Хун Ин - Šanchajaus sugulovė

Treptelėjusi koja, Kasija įbėgo į daržovių kioską ir tarė mokiniams:

– Šiandien nebedainuokit. Kai nustos lyti, maukit į užeigos namus nesibastydami aplinkui.

Kai pasisuko ketindama dumti, keletas merginų pasileido iš paskos.

– Kur susiruošei?

– Pasiskolinti pinigų. Turime patekti į teatrą.

Lietus kiek apstojo. Krintant dulksnai, ji skubinosi keliu palei miesto sieną. Tą dieną, pučiant šaltam vėjui ir drengiant lietui, aplinkui bemaž nieko nebuvo. Daržovių turguje prie jos prisvilo du chuliganai – dabar jie sekė iš paskos. Staiga, išsiveržę į priekį, pastojo kelią.

Pirmiausia jie iš kišenių ištraukė pinigus, paskui užspeitė ją į kampą. Kasija vienam nusitaikė į akis – tas tvojo jai per veidą ir perplėšė drabužius. Kitas, ėjęs sargybą, apsižiūrėjęs, kad nieko aplinkui nėra, irgi atbėgo. Du vyrai parbloškė ją ant purvinos, lietaus permerktos žemės.

Neišgalint pasipriešinti, atrodo, liko vienintelė išeitis – subesti akis į žalias samanas ant akmens sienos ir leisti jiems pasismaginti. Bet anuodu, nervingai dairydamiesi po gatvę, greitai susipešė, kuris greičiau nusijuos kelnių diržą. Pasinaudojusi jų peštynėmis, ji pašoko ant kojų ir pranėrė tarp jų, vieną net parblokšdama ant žemės.

Taip spėriai, kaip tik įstengė, nurūko į šiaurę palei senojo miesto sieną, tik plaukai ant pečių draikėsi. Vienas vyras, pristigęs kvapo, numojo ranka, bet kitas, parblokštasis, įsiuto; jis išsitraukė durklą ir nusivijo.

Priešais tebuvo miesto siena – daugiau niekur nepabėgsi ir nepasislėpsi. Ji bus įpuolusi į aklagatvį. Vyriokas garsiai nusikvatojo ir, mosuodamas durklu, dūmė artyn.

Kasija sustojo ir atsigręžė. Suklykė, jos veidas pasidarė kaip vilkės. Vyras išplėtė akis ir stabtelėjo. Gal ta bobšė kvaištelėjusi, pagalvojo. Jie netoli nuo miesto centro – iš rėksnės, matyt, ne kažin ką ir tegautum. Jis nusivylęs nukiūtino šalin.

Kasija sukniubo ant žemės – pervargusi, uždususi. Atsigavo negreit. Prisilaikydama sienos, vargais negalais atsikėlė ir išsigavo iš aklagatvio. Lietus liovėsi.

Staiga ji atpažino gatvę. Juk nuo šičia – tik vienas skersgatvis iki Nefrito paviljono. Ji netyčiom bus grįžusi prie savo paskutinės darbovietės. Skersgatvis skendėjo lietuje.

Per daug stengtis nereikėjo. Minutė kita – ir ji prie Nefrito paviljono. Tebešvietė ryškus vakarykštis žibintas, ant jo buvo užrašytas merginos vardas. Kasija nepasibeldusi kyštelėjo galvą pro vartų plyšį. Viskas kaip buvę. Pusiau kiniško, pusiau vakarietiško shiku stiliaus namo antrame aukšte, trečiajame miegamajame, prie lango stovėjo nepažįstama mergina. Viduje kažkas virpino pipos stygas, dainuodamas pagal Sudžou melodiją. Buvo girdėti padriki vyrų balsai.

Linksmybių paviljonuose tvarka aiški: iš pradžių arbatos gėrimas, paskui muzika, tada puota. Tik patenkinamai įveikus šiuos tris etapus galėjo būti kalba apie sueitį. Bet Kasija per dažnai būdavo paprasta tarnaitė, kad būtų galėjusi prieiti prie bet kurio iš trijų etapų.

Stovint čia, prieš žibintus, atgijo kraupūs prisiminimai.

Ji prisiminė kančią, kurią kentėjo metus po meistro Čango žūties, kai jos žaizda jau buvo sugijusi ir baigėsi komplikacijos, daktaro aptiktos per vieną iš paskutinių apžiūrų. Madam Emeralda jai, matyt, buvo gera. Na, juk neleido numirti iš bado, nors Kasija ir buvo laikoma skyrium nuo visų, net nuo buvusių savo tarnaičių Li Ju ir Siu Fang, pigiame Madam Emeraldos išnuomotame kambarėlyje, laukiant, kol visos tos netikėtos bėdos, iškilusios dėl nesantuokinių ryšių su meistru Čangu, išsispręs. Pagaliau juk Madam Emeralda buvo dalykiška – priminė Kasijai tiesą, su kuria turėtų susitaikyti jos padėtyje atsidūrusi mergina. Jos patarimo grįžti į Čuanšą ir susirasti vyrą valstietį Kasija nepaklausė. Na ir tegul. Ji buvo kaip daugelis kitų ištrenktų merginų, kad ir Ju motina ir dar daugybė iki jos. Atėmusi ryšulėlį, kuriame buvo visa, ką Kasija mylėjo, Madam Emeralda tėškė: „Moteriški džiaugsmai – namai, motinystė – skirti ne tokioms nelaimėlėms kaip tu. Susitaikyk su savo dalia. Ir stenkis negalvoti, kaip galėjo būti.“

