvenimo. Iki to laiko sunki užduotis vadovauti Hongo brolijai Šanchajuje turėtų būti paskirta kam nors kitam, pajėgesniam ją vykdyti.

Vyriausiasis patarėjas, irgi pakilęs, nuoširdžiai tarė:

– Ponas Huangas išties toliaregis. Mes tvirtai atsistoti ant kojų galime tik remdamiesi koncesijomis! Šanchajaus Hongo brolija jau seniai silpsta; tik skverbdamasi į koncesijas ji gali tikėtis susigrąžinti buvusią šlovę.

Matydami, kad Huang Peiju ką tik iškėlė sau sunkią užduotį ir kad jiems patiems nereikia nieko tuoj pat nuspręsti, vadai ėmė kalbėti apie ką kita, taip tyliai pritardami susitarimui.

8 skyrius

Įvykių kupinas ruduo po šešerių metų. Dinastijos išnykusios, nors imperatorius dar gyvas. Respublikos šalininkų revoliucija baigėsi, negana to, prasidėjo kita revoliucija. Stojęs naujas režimas, kai viešpatauja dideli ir maži ginklai. O Šanchajus pasikeitęs taip, kad tie, kurie mieste buvo prieš šešetą metų, vargiai beatpažintų savo kelius.

Kai tik žlugo Čingų dinastija, brolijos išlindo iš pogrindžio. Baigiantis 1913-ųjų pavasariui jos buvo gerokai sustiprėjusios. Gegužę Huang Peiju pradėjo verbuoti naujus narius viešai, iš Lao Šuno arbatinės, valdomos Hongo brolijos. Nors praūžusi revoliucija nusinešė daug Čingų dinastijos papročių, susirinkusieji tebevilkėjo ilgais drabužiais, tik šukuosenos įvairavo: vieni buvo nusikirpę trumpai, kitų plaukai karojo iki paausių. Ilgų kaselių – imperatoriaus priespaudos ženklo – nebenešiojo niekas.

Hongo brolija Šanchajuje naujokus atvirai verbavo pirmą kartą. Veikiama buvo kur kas laisviau negu prižiūrint griežtai Čingų valdžiai. Tada reikėdavo slapstytis nuo valdžios ar bent jau papirkinėti pareigūnus, kad nusuktų akis į šalį. Dabar draugijų kūrimas buvo teisėtas ir jos viską galėjo daryti atvirai.

Lao Šuno arbatinėje buvo didžiulė menė. Ant aukuro degė penkios didelės žvakės, o priešais stovėjo eilė kitų, apvyniotų raudonu popieriumi. Nuo žvakių spiralėmis kilo dūmai, tvyrojo niūri nuotaika. Vyriausiojo patarėjo smilkiniai jau buvo pražilę. Jis vilkėjo platų apsiaustą su juodomis gėlėmis mėlyname fone, ant viršaus – mandarinų švarkelį, avėjo juodus batus. Pradėdamas ceremoniją, sugiedojo šlovinimo giesmę.

Huang Peiju irgi vilkėjo apsiaustą, bet jo audeklo raštas buvo toks, kuris reiškia ilgaamžiškumą. Pats jis atrodė apsukresnis ir vikresnis nei prieš šešerius metus. Jis sėdėjo krėsle, trečiasis ir penktasis meistrai abipus jo, aplink juos – kiti vadai. Įsitikinęs, kad atvyko visi, vyriausiasis patarėjas garsiai prabilo:

– Brolijos vartai atveriami.

Laukusieji už menės durų su raudonais popieriais plūstelėjo vidun. Patarėjas užtraukė šlovinimo giesmę, kuri Hongo brolijoje buvo perduodama iš kartos į kartą:

Brolijos menė atsivėrė šią laimingą dieną

Ir čia susirinko didžiavyriai iš visų kraštų.

Nors ir skirtingos motinos juos pagimdė,

Prisiekę jie taps viena šeima ir labiau nei broliai brangins vienas kitą.

