Хун Ин - Šanchajaus sugulovė

Patarėjas tam visiškai pritarė. Jiems besišnekučiuojant įžengė Ju. Buvęs jaunasis padėjėjas atrodė visiškai pasikeitęs. Kad išvengtų bausmės, Huang Peiju jį trejiems metams buvo išsiuntęs pasimokyti į Honkongą. Ju vilkėjo vakarietišku kostiumu, buvo dailus ir guvus, labai panašus į kinų tarpininką tarptautiniam verslui. Dabar jis jau neblogai kalbėjo angliškai ir Hongo brolijos vardu tvarkydavo reikalus su užsieniečiais koncesijose.

– Ką tau sakė tas didžianosis? – paklausė Huang Peiju.

Ju tarė:

– Naujai paskirtas viršininkas, kaip ir dera naujam pareigūnui, pareikalavo uždrausti opiumą, lošimus ir prostituciją.

– Uždrausti? – su nuostaba paklausė atsigręžęs Huang Peiju. – Savo šalyje jie šito niekad nedraudė – kodėl, po paraliais, atsibastė drausti į Šanchajų?

Ju gaižiai nusijuokė.

– Taip, jis pasakė, kad nori šitai uždrausti, ir jeigu ponui Huangui apylinkėse pasisektų susidoroti su opiumu, lošimais ir prostitucija, jis tikrai jus užtartų, kad ir toliau būtumėt kinų valdytojas savivaldos taryboje.

– Išgama!

Iš pykčio Huang Peiju pašoko ir, nusisukęs į langą, stovėjo klausydamas, kaip ant bambuko lapų teškena švelnus lietus. Jeigu jis į tą svetimšalį ponėką nekreips dėmesio, neteks posto. Surasti kitą valdytoją kiną nebus sunku – Šanchajuje jam daug kas pavydi.

Kad ir ko tas svetimšalis užsigeistų, Huang Peiju turi bent jau apsimesti, kad jo kuo nuoširdžiausiai klauso. Dabar politikams pavydėjo jis – tie bent jau gali iš visos gerklės plyšauti: „Šalin imperialistus!“

– Gerai, jeigu tas užjūrio išgama nori, kad su juo paikiotume, paikiokime pirmi – uždrauskime prostituciją; ne, padarykime tikrą sensaciją – uždrauskime dainuoti! – Nužvelgęs naujokus, susėdusius aplink stalą, jis pasakė Ju: – Iškelkime sceną, iškelkime didžią sceną.

Tai jis, pagalvojo Kasija, tai tikrai jis – Ludziadzui uostas. Prieš šešerius metus ji su Madam Emeralda šičia laukė kelto, kitapus Huangpu upės regėjo Šanchajaus Bundą. Pasaulis kitame krante įkūnijo begalines svajones ir fantazijas. Anoji šešiolikmetė buvo nekalta kaip bet kuri kita jos amžiaus mergaitė – nieko verta ta nekaltybė, kaip ir priešais plytintis Šanchajaus dangus. Jis ne toks vaiskus kaip žvejų kaimelyje Čuanšoje, iš kaminų spiralėmis kyla tiršti dūmai, bet kas iš to?

Su ja keliaujantys vaikinai ir merginos vilkėjo valstietiškus drabužius. Sujaudinti Bundo vaizdo, jie džiūgavo paleidę gerkles, norėdami perrėkti vienas kitą. Žmonės, tempdami mantą, šaukdami vaikus, vaikai – motinas, grūdosi į keltus. Tikras chaosas. Grįžtelėjusi ji riktelėjo saviškiams:

– Saugokit mantą! Čia yra blogų žmonių. Manot, Šanchajus – tai vieta, kur tiesiog guli ant nugaros ir gėriesi vaizdais?

Kai jie nurimo, jos veido išraiška mažumėlę sušvelnėjo.

Jau bemaž šimtmetį galima stebėti, kaip didžiulis įvairių kraštų laivų margumynas plaukia daugybę mylių nuo Huangpu upės žiočių iki Dziangnano laivų statyklos ir atgalios. Kiek dar pasaulio uostų gali pasigirti tokiu įspūdingu reginiu?

Ką jau kalbėti apie vaikinus ir merginas, kuriuos vežėsi Kasija, – šituo vaizdu, kai valtis Huangpu upe plaukdavo nuo Usong Kou iki prieplaukos, link 16-ųjų užeigos namų, geras dvi valandas grožėdavosi kiekvienas atvykėlis. Žiūrėti į šitą nuostabų reginį – šitas upės žiotis, šituos siaurus vartus, pro kuriuos pasaulis įžengdavo į Kiniją, šitą įstabų žmogaus rankomis iš plieno ir geležies sukurtą stebuklą – buvo nepaprastas džiaugsmas.

Milžiniški geležiniai laivų karkasai smirdėjo, nes buvo dažomi; jie buvo kur kas prastesni nei džonka mediniu korpusu. Šanchajus – dirbtinis išradimas, didžiulė žmogaus rankų gaminių sankaupa.

Atvykusi į Šanchajų, Kasija turėjo išsinerti iš „natūraliai patamsėjusios valstietės odos“ ir pavirsti šanchajiete – tam menui būtina didelė išmonė.

