Хун Ин - Šanchajaus sugulovė

Kasija jau buvo nusigrimavusi ir kantriai laukė už kulisų. Ji vilkėjo paprastos paupio miestuko moters aprangą: platų švarkelį su sagomis dešinėje pusėje, smulkiai klostytą prijuostėlę. Nugaroje driekėsi du ryškiaspalviai kaspinai – tie krito lig pusės blauzdų. Po sijonu ji mūvėjo juodo audinio kelnes ir avėjo siuvinėtus medžiaginius batus užapvalintomis nosimis. Iš už uždangos labai nerimastingai dairėsi pulkelis jaunuolių.

– Nurimkit! Saugokit scenos daiktus – jie išnuomoti, nesulaužykit, – nurodinėjo jiems Kasija.

Viduje žmonių vis dar buvo negausu, todėl uždanga tebebuvo nuleista. Kasija vienai merginai ir vienam vaikinui paliepė lipti ant scenos ir laikui užimti padainuoti „Beskinant lotosus“, pritariant keturstygiam juečinui ir bangu – būgneliui. Sužavėti šitokio kerinčio dainavimo, atėjusieji nebegalvojo apie išėjimą.

Sesutė skynė lotosus sode; įžūlus jaunuolis švystelėjo jai plytą.

Mergaitė tarė: „Jei tau rūpi lotosai, vaikine, aš jų daug turiu savo kambary.

Bet jei tau rūpi meilės nuotykis, ateik naktį.“

Dviejų jaunų, gražių žmonių vilionės, jų ypatingas flirtas juokino žmones taip, kad jie kvatojo be perstojo. Lauke stabtelėdavo net tie, kurie skubėjo pro šalį.

Lauke prie mano kambario auga skėtras,

Tad tu užlipk ir peršok per rožinę sieną.

Tavęs lauks dubuo ir pora šlepečių, dailiai sustatytų,

Turėsi valandžiukę nusipraust ir sušildyt pėdas.

Atitrauk užuolaidą ir kilstelk mano antklodę,

Mudu kartu ant pagalvės keliausim ten, kur mums nieko netrūks.

Gražiai apsirengusi moteris, iš pažiūros įtartinai pažįstama, užėjusi pasuko tiesiai į užkulisius. Išsiblaškiusi Kasija iš karto jos neatpažino. Tik kai moteris priartėjo, pamatė, kad tai Madam Emeralda.

Kasija šiurkščiai išrėžė:

– Juk man duotas mėnuo, jis dar nesibaigė, todėl jie negali reikalauti grąžinti skolos, argi gali?

Madam Emeralda papurtė galvą.

– Vadinasi, parūpo Mamutei, – sudirgusi padarė išvadą Kasija. – Trisdešimt procentų mėnesinių palūkanų, metinės palūkanos 3,3 karto didesnės. Grynas sukčiavimas. Išsigandot, kad nesugebėsiu grąžinti pinigų, ir jūs būsit įpainiota kaip laiduotoja? Nesibaiminkit, grąžinsiu.

Madam Emeralda, jau truputį senstelėjusi, Kasijai nieko neatsakė. Pamindžikavusi mažytėmis pėdutėmis, atsisėdo ant medinės kėdės, atremtos į sieną. Kėdė sugirgždėjo ir ji išsigandusi stryktelėjo.

– Ar nenugrius? Po velniais, kam šita kėdė?

– Tokiems kaip aš! Jei bijot, nesėskit.

– Betgi aš turiu atsisėsti. Pagaliau juk aš už tave daug liaunesnė.

Ji vėl sėdosi – kėdė ir vėl pasipriešino girgžtelėdama. Madam Emeralda pasilenkusi ją apžiūrėjo. Įsitikinusi, kad nenuvirs, išsitraukė skaistalus ir pudrinę, iš naujo pasidažė, paskui, greitai juos susikišusi, atsiduso.

– Kas gi čia dedasi? Kunigaikštienės paviljone mes leisdavom groti tik švelniais Sudžou styginiais ir mediniais pučiamaisiais – mes turėjom skonį. O tu! Jei negali būti pirmos klasės kurtizane, tampi antrarūše prostitute, kai susimauni būdama antrarūšė, tampi eiline šliundra, o kai nebeišeina būti nė tokiai, pasidarai aktore! Tu ne tik nesugebėsi atiduoti pinigų mėnesio pabaigoje – kad sugrąžintum skolą, viešnamiui turėsi parduoti visą trupę, įskaitant ir save pačią. O greičiausiai ir to neužteks!

Kasija nerado kaip atsikirsti į tokius žiaurius žodžius, nes iki alpulio jaudinosi. Ji vis kilstelėdavo uždangą pažiūrėti, kiek į teatrą atėjo žmonių, bet veidas išliko ramus. Juk į ją žiūri visa Žui trupė – jeigu ji parodys, kad bijo, visi tie jaunuoliai mirtinai persigąs.

Madam Emeralda nužvelgė ant scenos krašto susėdusius vaikinus ir merginas, laikančius erhu ir mažyčius gongus, paskui vėl dėbtelėjo į Kasiją. Palingavo galvą.