Visi vyrai sugiedojo paskutinius žodžius „labiau nei broliai brangins vienas kitą“, paskui žemai nusilenkė Huang Peiju. Patarėjas giedojo toliau:

– Uždekite smilkalus!

– Klaupkitės!

– Klauskite!

Huang Peiju, atsikrenkštęs ir nuožmiu žvilgsniu apmetęs salę, paklausė:

– Jūs visi – savanoriai ar kas nors verčia stoti į draugiją?

– Mes visi čia savo noru, – klaupdamasi priešais atsiliepė minia.

– Brolijos taisyklės geležinės. Jeigu jas pažeisite, pasigailėjimo nebus. Supratot?

– Taisyklėms paklusime, prisiekiame jų laikytis.

Atlikus ceremoniją, prasidėjo puota. Tik po vidurnakčio, viskam pasibaigus, Huang Peiju su patarėju įžengė į ryškiai apšviestą galinę arbatinės salę. Huang Peiju šičia, Lao Šuno arbatinėje, patikdavo. Ji buvo patogioje vietoje, netoli Ni Čengo tilto. Arbatinė jam buvo ir sambūrių salė, ir brolijos pasilinksminimų vieta – jo manymu, garbingesnė nei meistro Čango mėgtas viešnamis.

Tiesą pasakius, apie meistrą Čangą Huang Peiju pernelyg negalvojo. Tas didžiavyris, linkęs nepaisyti įstatymų, ir turėjo prisišaukti nelaimę. Mat dabar, pats įsipainiojęs į politiką, Huang Peiju suprato, kad visokia politika – apgaulė, o politikai tik naudojasi brolija. Čang Lisiongas, priešingai, principu „Nugalėk Čingus ir prikelk Mingus“ tikėjo nuoširdžiai – už tą principą jis sumokėjo gyvybe.

Huang Peiju nusivilkus apsiaustą, pasimatė vakarietiški marškiniai, kelnės su diržu ir odiniai batai. Kai jis paėmė nuo stalo „Da Paotai cigaretes, jau seniai laukianti gražuolė koketė ištiesusi ranką pasiūlė žiebtuvą. Žiūrėdamas į blyškų, baltą moters kaklą su perlų vėriniu jis, rodėsi, užsigalvojo. Ant kėdės prisėdo patarėjas, paėmė puoduką arbatos. Huang Peiju, įtraukęs dūmo, mostu pavarė moterį šalin.

– Eik iš čia! Man reikia aptarti reikalus.

Moteris klusniai pasišalino.

– Šeštoji ponia juk ką tik atėjo, kodėl ji taip greit iškulniavo? – įėjęs paklausė trečiasis meistras.

– Moterys kliudys mūsų reikalams. Hongo brolija turėdavo savo gretose Auksinį Feniksą, Sidabrinį Feniksą ir taip toliau, bet taip tik prisidarė bėdų. Čia aš moteriškių nenoriu. Meistrui Čangui jos per daug rūpėjo.

Staiga prisiminęs, kad visi šitie vyrai kitados buvo Čang Lisiongo sekėjai, Huang Peiju pritilo. Nūnai jie atsidavę jam, nes reikia pinigų, bet peikti meistrą Čangą jų akivaizdoje tolygu juos vadinti mulkiais.

Tad jis pasisuko į patarėją.

– Man neramu, kad dabar, kai draugijų steigti nebedraudžiama, Hongo brolija tokių narsuolių nebepritrauks.

Taip jis kritiką pavertė pagyromis.

Patarėjas linktelėjo.

– Tiesa, dabar visi verteivos.

Laikai pasikeitė, ir nieko čia nepadarysi, pasakė Huang Peiju. Jeigu ateityje prireiks griebtis peilių ir šautuvų, nebus ko prisišaukti. Jo manymu, reikia pasistengti pritraukti ir profesinių sąjungų vadovus, tada, tarp darbininkų ir kapitalistų kilus nesutarimams, jie abiejose pusėse turėtų žmonių, kurie galėtų veikti kaip tarpininkai.