Хун Ин - Šanchajaus sugulovė

Kai puota jau buvo beįsisiūbuojanti, meistras Čangas pakilo iš pačių svarbiausių svečių paprastai užimamos vietos ir atsiprašė šeimininko – iki nakties jis turįs reikalų, todėl išeinąs truputėlį anksčiau, prašom atleisti.

Šeimininkas pašokęs pabandė svečią dar šiek tiek užlaikyti, atsistojo ir šalia sėdėjęs storulis.

– Meistre Čangai, neišeikit. Nesu matęs, kad išsiskubintumėt šitaip anksti. Mergaitės, likusios be jūsų, gaus širdies smūgį, argi ne taip?

– Neišeikit, meistre Čangai, be jūsų nuotaika bus visiškai kitokia! – vienu balsu išpoškino merginos.

Bet Čang Lisiongas lankstydamasis traukėsi.

Svečiai ėmė šnabždėtis – kas gi verčia jį šitaip skubintis?

– Aš girdėjau, kad meistrui Čangui parūpo viena nekaltybė.

Kažkas paklausė vyriausiojo patarėjo randuotu veidu, gal jis ką nors žinąs, bet tas nė neprasižiojo atsakyti. Klausėjas neatlyžo.

– Nauja, dar nepražydusi mergytė, tiesa?

Tai nugirdęs, besiruošiantis išeiti meistras Čangas pritariamai nusikvatojo.

Svečiai puolė jo sveikinti – tai bent aistra, tai bent pasiaukojimas, bet kaip gaila, kad jis išeinąs...

Meistras Čangas pareiškė norįs atsipirkti išgerdamas tris kaušelius ryžių vyno ir, prisipylęs vieną po kito, visus tris ištuštino. Tada nusisuko ir paliko užstalę.

Vos jis išėjo iš valgomojo, nežinia iš kur išdygo Ju Čijangas – lydėti. Juodu pavinguriavo žibintais nukabinėtu koridoriumi, išėjo iš restorano ir atsidūrė ryškiai apšviestoje gatvėje. Kad spėtų su meistru Čangu, Ju teko bėgti – tas skuodė vis greičiau, tik marškiniai už nugaros plaikstėsi.

___

Iš pat ryto, kai tik į Kunigaikštienės paviljoną buvo atsiųstas pasiuntinys su žinia apie Čang Lisiongo apsilankymą, Kasija buvo pradėta ruošti: maudyti, rengti, šukuoti. Madam Emeralda stebėjosi. Juk meistras Čangas paprastai atvykdavo nepranešęs – ne tik dėl to, kad nemėgo triukšmo, bet ir dėl to, kad nenorėjo, jog kiti žinotų, kur jis. Šitas įspėjimas apie jo pasirodymą buvo toks netikėtas, kad Madam Emeralda išsyk sumojo, ką jis reiškia: jis norįs, kad mergina būtų gerai paruošta.

Li Ju, Siu Fang ir Kasija sukilo ant kojų. Viskas – nuo lango iki lovos, nuo spintelės iki sienų – buvo išpuošta raudonai. Anksčiau Kasija raudonai niekada nesirengdavo, bet pamatė, kad ta ryški spalva jai išties tinka. Raudona – jaunatviškos baltos odos kontrastas – darė jos odą dar lygesnę ir švelnesnę.

Jos lūpos buvo drėgnos ir rausvos, balzamo nereikėjo. Užtat Li Ju rūpestingai sutvarkė blakstienas ir antakius – Kasijai jie buvo gražinami pirmą kartą. Ji iškentė stipriai užsimerkusi, tiesiog susitaikė su tuo, kas daroma. Kai Li Ju baigė darbą, Kasija neatpažino savęs veidrodyje. Ypač akių, blizgančių juodumu ir ryškių. Širdis plakė pašėlusiai greitai. Per paskutines kelias dienas ji buvo sublogusi, todėl atrodė dar gražesnė.

Madam Emeralda į kambarį įžengė pakiliai nusiteikusi. Apsižvalgė – o kodėl žvakės neuždegtos?

Kasija stryktelėjo nuo lovos uždegti žvakės, bet Madam Emeralda ją sudraudė – susitepsianti puošniuosius drabužius. Tai išgirdusi, žvakių degti pasiskubino Siu Fang. Praėjusi pro širmą, Madam Emeralda rūsčiai nužvelgė Kasiją.

– Meistro Čango karieta gali atskrieti bet kurią akimirką, o kai tik atskries, šičia iškart bus patiektos vaišės. Gražiai jam patarnauk, ir aš tau atsilyginsiu. Bet jeigu būsi nepaklusni – tvarką žinai. Atmink, kas jis toks, aš – ir tai turiu su juo skaitytis!

Kasija nervingai linktelėjo. Madam Emeralda, mostelėjusi ranka, išėjo. Kasija atsisėdo, įsižiūrėjo į žvakes, kaip jų liepsna vis stiprėja, ir pajuto, kad didžiuoju keliu atidarda karietos, bilda skrieja žirgų kanopos, lekiantys vežimai ir gyvuliai susilieja į vieną gluminančią spalvą. Antai jie jau atbilda Mažųjų Vakarų Vartų gatve, netrukus bus prie paviljono vartų. Kad nepradėtų klykti, ji užsimerkė ir nebežiūrėjo, ką kas daro aplinkui.

