Хун Ин - Šanchajaus sugulovė

Meistras Čangas vėl nusijuokė.

– Gerai jau, gerai. Esate ištikimas vyriausiojo didžiojo meistro parankinis.

Jis mostelėjo ranka kviesdamas Huang Peiju sėstis ir taip duodamas ženklą, kad tas įveikė keletą pirmųjų kliūčių ir su juo jau galima elgtis mandagiai.

Juodu susėdo, vieną nuo kito skyrė stalas. Kasija tarp jų pastatė padėklą su iš anksto paruoštu vynu. Meistras Čangas paėmė puodukus ir iš jų sudėliojo keistą kompoziciją:

Meistrui Čangui pastačius puoduką, Kasija pripildavo vyno iš laikomo ąsočio. Abudu darbavosi sutartinai. Pripildžius visus puodukus kambarį užliejo ryžių vyno kvapas. Ant stalo buvo išdėliotas septynių žvaigždžių kalavijas – vienas iš trisdešimt šešių darinių, iš kurių galima atpažinti Hongo brolijos narius.

Huang Peiju veide nebuvo jokios išraiškos. Kai Kasija pastatė ąsotį ant padėklo, jis, ištiesęs ranką, du šoninius apatinius puodukus pastūmė į vidurį.

Paėmęs pirmą puoduką, išgėrė jo viduje buvusį skystį, paskui, šiek tiek luktelėjęs, kitą padavė meistrui Čangui.

Huang Peiju nė kiek nesutriko, todėl įtampa meistro Čango veide atslūgo. Paėmęs puoduką, jis išgėrė, paskui jį pastatė atgal. Atrodė, kad jam labai įdomu stebėti, kaip šitas svetimšalis Hongo brolijos narys sugeba atlikti šimtmečių senumo brolijos ritualus. Meistras Čangas šypsodamasis perstumdė vyno puodukus ir žiūrėjo, kas bus toliau. Kasija pripylė vyno į du ištuštintus puodukus, meistras Čangas perkėlė du pilnus.

Tai būta išplėstinio septynių žvaigždžių kalavijo varianto – dar sudėtingesnio išdėstymo, būdingo tik brolijai. Šituos išplėstinius slaptaženklių variantus galėdavo įsiminti tik brolijos senbuviai.

Visi kambaryje spoksojo į Huang Peiju ir jis suprato, kad tai paskutinis jam tenkantis išbandymas. Hongo brolija visuomet vadovavosi devizu „Nugalėk Čingus ir prikelk Mingus“; priklausantieji šiai sąjungai pašaliečių, net jei jie buvo nariai, galėdavo neįsileisti, o pašaliečių infiltracija buvo griežtai draudžiama. Kad niekas neprasiskverbtų į organizaciją, buvo laikomasi griežtų procedūrų. Čingo brolija, priešingai, nenorėjo kovoti prieš valdžią ir kaip tik siekė plėstis. Su pašaliečiais ji elgėsi kitaip nei Hongo brolija – leisdavo jiems įsilieti į organizaciją, jos nariams nereikėdavo slėpti tapatybės.

Šįkart Huang Peiju šiek tiek sudvejojo. Jam atrodė, kad neturėtų liesti dviejų kraštinių puodukų, bet tikras nebuvo. Juk šituos ritualus jam reikėjo išmokti per labai trumpą laiką. Tačiau dvejoti nebuvo kada – reikėjo rizikuoti. Visų akys buvo susmigusios į jo rankas nelyg tigrų. Kasija pamatė, kaip per tas kelias sekundes, kol Huang Peiju abejojo, meistras Čangas metė žudikišką žvilgsnį.

Spoksančios akys Huang Peiju svilinte svilino. Drebančiomis kinkomis jis jau buvo beimąs puoduką iš paties galo, bet akies krašteliu pastebėjo Kasiją. Ji kartelį sumirksėjo ir jis tą pačią akimirką sumetė, kad klysta. Ištiesęs ranką, paėmė antrą puoduką nuo galo. Išgėręs vyną, ramiai paėmė vidurinįjį ir pakėlęs pasiūlė meistrui Čangui.

Meistras Čangas, paėmęs puoduką, patenkintas nusišypsojo.

– Nuostabu! Labai gerai.

Huang Peiju giliai įkvėpė. Kasija dirstelėjo į dangų. Greitai temo ir niuko. Regis, lynojo. Jos kairės akies vokas sutrūkčiojo darkart.

Nebelikus netikrumo dėl Huang Peiju padėties Hongo brolijoje, meistras Čangas šypsojosi, bet jo žodžiai tebebuvo mįslingi:

– Viena kalva guolis tegali būti vienam tigrui.

Huang Peiju atitarė:

– Žmogus tėra oro kvėptelėjimas, o Buda – smilkalų lazdelė.

Meistras Čangas išbėrė:

– Devyniasdešimt devyni – svarbus skaičius, bet niekada nepridėk dar vieno.

Huang Peiju skėstelėjo rankomis tarsi apibendrindamas:

– Visaip gali būti, bet svečiu niekada neabejok.

