Хун Ин - Šanchajaus sugulovė

Priešais, iš tamsoje skendinčio Kunigaikštienės paviljono, sklido moterų klyksmas. Meistras Čangas ropojo pasieniu, bandydamas pasiekti vartus. Kai pasikėlė, kulka įsmigo į dešinę krūtinės pusę ir jis krito ant žemės.

Nuo Kunigaikštienės paviljono staiga atsklido šviesa. Pro vartus išbėgo Kasija, ištrūkusi iš Li Ju ir Siu Fang rankų. Sustojusi priešais kulkų, nukreiptų į meistrą Čangą, lietų, ji suriko:

– Liaukitės!

Viena kulka pataikė jai į kairį petį ir ji susverdėjo, bet liko stovėti.

– Juk visi negyvi – į ką šaudot?

Šūviai pamažu liovėsi. Tarsi žudikai būtų susiprotėję, kad moteris teisi. Keletas vyrų tamsiais marškiniais, čiupę savo aukas, nudūmė nuo gatvės atsišakojančiais skersgatviais.

Kasijos veidas buvo kruvinas, kraujas varvėjo drabužiais.

Pritūpusi prie meistro Čango, ji skubiai priglaudė jį prie krūtinės. Atskuodė ir Madam Emeralda, žibintu pašvietė į mirštantįjį. Jis visas buvo paplūdęs krauju, iš krūtinės kraujas tebetryško nelyg koks fontanas. Kasija priglaudė ranką ir karšto kraujo srovė nubėgo tarpupirščiais. Ji tvardėsi, bandė sutramdyti ašaras.

Meistras Čangas į ją žiūrėjo, jo burna buvo pravira, bet prabilti jis neprabilo. Jis vos beprakvėpavo, o ranka, laikanti ginklą, virpčiojo. Akys buvo susmeigtos į Kasiją. Atrodė, kad jis nori jai kažką svarbaus pasakyti, bet nustojo kvėpuoti, akys taip ir liko plačiai atmerktos.

– Meistre Čangai! – suspigo Kasija ir, ūmai nualpusi, sukniubo ant jo be sąmonės.

Tolumoje buvo girdėti Siu Fang balsas:

– Panele, panele!

– Greičiau vilk juos abu namo, – sukomandavo Madam Emeralda.

Kasija negalėjo kalbėti, negalėjo atmerkti akių, bet balsus aplinkui girdėjo, nors jie ir tolo. Paskutinis jos nugirstas dalykas buvo Madam Emeraldos žodžiai:

– Bėk ir surask vyriausiąjį patarėją! Tempk jį čia!

6 skyrius

Kasija vienais apatiniais gulėjo lovoje. Li Ju jai papasakojo, kad meistro Čango kūną tą pačią naktį pasiėmę namiškiai ir kad dabar ruošiama šarvojimo salė. Ji pasiuntė Li Ju ir Siu Fang perduoti nuo jos aukų.

Tiedvi grįžusios pranešė, kad meistro Čango namų prižiūrėtojo Lao U dėka aukos priimtos. Sugulovės, ko gero, jas būtų išspyrusios lauk. Kasija žinojo, kad meistras Čangas jai buvo toks malonus. Ji nebuvo sugulovė, netgi nebuvo tikra kurtizanė paviljone. Tebuvo tarnaitė, pastarąjį mėnesį ar kiek ilgiau kone kasnakt miegodavusi su meistru Čangu. Ką reikėjo daryti? Ji apsimetė, kad neišmano etiketo, todėl ir išdrįso nusiųsti aukas.

– Meistro Čango namai išties dideli. Net su trejais vartais. Nė nebeprisimenu, kiek sykių juose pasiklydom. O lankytojų! – porino Li Ju.

Kasija apsimetė negirdinti. Kad meistras Čangas turėtų kitus „namus“ – šito ji negalėjo įsivaizduoti.

Pirmoji meistro Čango žmona buvo maždaug penkiasdešimties. Nuo galvos iki kojų apsitaisiusi gedului tinkamais drabužiais, su balta skepeta ant galvos, paburkusiomis ir nuo verksmo paraudusiomis akimis ji tiesi stovėjo prie gyvomis gėlėmis apdėlioto karsto. Santalmedžio karstas, ko gero, buvo pats brangiausias Šanchajuje. Sugulovės, kaip ir dera, nesirodė.

Aplinkui sukiojosi ir pagalbą teikė vyriausiasis patarėjas randuotu veidu ir keletas kitų Hongo brolijos vadų, kartkartėmis tarnus su aukomis atsiųsdavo Šanchajaus viršūnėlės; kai kas net atsiuntė aukso ir sidabro. Huang Peiju atvyko pats ir padeklamavo elegiškas eiles: „Didvyris savo laikų, jo vardas niekad nežus, jo palikimas nedings per amžius.“ Paskutinė eilutė buvo tokia: „...nes didžią turėjo svajonę, kuri liko neįgyvendinta“.

Hongo brolijos nariai, suklupę ant grindų, žemai nusilenkdavo karstui, paskui – meistro Čango žmonai. Tada vienas paskui kitą eidavo į dvi šonines patalpas. Į vieną kambarį sugužėjo vyriausiasis patarėjas su kitais vyresniaisiais.

