Хун Ин - Šanchajaus sugulovė

Jei esi visiškas skurdžius, į tave bjauru net žiūrėti, – taip manė kaimiečiai. Jai liko vienintelė išeitis: pasprukus iš kaimo, pamėginti ką nors sugalvoti artimiausiame miestuke.

Madam Emeralda lingavo galvą.

– Prieš šešerius metus tau sakiau, kad ištekėtum už valstiečio, kol dar jauna. Nepaklausei. Aš pati kalta, kad atsitempiau tave į Šanchajų. Kai tik čionai atvykai, ir pridarei bėdų, o tavo rūpesčiai vis kliūdavo man, net jeigu reikėdavo išmesti purvinas paklodes.

Kasijai nuo tokios neteisybės net akys ėmė peršėti. Ji jau ketino atkirsti: „Ne, tai jūs atėmėt iš manęs gyvenimą!“, bet kaip visuomet susitvardė ir nepaliovė šypsotis.

Madam Emeralda, nepaisydama, kad šitaip ją skaudina, varė toliau:

– Manai, aktore būti lengviau negu prostitute? Einančiam į teatrą reikia turėti kas jį paremtų. Kuo galingesnis rėmėjas, tuo populiaresnė aktorė. Šitai Šanchajuje žino net trimetis. Aktorystei išsirinkai ne tą laiką – reikėjo tada, kol buvo gyvas meistras Čangas.

Gera mintis, pagalvojo Kasija. Ji vieniša moteris, vadovaujanti trupei. Jai per sunku prasiskinti kelią ėmusis šio amato, kurį visą valdo pogrindinis pasaulis.

Sulaukus paniekos gimtinėje, vienintelė vieta, kurią Kasija galėjo pavadinti savo namais, liko miestas, kuriame buvo palaidotas meistras Čangas. Songdziangas buvo garsus, senovinis paupio miestelis, čia, paklausinėjusi kelių žmonių, ji galiausiai surado jo kapą.

Kapas ant bambukais apžėlusios kalvos buvo labai didelis. Žemėje aplink jį tyvuliavo daug vandens. Prie kapo – krūva uolų nuolaužų ir purvo, pats kapas apžėlęs vešlia žole. Regis, jo namiškiai čia nedažnai lankosi. Ji nurankiojo nuolaužas ir nuvalė purvą, atitvenkė vandenį ir tas nubėgo stačiu šlaitu. Uždegusi tris smilkalų lazdeles, Kasija suklupo prieš kapą ir tyliai pravirko.

Pūtė šiltas vėjelis, kažkas tolumoje dainavo dainą „Pardavinėjant raudonus vandens kaštainius“:

Ilgą sijoną, trumpą sijoną – tėvai man gali nupirkti bet ką,

bet aš žinau: jei vilkėsiu šį raudoną sijoną,

turėsiu dovanoti tau save.

Artindamasi prie tos vietos, iš kur sklido daina, ji pasiekė paupio arbatinę. Prie arbatinės kabojo plakatas, iš vidaus skardeno linksmas juokas. Valtelė, kuria ji plaukė, prie linkio pasuko, ir Kasija pro atdarą langą išvydo didžiulį tamsų kambarį. Ant vienos sienos kabėjo balto audeklo uždanga, šešėlinės figūros vaidino chaosą rojuje keliančias beždžiones, mušančias rojaus sargus, taip pat ir fėjas...

Vieną naktį anais neviltingais antrarūšės prostitutės laikais ji susapnavo save, meistrui Čangui dainuojančią valstietiškas balades, bet tas tik šyptelėjo ir pradingo.

Staiga ji suprato. „Argi ne pats meistras Čangas man tai sakė? Šitokios baladės – puikumėlis! Jei kiti gali dainuoti Pekino ar Sudžou operą, kodėl aš negalėčiau dainuoti vietinių baladžių? Klientams to negalėjau dainuoti – būčiau ne tik sumenkinusi savo padėtį, bet ir paniekinusi jų skonį. Šeimininkė būtų mane nubaudusi. Bet jeigu tokios dainos patiko meistrui Čangui, kur nors Šanchajuje jos tikrai turėtų patikti ir kam nors kitam, ypač tam, kuris kilęs iš netolimų miestelių ir kaimų.“ Kasija beregint apsisprendė. Ji pradės rodyti savus numerius. Jos nuomone, šitas paupio miestukas, meistro Čango gimtinė, patvirtino, kad dainuoti vietines balades – puiki mintis.

Betgi per ilgai truks, kol ji surinks pinigų tokiai avantiūrai. Kaip jai suburti tokią atlikėjų trupę?

Ji įkeitė drabužius, papuošalus ir gavo sidabro. Sugrąžino skolą užeigai, kurioje buvo apsistojusi. Vėl nukakusi į Čuanšą, kur užaugo, iš aplinkinių miestelių ir kaimų atsirinko keletą gražių valstiečių vaikinų ir merginų. Rinkosi tuos, kurie galėtų dainuoti vietines balades, – taip prieš daugel metų ją pačią atsirinko Madam Emeralda. Nepalenkiama buvo dėl vieno – ėmė tik didžiapėdes.

