Хун Ин - Šanchajaus sugulovė

Tą tinklaraštį skaitė anglas studentas vardu Džonis – taip jis susisiekė su manimi. Jis gerai mokėjo kinų kalbą ir buvo itin protingas, siekė daktaro laipsnio Karališkajame koledže Kembridže. Kai nereikšdavo savo nuomonės apie reikalus, susijusius su Kinija, būdavo labai malonus, kartais drovus kaip koks mokinukas.

Jis rašė disertaciją „Oidipo kompleksas moderniajame Šanchajuje“ ir, tikindamas, kad jo mintys turi būti traktuojamos ypač rimtai, atkakliai prašė susitikimo. Vogčiomis padirsčiodamas į Kasiją, prisėdo prie mūsų interneto kavinėje. Šičia buvo tylu, mes trys buvome vieninteliai lankytojai. Džonis įsijungė internetą, o mudvi su Kasija užsisakėme kavos.

Vėliau jis man atsidusęs pasakė:

– Rytietės visada atrodo tokios jaunos.

Jis papasakojo, kad jo senelis, atvykęs į Šanchajų, dienoraštyje rašė viešbutyje sutikęs nuostabių kinių ir jų grožio niekada nepamiršo. Štai kodėl Džonis norėjo išmokti kinų kalbą. Lig tik perskridęs vandenyną ir atvykęs į Šanchajų, susyk buvo pakerėtas Kinijos moterų grožio.

– Kiekgi kinių tokios gražios kaip Kasija? – paklausė jis manęs.

Žinoma, aš dėl jo žodžių įsižeidžiau. Buvo akivaizdu, kad manęs jis prie tų gražių kinių nepriskyrė. Mudu buvome susitikę daug kartų ir jis niekada nieko panašaus nesakė. Bet iš tiesų nėra ko ant jo pykti. Visi vyrai, ir kinai, ir vakariečiai, yra kvaili.

Gerai žinojau, kad įsimylėjau Kasiją ir kad tai turės įtakos mano objektyvumui. Bet nieko negalėjau sau padaryti. Jaučiau, kad moters grožis skirtas ne tik vyrams. Kasija visuomet turėjo daugiau gerbėjų moterų nei vyrų, tai kodėl turėčiau būti išimtis?

Sulaukiau skambučio iš kolegos ir išgirdau, kad naujojo „Naujųjų gerų draugų“ numerio pirmame puslapyje yra paskelbtas „Madam Dani“ pareiškimas. Jis nėra tiesmukas, bet mintis tokia: Kasijos biografijoje – skelbiamoje tinklaraštyje – aš leidžianti suprasti, kad tarp pono Liu Dzi ir Kasijos būta romano. „Kaipgi vienas iš Kinijos moderniojo teatro kūrėjų, kairiojo sparno kino vėliavnešys galėjo prasidėti su netikėle iš nusikaltėlių pasaulio?“ – buvo užduotas klausimas.

Dani pareiškime buvo atsakymas: „Tai didžiausias įžeidimas mūsų šalies revoliucinio meno tradicijai.“

Perbalusi padėjau telefono ragelį. Juk rankraštį skelbiau tik internete, jo nespausdinau. Kaip vyriausiasis redaktorius ir įspėjo, neradau jokio žurnalo, kuris imtųsi spausdinti tą biografiją. Bet vis tiek, kai tik keldavau skyrių į tinklaraštį, nervindavausi. Daug daugiau rašančiųjų keikė Kasiją, o ne gyrė, besipiktinančiųjų žodžiai, skirti man, buvo dar žiauresni.

Aš žinojau, ko laukia Dani. Ji laukė, kada bus išleista knyga, kad leidėją ir mane paduotų į teismą. Jei bandytų paduoti už publikacijas internete, nieko nepeštų. Be to, būtų sunku nustatyti, kokios baudos už šmeižtą yra deramos.

Kinijoje žmonės vis dar turi teisę teikti ieškinius dėl „protėvių reputacijos suteršimo“ net iki trečiosios kartos. Atrodo, niekad neturėsiu ramybės!

Iš tikrųjų žmones suglumino junginys „Kinijos mafija“. Kodėl gi užsimaniau rašyti apie vagis ir kekšes? Be to, moteriai prie to pasaulio nevalia kišti pirštų. Mano knyga buvo drąsi, bet ne todėl, kad rašiau apie nusikaltėlių pasaulį.

Kinijos pareigūnai visuomet atrodo oficialūs, kalba pretenzingai, bet jų veiksmais negalima pasikliauti, pakrutinę bent pirštelį jie kelia didžiulį triukšmą. Moteris jie ypač linkę laikyti antrarūšėmis pilietėmis; Kinijos visuomenės požiūris į moteris mane siutina, man norisi daužyti daiktus į šipulius.

O ano nusikalstamo pasaulio atstovai buvo užtektinai drąsūs, kad prisiimtų atsakomybę už savo veiksmus. Jie buvo principingi.

