Хун Ин - Šanchajaus sugulovė

– Ji iš žaliojo nefrito. Atsuk peilį į šviesą ir pamatysi ašmenyse išraižytus žodžius: „Nugalėk Čingus ir prikelk Mingus“. – Staiga jis sušuko: – Žiūrėk, žodžiai sušvito, tai geras ženklas!

Sužavėta Kasija atrėmė į jį galvą.

Meistras Čangas įdėmiai pažiūrėjo į Kasiją, tylomis linktelėjo. Priėjęs prie durų, paliepė Li Ju pašaukti Madam Emeraldą.

Madam Emeralda atskuodė po poros minučių. Li Ju, atnešusi arbatos ir vandens pypkę, dingo. Rūkydamas meistras Čangas kreipėsi į Madam Emeraldą:

– Išmokyk Kasiją Hongo brolijos taisyklių, ir kuo skubiau. Turi tik vieną dieną. Rytoj vakarop judviem jau reikės jas taikyti – visas iki vienos, taigi žiūrėk, kad ji mokėtų jas atmintinai.

Madam Emeralda atrodė suglumusi.

– Visas? Manai, ji įstengs jas visas įsiminti?

Įsmeigusi akis į Kasiją, ji nepatikliai papurtė galvą.

– Mamute, nesijaudinkit, – garsiai pareiškė Kasija. – Jei meistras Čangas liepia, aš išmoksiu.

Diena praskriejo akimirksniu. Vėl temo. Nusileidus sutemoms, vyrai iš viešnamių, ant kuprų nešini žavingomis prostitutėmis, pro žmones brovėsi pas jų klientus. Prie Kunigaikštienės paviljono sustojo juodas automobilis. Iš samdytos mašinos išlipo vidutinio amžiaus vyriškis su juoda skrybėle. Vairuotojas, paisydamas nurodymų, automobilį pastatė kelkraštyje. Vyrui nereikėjo ieškoti kišenėje laikrodžio – jis žinojo, kad atvyko laiku.

Prie paviljono būriavosi keletas vyriškių ilgais drabužiais, buvo ir paprastų sargybinių su marškiniais atraitytomis rankovėmis. Tvyrojo kitokia nei įprastai nuotaika. Ju Čijangas, besipuikuojantis nauja šukuosena, vilkėjo ilgą, ką tik iškrakmolytą apdarą. Jo veidas buvo sustingęs iš įtampos.

Už didžiųjų raudonų paviljono vartų vidutinio amžiaus vyriškį pasitiko trečiasis meistras. Svečias, paisydamas etiketo, pagalbininkų neatsivežė. Trečiasis meistras pasisveikino suglausdamas rankas prie krūtinės.

– Pone Huangai, seniai jūsų laukiu, mano meistras kviečia jus užeiti!

Huang Peiju linktelėjo, bet į trečiąjį meistrą ilgiau neužsižiūrėjo. Stovėdamas prie vartų, sutrikęs dairėsi. Kodėl pasirinkta tokia vieta? Juk akivaizdžiai matyti, kad čia viešnamis, nors ir pasivadinęs paviljonu. „Kunigaikštienės paviljonas“! Perskaitęs tą iškabą, jis vos neprapliupo juoktis.

Trečiasis meistras, atspėjęs svečio mintis, stropiai paaiškino: patarėjas sakęs, kad šita vieta esanti ant ribos tarp kinų ir užsieniečių zonų, patogi atvykti ir išvykti – visiems tinkama. Tad gal ponas Huangas atleis, kad ji išrinkta susitikimui.

Tačiau Huang Peiju nebuvo linkęs atleisti, jis piktai užsipuolė:

– O iš tikrųjų galvojot, kad tai vieta, iš kurios galėtumėt greitai pasprukti, tiesa? Jūsų meistras išties nežino, kas aš toks. Jis privertė mane kelias dienas laukti. O iš šitos vieteliūkštės sprendžiu, kad dar ir nesiteikia rodyti pagarbos, kurios esu nusipelnęs.

Trečiasis meistras žinojo, kad aiškintis – ne jo reikalas, ir tikėjosi, kad galbūt šitas vyrukas toks rūstus tik su juo, jo meistro šitaip nebetrikdys.

– Prašom, pone Huangai, – pakvietė jis, – mano meistras laukia.

Trisdešimt šešerių metų Huang Peiju tarp Šanchajaus vyrų buvo laikomas aukštu. Ant ilgo švarko jis vilkėjo odinę liemenę. Ūsai kruopščiai pakirpti. Iš po skrybėlės kyšanti kaselė akivaizdžiai dirbtinė. Skrybėlę jis įdavė prie durų priėjusiam Ju Čijangui. Be jos atrodė stilingai; tai būta patyrusio, žinančio, ką daro, vyriškio. Pametęs agresyvumą, jis prabilo maloniu balsu, šypsodamasis. Būtum galėjęs palaikyti gerų manierų, mokytu vyru.

Ju dėbtelėjo į Huang Peiju, ir tas beregint sumojo, ką tai reiškia. Iš užančio išsitraukė pistoletą ir padavė Ju, tada iškėlė abidvi rankas.