Ji, atsiklaupusi ir lankstydamasi iki žemės tol, kol susikruvino kaktą, maldavo Madam Emeraldą pasigailėti, bet toji, laikydama ryšulį, tik stovėjo ir šaltai žiūrėjo. Paskui nusisuko. Kasija nualpo. Kai po kurio laiko atsigavo, ėjo ieškoti Madam Emeraldos, bet duris rado iš lauko užrakintas. Belsdama į jas šaukė: „Atiduokit, kas mano! Grąžinkit!“ Tik niekas neatsiliepė. Tada jai atrodė, kad gyvenimas baigėsi.

Kitą dieną Madam Emeralda susitarė su Nefrito paviljonu – jai pavyko rasti tik vieną pirkėją, kuri buvo nusiteikusi nekreipti dėmesio į didžiules Kasijos pėdas, nes nežinia dėl kokių priežasčių šiaip laikė ją patrauklia.

Kasija turėjo parsidavinėti dar pigiau. Eilinės prostitutės kaina tebuvo vienas juanis už arbatos gėrimą su klientu, du už vyno gėrimą ir trys už permiegojimą. Puikiai žinodama, kad nėra tokia įgudusi kaip kitos merginos, ji panoro dar susimažinti mokestį, bet šeimininkė neleido: „Nors mes ir ne iš tokių brangininkų kaip Kunigaikštienės paviljonas, vis dėlto turime saugoti savo gerą vardą. Taisyklių laužyti negali.“

Jai teko būti kantriai. Kai pagaliau susirado klientą, kaip išmanydama stengėsi tam vyrui parodyti, kad jei jis nebūsiąs per daug įnoringas, ji atsilyginsianti ypač jausmingu darbu. Pati būti išranki ji neturėjo jokios teisės. Jeigu nesuks verslo, negalės įteikti pinigų šeimininkei, o tada tai jau tikrai teks nusiristi į dugną ir klaidžioti gatvėmis arba nuomotis sutrešusią pašiūrę ir tapti žemiausio rango prostitute. Iki nuopuolio – tik vienas mažas žingsnis.

Vienintelė galimybė išvengti tokio likimo, regis, buvo dingti iš Šanchajaus, o šito ji visai nenorėjo. Grįžti į kaimą plušėti laukuose dar nebūtų buvęs pragaras – nuo to ji nebūtų numirusi. Tiesiog ji neturėjo namų, į kuriuos būtų galėjusi grįžti. Vienintelė išeitis liko gerai suktis čia.

Pasklido kalbos, kad Nefrito paviljone atsirado nauja mergina, kuri gal ir neatrodo rafinuota, bet yra nuostabi lovoje. Kai žinia pasklido, pradėjo rastis klientų – nuolatinių paviljono lankytojų ir naujokų.

Be to, ji pramoko specialios kalbos, kurią vartodavo prostitutės išgėrinėdamos su vyrais: porelė mandarininių ančių, raudonomis dekoracijomis išpuošta salė, dvi pavasarinių žiedų šakelės, penki žydinčios slyvos žiedlapiai – tai vis įmantrūs, puošnūs simboliai ir frazės, užuominos apie tikrą meilę, sėkmę, grožį ir kitus palankius gyvenimo dalykus. Nė vienas vyriškis, su kuriuo ji guldavosi, malonumo nesuteikdavo. Kasija tikėjosi, kad galbūt vienądien pasitaikys panašus į meistrą Čangą, – deja.

Meistro Čango ji ilgėjosi vis stipriau. Visos bendro jų gyvenimo scenos, visos atsiminimų nuotrupos susikaupė ir, dėliojamos perdėliojamos mintyse, kūrė gyvą paveikslą. Jei ji bandydavo tuos prisiminimus ištrinti, jie tik įgydavo kitą pavidalą ir vėl grįždavo – vienas paskui kitą, tarsi turėtų savą valią.

Paskutinis meistro Čango jai mestas žvilgsnis darėsi dar ryškesnis ir labai Kasiją skaudino. Ypač neramu buvo dėl to, kad jis mirė atmerktomis akimis.

Bet kad ir kaip buvo blogai, ji nė karto niekam nepanoro prasitarti kitados buvusi Hongo brolijos didžiojo meistro meilužė.

Kasija žinojo – šitai apskelbus iš karto pasidarytų lengviau, bet taip pasielgti negalėjo. Jau geriau ji pardavinės savo kūną, ne širdį. Kartą, bardamasi su Madam Emeralda, pagrasino prasitarsianti, bet dabar suprato: kad ir kaip žemai būtų puolusi, to, kas brangu jos širdžiai, negalima teršti. Suteršus gyvenimas taptų bevertis.