Kiekvienai šeimai ji truputį sumokėjo ir pažadėjo, kad ateityje, kai trupė uždirbs užtektinai pinigų, uždarbis bus paskirstytas sąžiningai. Tai būta vargingų šeimų sūnų ir dukterų – jų tėvai, pardavę savo žemes, dabar dirbo kaip juodadarbiai turčių žemėse; tie žmonės nė nebuvo pagalvoję, kad dainuoti vietines balades galėtų būti išeitis ar būdas patekti į tokią įstabią vietą kaip Šanchajus. Kasijos sumanymą visi priėmė kuo džiaugsmingiausiai.

„Vietinės baladės“ – šį pavadinimą Kasija sugalvojo tokiai muzikai. „Vietinės“ buvo tinkamiausias žodis: tai muzika Šanchajaus žmonėms.

Iš šitos avantiūros nedaug kas išėjo. Tiesa, trupė gana greitai galėjo vaidinti teatro viduje, bet kaipmat įklimpo į skolas. Skolintis iš lupikautojų buvo tolygu vaikščioti siauru lynu ant kaklo užsinėrus kilpą. Krisdamas žūsi, bet ir žengdamas tolyn, rodės, tikrai žūsi. Tie varguoliukai ir varguoliukės kliovėsi Kasija – vylėsi Šanchajuje jos dėka sulaukti gerų laikų; kai kurie net manė, kad Kasija juos išmokys dainuoti. Dėdami tokias didžiules viltis, jie sunkiai dirbo ir nepailsdami repetavo.

Kad sutaupytų pinigų, jie išsikraustė iš palaikių Singlongo užeigos namų, kuriuose buvo apsistoję, ir miegodavo teatro scenoje. Dažnai alko, kartais išvis badavo. Kitąkart, kai Kasija būdavo išėjusi, jie saugodavo jai maisto davinį. Bet ji, grįžusi ir pamačiusi, kad dar kas nors išbadėjęs, dėdavosi soti ir savo dalį atiduodavo kitiems.

Kas bus, jei niekas neužsigeis pažiūrėti jų spektaklio, – apie tai ji nenorėjo galvoti. Kaktą išpylė prakaitas.

– Kas tau? Negera? – paklausė Madam Emeralda.

– Ne, nieko.

Kasija užsimerkė.

– Žinai, ką aš visuomet galvodavau. Aš visada save laikiau drąsia moterimi, bet tu – tu dar didesnė akiplėša. Daugiau tau nebegaliu pagelbėti.

Kasija išgirdo, kad teatre darosi triukšmingiau. Atsimerkusi nuėjo prie uždangos, praskyrė ją ir žvilgtelėjo. Dabar jau buvo priėję gerokai daugiau žmonių, diduma teatro buvo užpildyta. Jai išsyk pagerėjo. Atrodo, sumanymas, kaip privilioti žiūrovų, nusisekė. Ko gero, ateityje „Skinant lotosus“ ji leis dainuoti ilgėliau; galbūt išplėtos šį numerį ir privilios dar daugiau žmonių.

Ji atsigręžė į Madam Emeraldą.

– Nesijaudinkit, Mamute, aš niekad nė žodeliu neprasitarsiu, kad kitados dirbau Kunigaikštienės paviljone. Negadinsiu jūsų gero vardo.

Madam Emeralda palingavo galvą.

– Neminėk man Kunigaikštienės paviljono, jis jau seniai ritasi į pakalnę. – Atsistojusi ji priėjo prie Kasijos. – Gal parodysi man, kaip užgijo žaizda nuo šūvio?

Kasija, žvilgtelėjusi į Madam Emeraldą, nusivilko švarkelį ir, likusi su apatiniais, parodė kairį petį. Odoje buvo paprastai išpieštas kasijos žiedas. Madam Emeralda pasibaisėjo.

– Tatuiruotė? Ant moters kūno?!

Kasija, nunarinusi galvą, pasiteisino:

– O ką man reikėjo daryti? Visiems pasakoti, kaip buvau sužeista? Kas gi dabar beatmena meistrą Čangą?

Madam Emeralda nusiminė, jos akys paraudo.

– Išties, nuo to laiko nutekėjo marios vandens. Meistras Čangas atidavė gyvybę, ir už ką? – Ji įdėmiai pažiūrėjo į Kasiją ir, akivaizdžiai susijaudinusi, nusistebėjo: – Niekada neprasitarei apie meistrą Čangą, niekad nepasinaudojai jo vardu. Išties pagirtina!

Ilgiau užsibūti Madam Emeralda neketino – pasakė nežinanti, ar žiūrės pjesę. Kai tik vaidinimas prasidėjo, kaip ir buvo tarusi, išėjo. Kasija pasijuto keistai. Ji žinojo, kad tokia subtiliosios Sudžou operos žinovė kaip Madam Emeralda šitas vietines balades laiko niekingomis, nors į akis šito ir nepasakė. Jai tokios rūšies pramogos – niekalas, kuriuo gali užsiimti tokie varguoliai kaip Kasija, kad pragyventų.