Ju apieškojo kruopščiai, pagarbiai ir spėriai, bet nepaliko neapčiupinėjęs nė viečiukės, kur galėtų būti paslėptas ginklas. Ko jau ko, bet šito sargybinis buvo išmokytas. Galop jis kuo nuolankiausiai tarė:

– Pone Huangai, atleiskite už nepatogumus.

Tada iš pastato žengė patarėjas ir, sudėjęs rankas, pasisveikino. Jis nusivedė vyrą į koridorių. Laiptų aikštelėje su jais pasisveikino penktasis ir aštuntasis meistrai, visi kartu suėjo į Fenikso salę.

Žingsniams artėjant prie salės durų, Čang Lisiongas stovėjo iškėlęs rankas ir sudėjęs delnus sveikintis. Metė rūstų, žudantį žvilgsnį. Jis neprabilo ir nepakvietė svečio sėstis.

Į salę įžengęs Huang Peiju irgi suglaudė delnus sveikindamasis. Vyrų akys susidūrė; atrodė, kad abudu stengiasi perskrosti viens kito mintis. Sveikinantis su svetimu, Hongo brolijoje buvo laikomasi tradicijos bauginti, užuot rodžius mandagumą. Vis dėlto Huang Peiju, net ir nusiteikęs atšiaurumui, nesitikėjo, kad didysis meistras darys tokį stiprų įspūdį. Jis mažumėlę sutriko ir išsigando, kad šiąnakt bus atskleistas. Bet išgąsčio neparodė. Juk dabar už jo nugaros – keletas Hongo brolių, jie nesunkiai parblokš vyrą ant grindų.

Madam Emeralda, rūsčiai žvelgdama, stovėjo už meistro Čango. Kasija, plaukus susirišusi į mazgą, buvo pasipuošusi tik nefrito apyranke, dėvėjo paprastą tamsią suknelę. Ji tylomis stovėjo už Madam Emeraldos.

– Ko svečias nori? – pragydo meistras Čangas.

Huang Peiju atsakė:

– Prisidėti prie reikalo.

Vos spėjus Huang Peiju ištarti tuos žodžius, meistras Čangas uždavė kitą klausimą:

– Kokiu tikslu?

Huang Peiju turėjo beregint atsakyti:

– Brolijos labui.

– Kas jus siuntė? – nedavė laiko galvoti meistras Čangas.

– Likimas.

– Čingas, panoręs prisidėti prie Hongo, panašus į karpį, bandantį peršokti drakono vartus, – kone bauginamai susakė meistras Čangas.

– Aš mačiau aukso puodą, pilną gėlių. Neįsivaizduoju Čingo ir Hongo skyrium.

Išgirdęs tokius Huango žodžius, meistras Čangas garsiai nusikvatojo ir juokas užliejo salę. Ūmai jis liovėsi juoktis, iš lėto atsistojo ir iškeltomis rankomis atliko kelis keistus judesius. Iš pradžių abidvi rankas suglaustais delnais pridėjo prie krūtinės, paskui jomis skėstelėjo į šonus. Tada iškėlė abu nykščius, kitus pirštus suspaudęs į kumščius. Kairę ranką atmetė už pakaušio, dešinę ištiesė prieš save ir ja triskart pamojavo. Dešine koja žengęs į priekį, o kairę atstatęs atgal, dešine ranka dar triskart pamojavo. Tada dešinę ranką ištiesė sulig dešine koja, abi rankas suglaudė ir iškėlė virš kairio peties, galiausiai rankas grąžino į pradinę padėtį. Jo kojų ir rankų judesiai buvo sklandūs ir ramūs, jie rodė, kad priešais stovi beribių meditacinių ir fizinių galių žmogus.

Huang Peiju nejudėjo, tik iškėlė rankas, neatitraukdamas akių nuo meistro Čango.

– Lankas pirmyn, o strėlės atgal, feniksas nusilenkė tris kartus. Jūsų didenybe, aiškiai matyti, esate aukštakilmis. Prašom atleisti, jei jus įžeidžiau! – Pasisukęs jis pervėrė akimis dvi už meistro Čango stovinčias moteris. – Ko čia toms dviem moteriškėms?

Madam Emeralda krūtinės aukštyje ištiesė rankas ir abiem parodė ženklą „trys su puse smilkalų lazdelės“. Tada, sukryžiavusi rankas ant krūtinės, žengė į priekį dešine koja prieš kairę.

Huang Peiju išsišiepė.

– Supratau – jūs esate ketvirtasis meistras, Auksinis Feniksas. Atleiskite, kad buvau nepagarbus.

Jis ir pats ištiesė dešinę ranką, sugniaužtą į kumštį, o kaire parodė ženklą „trys su puse smilkalų lazdelės“. Ištiesė ir kairę ranką, paskui priglaudė ją prie krūtinės kairėje. Tada irgi pavaizdavo lanką pirmyn, strėlę atgal ir, atlikęs tris fenikso linktelėjimus, atsitraukė.