Nūnai ji to paties turi išmokyti šituos jaunuolius, bet ne visi pajėgs gyventi ir ramiai jaustis čia, kur tiek daug nenatūralumo.

Kasija atsisuko į upę. Į veidą pašvietė saulė, ir ji prisimerkusi ranka prisidengė akis. Dabar, perkopusi dvidešimt, ji buvo virtusi gražia jauna moterimi: santūria, elegantiška ir aukšta, iškila krūtine ir liaunu liemeniu. Tryško žavesiu. Prieš šešerius metus jos grožis buvo jaunystės dovana, dabar jis subrendo.

16-ieji užeigos namai, kurių rytinėje pusėje tekėjo Huangpu, buvo viso vandens ir sausumos transporto centras. Į vakarus nuo jų stūksojo apgriauta miesto siena. Vėlyva žiema ir ankstyvas pavasaris laivų pramonei – prastas metas. Laivybos bendrovių bilietų pardavėjai jų pardavinėti atkakdavo į daržovių turgų.

– Pirkite bilietą į „Chaori Wan“ ir nemokamai gausite tūtelę dantų pastos bei muilo gabaliuką!

– Su bilietu į „Lafuli“ gausit rankšluostį ir porą pagalvėlių!

Daržovių turgus buvo netoliese. Kadangi pirkėjai ir pardavėjai nuo ankstaus ryto kvykdavo iš visos gerklės, visa turgavietė panėšėjo į viščiukų prigrūstą narvą.

Kasija kantriai laukė, kol turgus ištuštės. Pagaliau visi išsinešdino, nors supuvusių daržovių kvapas liko tvyroti. Grindinys nuklotas šiukšlėmis, prekystaliai aplipę žuvų žvynais. Bėdžiai, purvinomis kojomis mindami pajuodusį šiukšlyną, rankiojo išmėtytus daržovių lapus. Tuo tarpu jos būrelis ėmė dėlioti savus daiktus. Kasija tomis dienomis vos valdė nervus. Kiekvienas iš jos jaunųjų mokinių turėjo savą užduotį: vieni ruošė sceną, kiti mušė gongą, dar kiti būgną. Ji stovėjo viduryje.

Nors Kasija buvo apsirengusi kaimietės drabužiais, galėjai nesunkiai atspėti, kas vadovauja trupei. Ji buvo pasidažiusi gražiąsias lūpas, ant kaklo kabėjo keletas juvelyrinių dirbinukų. Kasijos išvaizda priviliojo būrį praeivių. Mušant būgnui, trupė dainavo vieną iš Pudongo krašte populiarių liaudies dainų, tose vietovėse vadinamų Dongsiango baladėmis. Žodžiai praeiviams itin patiko ir daugelis garsiai kvatojosi, taip pritraukdami dar didesnį būrį.

Arbūzas saldus, lotoso šaknis švelni;

tai vasara, kai mergina ir jos mylimasis buvo jauni.

Jie gulėjo lovoje su tinkleliu

ir darė tai, ką mylimieji daro.

Mergina kalbėjo:

„Mes pernakt išmėginom tiek daug meilės būdų, kad, rodos,

abudu šėrėm šilkverpius ir sodinom ryžių daigus.“

Prieš artistus gulėjo melsvas senas skarmalas, ant jo buvo pamėtyta varinių monetų.

Kasija greitai pailso ir, paliepusi mokiniams dainuoti toliau, pati atsišliejo į sceną ir susirūpinusi pakėlė akis į dangų. Šičia kaupėsi tamsūs debesys, bet kita dangaus pusė buvo bauginamai vaiski. Tarytum dangus būtų skilęs perpus.

Staiga prapliupo, sugriaudė, ir visi jų pastangomis pritraukti žmonės išsibėgiojo. Trupė suskubo rankiotis daiktus, pasigriebė kelias monetas, kurias buvo numetę žiūrovai, ir išsislapstė po daržovių prekystaliais.

Ant galvos ir veido krintant pupų dydžio lietaus lašams, Kasija liko, kur stovėjusi. Kol spėjo apsižvalgyti, visa permirko. Pavasaris buvo ankstyvas – šlapios drapanos lipo prie šaltos odos ir ji pasijuto vargšė. Mokiniai šaukė, bet ji, regis, negirdėjo.

Žmonės su skėčiais, skubėdami prošal, dėbtelėdavo į šitą keistuolę, kuriai lietus, rodės, nė motais. Ją išdidžiai nužvelgė keletas karietose įsitaisiusių turtingų moterų – pravažiuodamos pro šalį jos niekinamai žiūrėjo į šitą valstietę, ne ką geresnę už elgetą. Ne, į Šanchajų ji sugrįžo ne kitų įžeidinėjimų kęsti, ne savos kantrybės bandyti. Dar mažiau ji linkusi būti gatvės artiste. Šanchajiečiai tokios rūšies vaidinimus vadindavo beldimu į pliką žemę. Tokie artistai buvo vertinami tik kiek geriau už klajūnus, besibastančius iš gatvės į gatvę, – apie tų amatą nėra ko ir kalbėti. Ji nepakęs priklausomybės nuo praeivių ir nersis iš kailio, kad užsidirbtų pragyvenimui.