Būdama aštuoniolikos, aš buvau nusprendusi tapti poete, taigi, savaime suprantama, nuklydau į nusikaltėlių pasaulį. Bet, užuot tapusi gera dvikovos meistre, išmokau rašyti alternatyviąją poeziją.

Į tą pogrindinį pasaulį buvo panirę daug garsių moterų. Juk esama daugybės visokiausių brolijų ir visos žiūrėtų palankiai į tokias moteris kaip Madam Emeralda ar mažoji Kasija.

Dabar suprantate, kodėl turėjau parašyti tokią knygą. O parašiusi ją, tapau rašytoja feministe. Mano pačios likimas toks pat nežinomas kaip Kasijos, galbūt kitą kartą susėdusios mudvi sugebėsime sugalvoti sau pabaigą.

Autorės pastaba

Mano skola Šanchajui

Visi mano namiškiai kilę iš Čongčingo, kuris, prisiglaudęs prie kalno šlaito ir prie upės kranto, žiūri, kaip pro šalį teka tyri Dzialingo ir purvini Jangdzės vandenys. Mes visi juokdavomės, apspitę mažą tranzistorių, klausydamiesi vietinių komedijų, vadinamų jandzi. Bet vienas šeimos narys nuo mūsų skyrėsi – mano tėvas.

Mano tėvas per Japonijos karą nacionalistų buvo paimtas į kariuomenę ir atsiųstas į Čongčingą. Vietiniai Čongčingo gyventojai jį vadino žmogumi iš žemupio. Tėvas taip ir neišmoko pakenčiamai kalbėti Čongčingo dialektu. Jis buvo nešnekus, prasižiodavo tik esant būtinybei. Jei jau kalbėdavo, tai Tiantai ir Ningpo dialektu, labai panašiu į Šanchajaus – pasaulio, tolimo nuo Čongčingo. Tėvą suprasdavau tik aš, todėl prireikus mielai jam pavertėjaudavau ir taip prisirinkau senoviškų šanchajietiškų pasakymų.

Tėvas visuomet troško leistis palei srovę į savo gimtąją žemę, į tas plačias lygumas, kur Jangdzė įsilieja į jūrą. Bet jis tebuvo namų besiilgintis prekybinės valties valtininkas. Namie virdavo valgį ir dirbdavo ruošos darbus, teturėdamas menkus išteklius maitino savo šešis vaikus. Jis buvo žemiausias iš žemiausių – kokių gi svajonių galėjo turėti? Viena, ką galėjo daryti, buvo laisvą valandėlę žiūrėti į upę – vyrui neleistina dėl namų ilgesio lieti ašarų.

Vis dėlto mano tėvas turėjo gerą širdį. Vietiniai peštukai matė, kad jis geras, ir jį erzindavo, o mane, mažą mergaitę, tai įsiutindavo tiek, kad norėdavau sviesti į juos peilį, bet tėvas tais žmonėmis nesipiktino. Jeigu tik jiems prireikdavo pagalbos ar pasiskolinti druskos arba ryžių, jis neatsakydavo; jei žmonės negrąžindavo, ką būdavo pasiskolinę, jis taip ir nepaprašydavo grąžinti. Kartą tolėliau, kalvos papėdėje, užsidegė vienos šeimos namas, ir tėvas nulėkė žemyn su gesintuvu; kai ugnis buvo užgesinta, grįžo suodinu veidu, suplėšytomis drapanomis.

Šiais metais aplankiau jo kapą, nuvežiau lelijų ir savo knygą apie tai, kaip buvau auginama. Sudeginusi šiek tiek popierinių pinigų, sudeginau ir knygą. Ugnis buvo greita, tėvas aname pasaulyje turėjo skaityti paskubomis. Mano širdis irgi degė, ir kol jis skaitė knygą, aš jam viską papasakojau. Kraujo ryšys svarbu, bet mudu su tėvu siejo stipresnis saitas. Nors jis nebuvo tikras mano tėvas, jis buvo mano labiausiai mylimas vyras. Jo gerumas ir atjauta lėmė, kad ši mergaitė nenugarmėjo į nevilties prarają. Tai dėl jo šiame pasaulyje aš niekada nepasidaviau.

Tėvas troško, kad jam mirus pelenai būtų parvežti į jo gimtąjį kraštą. Mano motina, broliai ir seserys šito daryti nenorėjo, nes bijojo, kad siela nepajėgs grįžti į Čongčingą, jei jau pelenai bus pargabenti namo. Todėl kai vienais metais grįžau iš Londono, mes išrinkome kalvą prie Jangdzės, kad jo siela galėtų nukeliauti žemyn upe į gimtinę ir grįžti.

Vienaip ar kitaip turėjau rasti būdą įvykdyti tėvo valią. Devintojo dešimtmečio pabaigoje Šanchajaus universitete išmokau kalbėti netikru Šanchajaus dialektu – dėl to kentėjau nuo gatvės prekeivių. Net autobusuose – ir tai man vis klaidingai nurodydavo kryptį, o konduktorius suirzęs sakydavo: „Ji ne čionykštė, nieko nežino.“