Хун Ин - Šanchajaus sugulovė

Vieną dieną Kasija buvo iškviesta palinksminti. Dengtais neštuvais nukako į vietą, vadinamą Čing Juano paviljonu. Apačioje būta arbatinės, viršuje – viešnamio. Čiagi gatvės prostitučių susibūrimu garsėjanti vieta – kam dar ką nors kviestis iš kito miesto galo?

Pasirodė, kad vienas verslininkas iš Sudžou šiaurės susiveikė mažumėlę pinigų ir panoro tuo pasipuikuoti. Išgirdęs apie Kasijos šlovę, pakvietė ją prisidėti prie puotos su keturiomis paties susirastomis prostitutėmis, kurios miegodavo su užsieniečiais.

Pagal viešnamio potvarkius ji, antro lygio prostitutė, negalėjo trainiotis tarp eilinių, žemiausio lygio prostitučių, bet tokias taisykles ji laikė betikslėmis. Jeigu tik verslininkai sumokėdavo nustatytą iškvietimo mokestį, Kasija apsimesdavo, kad elgesio taisyklių neišmano, ir eidavo į puotą kuo gražiausiai šypsodamasi. Visos eilinės prostitutės buvo mažapėdės, jos mokėjo ir dainuoti, ir groti, net taisyklingai atlikdavo Pekino operą.

Regėdama visa tai, Kasija būgštavo. Ji tegalėjo kliautis tik savo jaunyste. Per penkerius metus, gal dar mažiau, jos jaunystė išgaruos ir ji neteks šito duonos kąsnio.

Ji nuogąstavo, kad verslininkas, pamatęs tokį kontrastą, ja pasibodės, todėl norėdama jam įtikti kaip įmanydama vaidino įsimylėjusią. Puotai pasibaigus verslininkas, iškvietęs karietą, parlydėjo ją namo, o kai juodu atvažiavo į Nefrito paviljoną, Kasija pasiūlė jam kvapios arbatos ir mažytę taurelę karšto vyno. Kad jam patiktų, persirengė.

Galiausiai verslininkas pasiprašė nakčiai, o ponia, pasinaudojusi proga, pakėlė Kasijos kainą. Buvo sulygta, kad už naktį jis sumokės trisdešimt juanių, bet kadangi tąnakt juo buvo deramai pasirūpinta, pridėjo dar dešimt – koks dosnumas.

Tas verslininkas prie Kasijos taip prilipo, kad pasiliko visai savaitei ir net panūdo ją išsipirkti, bet sakė galėsiąs tai padaryti tik kai baigs tvarkyti reikalus Jangdžou. Pažadėjo grįžti jos pasiimti ir liepė kantriai laukti. Ponia iš Kasijos kliento gavo kelių dienų uždarbį ir, sužinojusi apie šį gausingą pajamų šaltinį, atėjo jos pasveikinti. „Būti sugulove – tai džiaugtis laiminga pabaiga“, – pasakė ji.

Kasija palaukė tris dienas, paskui susizgribo. Jai dingtelėjo, kad tas reikalas buvo trumpalaikis. Jos išpirkti jis nebegrįš. Priežastis paprastų paprasčiausia: Jangdžou verslininkas, kaip ir visi kiti, negali į suguloves imti moters tokiomis didelėmis pėdomis, nes susiterš reputaciją.

Ji pralaukė pusę metų, bet iš verslininko – nė žodžio. Tada liovėsi laukti. Juk ji ne iš tų, kurie neturi planų ateičiai. Šituo amatu ilgai nesiversi – tai tik jaunystės švaistymas.

Be savo kūno, ji daugiau neturėjo ko pasiūlyti – štai kokia bėda. Kitos mokėjo dainuoti – ji taip ir neišmoko. Nors ir buvo pradėjusi mokytis, nepasiekė net paprastos gatvės prostitutės lygio.

Kasija suprato, kad pirmas darbas, kurį reikia padaryti, – išsipirkti laisvę. Kad ir kas lauktų ateityje, pirmiausia reikia ištrūkti iš šitos vietos.

Kadangi ji neturėjo nei klientų, kurie būtų norėję ją išpirkti, nei savų pinigų, teko apsimesti susirgus keista liga – išvemti viską, ką suvalgydavo. Visą mielą dieną ji apsimetinėjo, kad visur maudžia. Tarsi būtų mokiusis vaidinti, o kai pradėjo, ir iš tikrųjų susirgo. Greitai jai išties pakilo aukšta temperatūra, karštis nekrito kelias dienas.

Viešnamio savininkei teko išgrūsti ją lauk. Tuo metu ji negalėjo pasijudinti, bet šeimininkė vis tiek neleido jai likti. Visą Kasijos mantą išvertusi ant grindų pareiškė, kad toji serganti užkrečiama liga.

Kasija, pasiėmusi vos keletą daikčiukų, iškeliavo iš Nefrito paviljono. Tąnakt ji užklydo į Sinjuano užeigos namus, pačią pigiausią vieteliūkštę, kokią tik galima įsivaizduoti, ir paprašė šeimininko dubenėlio ryžių tyrės. Tąnakt ji vėl karščiavo, ir drabužiai, permirkę nuo prakaito, lipo prie kūno.