– Visiškai neįtikinanti, net kaip aktorė! „Arbida grįžta namo“? Kaip drįsti čia, Šanchajuje, rodyti tokias netašytų kaimo stuobrių pjeses? Grįžk į savo kaimeliūkštį Čuanšą ir rodyk jas ten! Bent jau galėsi pramisti.

Kasija tebetylėjo. Tie žodžiai buvo išties dygūs, bet juk iš tikrųjų ji ir ruošėsi žavėti kaimo stuobrius, tik kaimą neseniai iškeitusius į Šanchajų.

– Per daug jau tu gudriai sieki savo tikslo. Visos mano dainuotos istorijos buvo perduotos iš kartos į kartą; šitaip mes niekad neišsidirbinėdavome. Pasukai ne tuo keliu, – atsiduso Madam Emeralda.

– Kitų kelių man nebuvo!

Siutinama Madam Emeraldos žodžių, Kasija vis labiau irzo. Stovėdama aukštame, troškiame užscenyje, ji prisiminė anas košmariškas dienas, kai buvo antrarūše prostitute. Sunkiau ištverti buvo tik porą dienų sugrįžus į gimtąjį miestelį Čuanšą.

Daugiausia į miestelį parsidangindavo tie, kuriems pasisekė užsidirbti ir kurie norėjo šitai parodyti. Su dovanomis namo grįždavo net tos, kurios pradirbo paprastomis kambarinėmis. Kasija neišmanė, ką daryti. Nors miestuke niekas nežinojo, kad ji buvo virtusi antrarūše prostitute, visi tikrai žinojo, kad ji dirbo tarnaite viešnamyje, o tai kažin ar garbus darbas. Dar labiau žeminantis dalykas – kad ji grįžta išspirta lauk. Vis dėlto aukštai iškėlusi galvą ji įžingsniavo į miestelį.

Kasijos tėvas miestuke turėjo mažą bakalėjos krautuvę. Kai jai buvo septyneri, abudu tėvai staiga mirė ir nuo tada bakalėjos krautuvėlėje šeimininkavo jos vienintelis dėdė.

Miestelis teapėmė vieną gatvelę. Visa šitoje akmenimis grįstoje gatvėje liko taip, kaip buvo jai iškeliaujant. Tik bakalėjos krautuvės durys, pasklidus gandui, kad Kasija grįžta, iškart buvo užtrenktos.

Pasibeldusi ji pasakė dėdienei, jog nesvarbu, kad buvo parduota į viešnamį, grįžusi tik aplankyti savo senųjų namų.

Dėdienė buvo smulkutė, maždaug keturiasdešimties, vilkėjo gėlėtą palaidinę. Atidariusi duris, ji sustojo prie slenksčio. Vyrą nustūmusi už nugaros, be užuolankų išdrožė:

– Mes ne tik nenorim tavęs matyti – mes drįsim tavęs nepriimti! Grįžk iš kur atėjusi!

Ji žengtelėjo atatupsta ir užtrenkė duris Kasijai prieš pat nosį.

Kasija vėl pasibeldė.

– Tetule, dėl mirusios mano motinos, būkit gera, paskolinkit bent kiek pinigų.

Durys atsivėrė, ir dėdienė, sarkastiškai išsiviepusi, tėškė:

– Esi tikra begėdė. Kaip išvis drįsti užsiminti apie pinigus, jei nė kiek neparnešei?

Kasija patikino grąžinsianti, ką pasiskolins.

Teta padėbsojusi paklausė:

– Kaipgi tu, tokia išblyškėlė, grąžinsi? Būkim atviros: nuo šiol tu nebesi mūsų dukterėčia, mes daugiau nebe giminės.

Kasija pamėgino prieštarauti:

– Tetule, ne, prašau...

Bet durys užsitrenkė. Staiga Kasija susizgribo, kad yra apsupta didžiulės minios. Nei seni, nei jauni – niekas jai nesišypsojo. Susverdėjusi ji metėsi į gatvę – minia iš paskos. Moterys spaudė prie savęs dukteris, kad kartais jų neužkrėstų. Jos kuždėjosi ir spoksojo, kai kurios į ją spjaudė, kitos laidė liežuvius įžeidinėdamos, kartu svaidydamos supuvusias daržoves.

– Pigus kąsnis!

– Vargeta! Sūrus ridikas, išmirkytas paplavose!

– Begėdiškai dvokiantis supuvęs skarmalas!

Gatvės gale plytėjo jaučiais ariami laukai. Kasija buvo ištroškusi ir pavargusi, bet niekas jai nedavė nė vandens lašo. Pripuolusi prie šulinio jau buvo begerianti, bet du vaikėzai smagindamiesi ją pastūmė. Nors jie tenorėjo pagąsdinti, taip užklupta ji vos neįkrito į šulinį. Pirmiau dar buvo maniusi prisiglausti pas senutę kaimynę, permiegoti naktį prieš iškeliaudama, bet dabar suprato, kad patyčios tik prasideda. Kas bus, jei ji pasiliks, – apie tai geriau negalvoti.