Vyriausiajam patarėjui buvo šnipštelėta į ausį, kad tai Čingo brolijos darbas.

Tai būta didelės svarbos reikalo, todėl tik pats įsitikinęs vyriausiasis patarėjas pranešė apie faktus susirinkusiems broliams. Nors Čingo ir Hongo brolijos niekad neveikė išvien, kad jie vieni kitus pultų – retas atvejis. Aišku, kad visa tai slepia dar kažką, bet ką – bus galima sužinoti tik sučiupus vieną ar du Čingo brolijos narius. Vyriausiasis patarėjas pamojo ranka.

– Trečiasis ir penktasis broliai, pjaukit gaidį! Atiduokime auką savo vyresniajam broliui. Mes už jį atkeršysime!

Siu Fang ir Li Ju patyliukais apkalbinėjo savo šeimininkę: negerai, kad ji, kaip reikiant neparaudojusi, guli čia, nei miega, nei keliasi. Kasija, jas nugirdusi, ir pati savęs paklausė:

– Kodėl aš neraudu?

Siu Fang šeimininkei patarė deramai paraudoti – kitaip ji niekada neišsivaduosianti iš vidinio skausmo. „Bet dėl to, ką patyriau, aš negaliu verkti“, – pagalvojo Kasija. Vakarop net pasrėbė sriubos.

Ankstų kitos dienos rytą nuo prancūzų koncesijos pasirodė laidotuvių procesija, jos prieky riedėjo žirgais pakinkyta karieta. Už jos plaukė voros žmonių. Net tie, kurie čia gyveno daugiau kaip šimtmetį, nebuvo regėję tokios didingos ceremonijos. Visi lydintieji vilkėjo juodais švarkais ir juodomis kelnėmis, o žirgai, vežimai, vainikai ir aukos buvo uždangstyti baltu šilku.

Ilgąją procesiją sudarė vien vyrai – jie žengė tiesiomis eilėmis pagal lėtą maršą. Kažkodėl ši palyda panėšėjo ne tiek į laidotuvių procesiją, kiek į žygį, lydintį karo paskelbimą. Tarp žygiuojančiųjų buvo ir Huang Peiju – nešinas lazda, bejausmiu veidu. Palydą vedė daosistų vienuolis, rankose laikantis nuogą kalaviją. Visi brolijos broliai, išskyrus vyriausiąjį patarėją, vilkėjo marškinius, ties juosmeniu turėjo aštrius ginklus. Jų veidai buvo rimti.

Iš paskos paslapčiomis sekė Siu Fang, irgi apsirengusi juodai. Vėliavas, kuriomis buvo apdengtas karstas, ir ant kelio mėtomus banknotus – vieni krito ant šalikelių, kiti į čia pat tekančią upę, – merkė rudeninis lietus.

Galiausiai lietus liovėsi, bet dangus tebebuvo niaurus. Keletas laidotuvių procesijoje ėjusių vyrų pasuko į Kunigaikštienės paviljoną. Buvo pusiaudienis, paviljonas buvo apdangstytas baltu audeklu. Visi ryškiaspalviai žibintai nukabinti, nė viena kurtizanė tądien nedirbo.

Kasija bandė keltis, bet Siu Fang, grįžusi iš laidotuvių, stumtelėjo ją atgal į lovą. Ji papasakojo, kad meistrą Čangą ruošiamasi laidoti jo gimtajame Songdziange, ten jį lydės pirmoji žmona, šeima ir namų prižiūrėtojas.

Kasija paliepė Siu Fang eiti ilsėtis. Kai ta išėjo, likusi viena namuose apsirengė pirmą po ranka pasitaikiusį drabužį ir, priėjusi prie tualetinio stalelio, pažiūrėjo į veidrodį – veidas perbalęs, lūpos bespalvės. Pasiėmusi šukas, brūkštelėjo per ilgus juodus plaukus.

Sumaištis vis nesibaigė. Prieš porą naktų ginkluotoje kovoje buvo mirtinai sužeisti du paviljono sargybiniai, taip pat vežikas – tas mirė paryčiui. Žaizda Kasijos kairiame petyje iš pradžių buvo gydoma skiaute su auksinio liūto gaurų tepalu – taip sustabdytas kraujavimas. Daktaras laiko jai turėjo tik kitos dienos rytą. Jis žaizdą dezinfekavo, patepė vaistais ir aprišo.

– Laimė, kulka išlėkė neužkliudžiusi nė kaulelio, – pasakė daktaras, – bet tau negalima liestis prie šalto vandens ir reikia ilsėtis. Kitaip šitos rankos nebepakelsi.

Pagalvojusi, kad meistro Čango kūnas bus tąsomas iš vienos vietos į kitą ir palaidotas ten, kur ji niekada negalės nusigauti, Kasija susigraudinusi pakilo. Ji susverdėjo ir turėjo atsiremti į tualetinį stalelį. Su padėklu įžengusi Li Ju suskubo Kasiją vėl paguldyti į lovą.