Neilgtrukus meistras Čangas jau buvo viename kambaryje su ja, aplinkui liepsnojo raudonos žvakės. Nors Kasija sėdėjo ant lovos visiškai užtrauktais tinkleliais, Čangas juos beregint atitraukė ir pamatė, kad ji atrodo elegantiškai ir skoningai, beveik kaip dievaitė. Vos ją atpažino. Jis įsispitrėjo į ją – ji pasuko galvą vengdama jo žvilgsnio. Jis pasilenkė apkabinti – ji pasimuistė.

– Vis dar nenori? – paklausė meistras Čangas.

Jis padavė jai arbatos dubenėlį, ir Kasija, laikydama jį rankose, laukė pykčio protrūkio. Bet jis, užuot ją iškoneveikęs, pasiėmė kitą puoduką ir iš jo gurkštelėjo. Nebežinodama, ką daryti, ji subedė akis į rankose laikomą puodelį. Nedrąsiai pratarė:

– Mane reikėtų nubausti.

– Už ką? Ką bloga padarei? Tik gimei laisva, maištingos sielos. – Jis nusišypsojo. – Tačiau šiandien, regis, bijai?

Kasija linktelėjo, bet akių vis dar nepakėlė.

– Tada truputėlį luktelėsime, – tarė jis ir grįžo prie lovos.

Kasija, keistai jausdamasi, išgėrė arbatą. Nutipenusi prie guolio išgirdo, kad meistras Čangas jau knarkia. Patraukusi tinklelį, įsižiūrėjo į ramų jo veidą. Tai žodžio besilaikantis vyras. Nuėjusi ji užpūtė žvakes, atsisėdo prie lovos ir susimąstė. Galiausiai nusiavė ir, įsirangiusi į lovą, prigulė šalia.

Atsisukusi į vyrą, ji pamažiukais prisislinko ir, sukaupusi visą drąsą, jam ant pečių uždėjo ranką.

Laikrodis tiksėjo nesustodamas. Prabėgo daugel naktų. Vieną naktį, pajutusi troškulį, Kasija išsiropštė iš guolio, apsiavė šlepetes ir rūpestingai užtraukė tinklelius aplink lovą.

Jai lipant žemyn į virtuvę, akyse sušmėžavo mėnulis, kybantis dangaus skliaute nelyg pjautuvas. Arti ir toli – visur buvo tylu. Jeigu ir pradardėdavo karieta, atrodė, kad garsai sklinda iš kitos gatvės.

Kasijai padėklą su arbatos reikmenimis nešantis aukštyn, sulig kiekvienu žingsniu ant sienos kilo šešėlis. Ant pečių bangavo palaidi plaukai. Lauke, ko gero, jau aušo; nors daugelyje kiemo langų šviesa tebedegė, visi langai ir durys buvo sandariai uždaryti. Vynas tikriausiai jau visas išgertas, tie, kuriems reikėjo, tikriausiai išėję namo, bet naktis imti ir šitaip pasibaigti dar neketino.

Kasija tylutėliai įslinko į kambarį, išgėrė arbatą ir priėjo prie lovos.

Menkutė šviesa skverbėsi pro tinklelį ir krito ant miegančio meistro Čango – tas ramiai knarkė. Kasija pasistiebusi įsižiūrėjo į nuogą krūtinę. Jau anksčiau buvo atkreipusi dėmesį į jo tatuiruotes – lygias tarsi šilkas. Dabar matė jas aiškiai: kairėje krūtinės pusėje feniksas, dešinėje drakonas. Derant žaliai ir mėlynai tatuiruočių spalvai, fenikso sparnai ir drakono žvynai sudarė nuostabų raštą ir spalvų žaismą. Meistras Čangas jai buvo sakęs, jog keletą mėnesių plūdo kraujais, kad išgautų šitokį grožį.

Krūtinei kilnojantis, drakonas ir feniksas palengva šoko. Kasija šyptelėjo ir panūdo juos paliesti, pažiūrėti, kaip giliai siekia tatuiruotė, ar liko randų. Susilaikė tik iš baimės, kad jo nepabudintų.

Meistras Čangas pasivertė, ir ilgi jo plaukai, išdrikę apie galvą, užkritę uždengė kairį skruostą. Ji ištiesė ranką norėdama juos nubraukti. Tą pačią akimirką jis, pajutęs pavojų, pašoko ir sugriebė ją už rankų, tada žvilgtelėjo ir juokdamasis krito ant priegalvio.

Kasija, trindama suskaudusį riešą, sukniurpė:

– Ak, nedėkingasis.

Jis, suėmęs jos riešą, patrynė.

– Nepurkštauk. Tokie kaip aš turi miegoti pramerkę akį.

Paėmęs jos atneštą puoduką, meistras Čangas pasikėlė gerti arbatos. Kai Kasija paruošė opiumo, jis pastatė puoduką ir, pilna krūtine įtraukęs dūmo, pasakė aplinkui turįs daug priešų, ką jau kalbėti apie valdžią, taigi ji neturėtų prie jo artintis prieš tai neperspėjusi.