Хун Ин - Šanchajaus sugulovė

– Kodėl jau dvi dienas nieko nevalgot?

– Nesinori.

Li Ju privertė ją pasrėbti sriubos, išvirtos iš lotosų sėklų ir konservuotų kiaušinių – nuo jos Kasija pasijuto geriau. Netrukus koridoriuje pasigirdo pažįstami žingsniai, lėtai besiartinantys prie kambario.

– Pagaliau Mamutė ateina manęs aplankyti, – panosėje sumurmėjo Kasija.

Madam Emeralda, įžengusi į kambarį, apėjo širmą ir priėjo prie lovos. Ji vilkėjo baltą palaidinę, ant galvos ryšėjo baltą šilkinį kaspiną. Šita apranga, palyginti su įprastu išsipustymu, atrodė kur kas skoningiau. Sėsdamasi ant lovos ji paliepė Li Ju eiti į vaistinę ir atnešti Kasijai kažin kokių kininių šventagaršvių ir raudonųjų datulių. Kasija per daug nukraujavusi ir ją reikia gydyti, pasakė ji.

Li Ju išėjus, Madam Emeralda prisislinko arčiau ir paaiškino anksčiau ateiti negalėjusi, nes pastarąsias dvi dienas buvusi labai užimta.

Kasija, pastebėjusi keistą jos žvilgsnį, atsisėdo. Madam turinti gerai pailsėti, pasakė ji.

Madam Emeralda abiem rankom suėmė Kasijos dešinę ir pareiškė, kad dabar, kai meistras Čangas mirė, jos abi turinčios būti atviros. Ar Kasija jai atleisianti, jeigu akimirką ji pabūsianti atvira?

Kasija norėjo ištraukti ranką, bet Madam Emeralda buvo tvirtai ją sučiupusi.

– Jis tau buvo geras – kodėl gi aš negalėčiau būti gera? Vis dėlto man su tavimi gerai elgtis sunku. Elgtis blogai, priešingai, lengva.

Galų gale pasakius, kas ilgai gulėjo ant širdies, Madam Emeraldos žvilgsnis sušvelnėjo.

Ji paaiškino, kad Čang Lisiongas buvo asmuo, kurį ji per savo gyvenimą labiausiai gerbusi ir nuo kurio labiausiai priklausiusi. Kartą Madam Emeralda nurungusi pirmąją Šanchajaus kurtizanę Lin Daiju, panorusią su ja varžytis. Buvo paskelbta, kad ta, kuri pralaimės varžybas, turės amžiams dingti iš Šanchajaus bendruomenės. Nors turėjo vykti išvaizdos ir talentų varžybos, iš tikrųjų jos buvo susijusios su ekstravagancijos lygiu. Jeigu Lin Daiju nuotraukų rėmeliai buvo inkrustuoti auksu, Madam Emeraldos turėjo būti papuošti brangakmeniais. Meistro Čango dėka Madam Emeralda nugalėjusi ir tapusi pirmąja iš keturių garsiausių kurtizanių. Tada ji ir pasivadinusi Madam Emeralda – naująja Daiju – ir tą vardą išlaikiusi iki šiandien. Po anų įvykių ji įgijusi padėtį Šanchajaus bendruomenėje ir galiausiai perėmusi paviljoną. Madam Emeraldos akys paraudo.

– Dabar supranti, kad mano likimas visuomet buvo jo rankose!

Kasija, pirmąkart išgirdusi Madam Emeraldą kalbant apie savo meilės reikalus, prisiminė savąją širdgėlą. Meistro Čango nebėra. Kaip greit viskas baigėsi.

Ji visuomet žinojo, kad lemtis, suvedusi su meistru Čangu, buvo per gera, kad būtų tikrovė, ir visuomet turėjo nuojautą, neleidusią pasijusti pernelyg laimingai. Štai dabar likimas ir atsiima savo. Ją pirmąkart apėmė baimė. Meistras Čangas mirė – kas dabar bus jai?

Madam Emeralda, nekreipdama dėmesio į Kasijos jausmus, nužingsniavo prie apskrito staliuko ir užsidegė tabako pypkę. Ji pervėrė žvilgsniu Kasiją.

– Atėmęs tau nekaltybę, meistras Čangas turėjo sumokėti man specialų privalomą mokestį, taip pat turėjo atsiskaityti už visas tas pastarojo mėnesio nakteles, kai džiaugėsi tavo draugija. Dėl jo statuso mokestis išauga bent iki 10 000 sidabro taelių.

– Mamute...

Kasija pati buvo girdėjusi meistrą Čangą sakant, kad jis išrašęs Madam Emeraldai 10 000 juanių čekį, bet apie pinigus Kasija nenorėjo kalbėti, kad nesubjaurotų jausmų.