Aš mirštu, ir šitaip vargingai! Ji beviltiškai pirštu užsikabino už lovos krašto. Mirties nebijojo, bet šitokia baigtis – blogesnė nei elgetos. Ne tokios ji norėjo.

Kitą pusę nakties ji miegojo ir sapnavo meistrą Čangą. Tas, glausdamas ją prie krūtinės, sakė turėjęs jos nepalikti ir nesukelti kančių; bent jau, kaip žadėjo, būtų ją vedęs – dabar ji turėtų bent šiokią tokią reputaciją. Tai sakydamas jis verkė, ir Kasija, tikrovėje nėkart neregėjusi jo verkiančio, pati negalėjo sulaikyti ašarų. Galbūt meistras Čangas neturėdavo progos prie jos pravirkti, galbūt jai nebuvo galimybės pravirkti prie jo. Iš tiesų verkė pirmą kartą nuo jo mirties. Nuvilkusi jam drabužius, Kasija apsižiūrėjo, kad jis stovi prie vandens. Kilstelėjo jį, ir du šlapi kūnai ant kranto prigludo vienas prie kito. Ji neleis jam atsikabinti. Sapne šaukė: „Aš vėl tuoj skrisiu!“ Šįkart jis pakėlė ją ir juodu sklendė aukštai virš debesų ir dar aukščiau, šimtus, tūkstančių mylių. Ant žemės nusileido negreitai.

Riktelėjusi ji pabudo, pagalvė buvo šlapia. Metų metus Kasija nebuvo sapnavusi tokio ryškaus sapno. Daugiausia sapnuodavo meistro Čango veidą, kai jo šešėlis nyko kaip tąnakt, jam vienu šuoliu nuskriejus nuo laiptų. Keista, bet karštis atlėgo, galvos nebeskaudėjo. Liga pasitraukė.

Seni žmonės sako, kad tokiais atvejais kertasi in ir jang! Sueini su mirusiuoju – susirgsi mirtina liga. Tai kaip čia nutiko, kad ji, suėjusi su meistru Čangu, iš tikrųjų pasveiko? Tai, kas kitiems nevalia, jai pagelbėjo: meistras Čangas, žiūrėdamas į ją iš anapus, pamatė, kad artinasi pragaištis, ir ją išgelbėjo padėdamas dar kartą išgyventi geruosius laikus.

Nūnai ji stovi prie Nefrito paviljono persigandusi ir išmušta šalto prakaito. Prieš akis besiverianti gyvenimo tikrovė baugino kur kas labiau nei besivejantys prievartautojai. Kasija apsisprendė: kad ir kokia didelė būtų kaina, ji turi pasiskolinti pinigų ir savo trupę įvesti į teatrą. Kad sulauktų sėkmės Šanchajuje, ji pasirengusi viskam.

9 skyrius

Pagrindinė sambūrių vieta koncesijose – pati didžiausia, pati patogiausia – buvo Dangui Nr. 1. Kitos, tokios kaip Dzinsiuano arbatinė, Džiaugsmo ir sėkmės sodas, taip pat buvo žinomos ir laikomos palyginti garbingomis. Visi šitie teatrai sekė Pekino opera, juose vaidino garsūs aktoriai.

Ramybės paviljonas, irgi įsikūręs šurmulingame miesto centre, buvo laikomas teatru, nors iš išorės tam ir nevisiškai tiko. Neprižiūrimi vartai kone griuvo. Jo nuoma, palyginti su kitais teatrais, buvo pigi. Tačiau pinigų, kuriuos Kasija pasiskolino iš lupikautojų, užteko tik vieną mėnesį jam išsinuomoti. Vis dėlto jie pagaliau vaidins teatre ir bent kartą gali ant vartų pasikabinti iškabą:

Kasijos vadovaujama Žui trupė dainuos vietines balades:

„Begrūdant pupų varškę“, „Trinant rudąjį cukrų“ ir „Arbida grįžta namo“.

Žmonės suko galvą dėl vardo Kasija. Jai pačiai jis patiko. Buvo skambus ir užrašytas gerai atrodė.

Ramybės paviljono vidus buvo dar skurdesnis nei išorė. Vienintelis scenos apšvietimas – rampa scenos priekyje. Sėdimosios vietos – paprasti ilgi mediniai suolai. Tačiau teatras turėjo ir vieną pranašumą: jis stovėjo Džedziango Pietų gatvės kampe, šalia užsienio konsulatų, netoli nuo Šanchajaus senamiesčio. Kol Šanchajus bus atviras uostas, tai bus vieta, kur trinsis žmonės iš visų šalies užkampių. Į miestą atvykdavo žmonių iš aplinkinių apygardų ir jie bemat tapdavo vadinamaisiais vietiniais; čia tokių vietinių buvo daugiau negu kur nors kitur.

Kiekvieną popietę apie ketvirtą valandą žmonės burdavosi čia. Vieni pardavinėdavo užkandžius, kiti žongliruodavo peiliais. Čia būdavo ir beždžionininkų, ir būrėjų. Keletas smalsių praeivių sustoję pasvarstė, ką galėtų reikšti stambūs raudoni žodžiai „vietinės baladės“ – apie tokį žanrą jie nebuvo girdėję. Drąsesnieji nusipirko bilietus, bet galiausiai atėjo vos keletas.