Tada meistras Čangas nusikvatojo, ir kambaryje visi galėjo atsipūsti ir vėl laisvai kvėpuoti. Jis paklausė Huang Peiju, ar Sun Jatsenas iš tikrųjų yra Hongo brolijos vedlys.

Huang Peiju, truputį palinkęs į priekį, patvirtino, kad Sun Jatsenas yra vedlys – tai žmogus, greitai pakilęs iki Džigongo salės atšakos penktojo meistro. Žavėdamasis meistru Čangu, jis specialiai atsiuntęs Huang Peiju jo pasveikinti. Hongo brolijai maždaug 350 metų ir dabar atėjęs metas jai įgyvendinti savo tikslą, dėl kurio, liejant kraują ir prakaitą, nėkart nesusvyruota. Visos Kinijos patriotai priklausą nuo meistro Čango rankos mostelėjimo, jis juos nuves prie tikslo.

Atsakydamas į tokius didžiulius lūkesčius meistras Čangas teišspaudė „ak“. Huang Peiju žodžiu jis nepatikėjo. Tas ryžtingai atsiraitojo rankoves ir apnuogino riešus. Pasisukęs į Madam Emeraldą paklausė:

– Gal galėčiau pasiskolinti vieną daiktą?

Madam Emeralda pažiūrėjo į meistrą Čangą, o kai tas linktelėjo, iš rankovės ištraukė žvilgantį peilį ir padavė Huang Peiju. Šis jį pasidėjo, nukėlė vyno ąsočio dangtį, tada, čiupęs peilį, greitai brūkštelėjo sau per rankas. Palašinęs kraujo į du vyno puodukus, užsitraukė rankoves. Pasiūlė vieną puoduką meistrui Čangui, pats paėmė kitą ir juodu išgėrė.

Meistras Čangas nudžiugęs atsistojo ir pamojavo už durų laukiantiems vyrams – svarbiausiems Hongo brolijos asmenims. Visi sugužėjo vidun. Meistras Čangas pranešė, kad Huang Peiju dabar esąs jo artimas bičiulis ir kad visi, kurie pripažįsta Hongo brolijos įstatus, yra broliai. Ištarus tokius žodžius, visi nusilenkė Huang Peiju.

Tada meistras Čangas mostelėjo į vyno taures ant stalo ir visiems broliams pasiūlė išgerti. Ateityje jie turėsią elgtis su meistru Huangu kaip su vienu iš saviškių. Huang Peiju pareiškė viską darysiantis brolijos labui.

Čang Lisiongas paprašė pasilikti vyriausiąjį patarėją ir trečiąjį meistrą – aptarti reikalus su juo ir Huang Peiju. Kiti supratingai nulipo laiptais pradėti jiems surengtos puotos.

Tas vakaras nebuvo kitoks nei kuris kitas, išskyrus vieną dalyką – meistras Čangas į Kasiją nebepasižiūrėjo. Tai jis buvo nurodęs, kad ji dalyvautų. Madam Emeraldai liepė pratinti Kasiją prie tokių aplinkybių. Ateinančiomis dienomis jų pasitaikysią ir daugiau, jam reikės gabaus žmogaus į pagalbą.

Jei tik reikalas būdavo susijęs su Hongo brolija, Madam Emeralda meistrui Čangui paklusdavo be išlygų. Hongo brolijai priklausė daug įvairių sluoksnių žmonių, o jos pajamas daugiausia sudarė lošimo ir prostitucijos verslų apsaugos mokesčiai. Paskirdamas meilužę kurtizanę ketvirtuoju meistru, meistras Čangas sukėlė tikrą sąmyšį. Bet dėl jo tvirto būdo niekas nedrįso net sumurmėti. Madam Emeralda už tai buvo dėkinga, todėl kantriai mokė Kasiją taisyklių. Kasija mikliai mokėsi ir gebėjo jas taikyti greitai, neklysdama. Madam Emeraldai tai patiko ir dabar ji Kasiją jau laikė protinga mergina. Tomis dienomis jiedvi gerai sutarė.

Kasija padėjo Madam Emeraldai virtuvėje paruošti du stalus vaišių. Broliai vaišinosi didžiojoje apatinėje salėje, o Fenikso salėje prie vieno stalo susėdo keturi vadai. Madam Emeralda virėjui buvo nurodžiusi paruošti specialios saldžiarūgštės Vakarų ežero žuvies. Slaptumo sumetimais visus indus atnešė Kasija. Madam Emeralda padėjo padengti stalą. Jos abi prižiūrėjo vyrus, kad gerai pavalgytų, paskui viską nukraustė.

Kai vakarienė buvo patiekta, Kasija nuėjo prie durų, Madam Emeralda liepė jai laukti už jų ir nieko neleisti vidun. Kai vyrai viduje ko nors užsinorės, ji galės nueiti ir atnešti iš virtuvės. Jei dar ko nors prireiktų, ji turėsianti iš apatinės salės pasišaukti Madam Emeraldą.