Padėjusi pypkę, Madam Emeralda pasakė, kad čekį meistras Čangas iš tikrųjų išrašė, bet Kasija nežinanti, kad prieš porą naktų jis pareiškęs, jog reikia sumokėti už darbą Huang Peiju, todėl Madam Emeralda čekį grąžinusi ir meistras Čangas atidavęs jį Huang Peiju. Meistras Čangas žadėjęs po kelių dienų užeiti ir jį atnešti, bet dabar, jam mirus, nebelikę įrodymų, kad tie pinigai jos. Taigi Madam Emeralda praradusi krūvą pinigų, o kur dar užmokestis dviem kambarinėms.

– Vadinasi, Mamutė nori pasakyti...

– Puikiai žinai, ką aš noriu pasakyti. Niekas iš meistro Čango namiškių nenori apie tave girdėti, o tai reiškia, kad aš turiu sugalvoti, ką su tavim veikti. Juk negaliu tavęs laikyti kaip kokios ponios Čang, kaip manai?

– Suprantu. Bet juk žinot, svečių linksminti aš negaliu, net jeigu ir norėčiau. Nemoku dainuoti ir esu didžiapėdė.

Madam Emeralda nukirto:

– Pala. Tu manęs nesupratai. Kai tik atsiradai paviljone, pradėjo nebesisekti. Meistras Čangas taip apgailėtinai mirė irgi todėl, kad sutiko tokią prakeiktąją.

Kasija per visą gyvenimą nebuvo taip apie save pagalvojusi. Ji pamanė, kad Madam Emeralda bando ją apkaltinti tuo, dėl ko ji nekalta. Tik po daugelio metų susivokė, ką Madam Emeralda turėjo omenyje.

Toji kalbėjo:

– Buvau akla. Nesugebėjau permatyti, kad šičia tau ne vieta. Tavo perdėm žiauri lemtis, todėl net kai tau sekasi, tu pritrauki negandas!

– Mamute, aš turiu už save sumokėti.

Kasija sunkiai atsikėlė ir apsiavė. Pasikuitusi po dėžes ir stalčius, ištraukė visus savo papuošalus ir sudėjo ant lovos.

Madam Emeralda pavydžiai pasišaipė:

– Vaje, vaje, kaip meistras Čangas tavim rūpinosi! Šitiek aukso ir sidabro. Tokios laimės nė aš neturėjau.

Kasija, apsimesdama, kad vyresniosios moters negirdi, vyniojo brangenybes į šilko skiautę. Nuotaika buvo ne tokia, kad ji atsikirtinėtų Madam Emeraldai. Jos nevilties ši moteris niekada nesupras. Kasija pratarė:

– Siu Fang ir Li Ju irgi yra čia, šitaip uoliai mane prižiūrėjusios, jos irgi nusipelno mano padėkos.

Madam Emeralda atsisuko ir išties pamatė prie širmos stovinčias Siu Fang ir Li Ju, vieną su padėklu, kitą su viralo dubenėliais. Išgirdusios tiedvi moteris taip atžariai kalbantis, jos suakmenėjo. Kasija žinojo, kad Li Ju ir Siu Fang ja rūpinosi todėl, kad dievino meistrą Čangą ir susižavėjo jos drąsa, kai puolė jo gelbėti. Ji suprato, kad žodžių nereikia, bet norėjo, kad Madam Emeralda žinotų, ką ji jaučia.

– Mamute, jūs ištraukėt mane iš kaimo, atvežėt į Šanchajų, o dabar, kai sergu, leidžiat ilsėtis. Todėl aš jums skolinga.

Valandėlę visos keturios tylėjo. Iš apačios sklido daina, sumišusi su pipos garsais, – mergina grojo sau. Dangus staiga tamsiai nuraudo, ir lietus, kuris buvo liovęsis maždaug valandai, prapliupo vėl. Pašėlusiai pūtė vėjas, lietaus srovės nuo stogų bėgo į kibirus kieme.

Vis dėlto meistro Čango būta toliaregio. Jis žinojo, kas ištiks Kasiją, kai jo nebebus. Kaskart, kai jis atnešdavo Kasijai naują papuošalą, ji stebėdavosi – už ką. Dabar susivokė. Jis norėjo būti tikras, kad ji turės kaip išsisukti.

Kasija atkišo šilko ryšulėlį Madam Emeraldai, nuo kairio riešo nusisegė nefrito apyrankę ir padėjo ją ant viršaus.

– Laisvei nusipirkti šitų brangenybių tau neužteks! – tėškė Madam Emeralda ir, stvėrusi ryšulėlį, movė iš kambario.

7 skyrius

Po savaitės atkako pono Čango namų prižiūrėtojas – laibas, vikrus žmogutis. Su juo – vyrai, nešini dviem skryniomis šilkų.

Viskas praėjo sklandžiai, pasakė prižiūrėtojas. Meistro Čango giminaičiai iš Songdziango padėję išrinkti gerą kapavietę, apsuptą malonios draugijos. Laidotuvių dieną lynojęs lengvas lietus, o tai, anot meistro, kuris buvo pakviestas vesti ceremonijos, geras ženklas. Palaimingasis lietus atėjęs iš rytų, vadinasi, meistro Čango siela visus saugosianti.

– Puiku, – tarstelėjo Madam Emeralda sodindama svečią.