Хун Ин - Šanchajaus sugulovė

– Mieloji Kasija, ar gali man atleisti?

– Nieko nebesakykit, Mamute, tai aš turiu dėkoti, kad tiek metų ja rūpinotės.

Jos pas Madam Emeraldą prabuvo ir naktį. Paskui Li Ju su Kasija grįžo namo į Džesfildo kelią, palikusios Madam Emeralda rūpintis Siu Fang. Kitą rytą Kasija vėl atėjo į paviljoną. Pašaukė Madam Emeraldą vardu, bet ši neatsiliepė. Pridėjusi ranką prie šnervių kvėpavimo nebepajuto. Regis, Madam Emeralda bus užgesusi prieš pat aušrą.

Kasija, prikimšusi į medvilninius maišus kvapnios agarmedžių žievės, pamerkė juos į vandenį ir trynė tol, kol vanduo suputojo, tada kvapiuoju vandeniu nuprausė Madam Emeraldos kūną. Aprengė Madam Emeraldą naujais baltais drabužiais, apavė baltais bateliais. Pavasaris buvo tvankus. Kasija, pritrūkusi kvapo, atvėrė langą. Išvydo per dangų blykstelint žaibą.

– Tuoj lis! – sumurmėjo ji.

Atsisukusi paklausė Siu Fang, ar Madam Emeralda pernakt ką nors pratarė.

Siu Fang pagalvojusi atsakė, kad Madam Emeralda prašė palaidoti ją gimtajame Songdziange.

Kasija, vilkinti gedulo rūbais, su plona linine gija ant skarelės, pataisė audeklą, kuriuo buvo išklotas karstas. Ji norėjo verkti, bet ašarų nebuvo. Madam Emeralda troško būti palaidota šalia Čang Lisiongo. Ji to niekada nesakė, nes žinojo, kad tai sunkiai pasiekiama.

– Mamute, nejau manėte, kad aš dėl jūsų nepasistengsiu? – sušnibždėjo Kasija klaupdamasi prie karsto.

Padėjėjai per laidotuves gerai tvarkėsi. Ceremonimeistras įbėrė ryžių į dešinį Madam Emeraldos žandą šaukdamas: „Tūkstantis ši ryžių – jūs nebadausit!“, tada į kairį žandą: „Du tūkstančiai ši!“ Galiausiai, berdamas ryžių tiesiai į ryklę, suriko: „Trys tūkstančiai ši!“

Atvyko ir vyriausiasis patarėjas su trečiuoju meistru. Jie susėdo ir pradėjo tartis, kur ji turėtų būti palaidota. Vyriausiasis patarėjas iškart atmetė Kasijos pasiūlymą sakydamas, kad Čang Lisiongo šeima nė už ką to neleistų. Madam Emeraldai negalima nė prisiartinti prie žemės, kurioje palaidoti Čango protėviai.

– To tikrai nebus! – ryžtingai pasakė jis. – Ji buvo tik prostitutė!

Kasija išblyško, ilgai tylėjo, paskui tarė:

– O jei palaidotume ją ant kalvos prieš meistro Čango kapą? Ar tai būtų priimtina?

Jos balsas buvo atšiaurus, todėl trečiasis meistras tylėjo. Bet vyriausiasis patarėjas tarė:

– Kapavietė kur kas svarbiau už gyvenamuosius namus. Meistras Čangas mirė taip nelauktai; jei jis turėtų žiūrėti į ištvirkusią prostitutę, būtų baisi nelaimė. Hongo brolijos fengšui būtų pažeistas ir viršų paimtų Čingo brolija.

– Kapo sklypelis jau nupirktas, – stodamasi pasakė Kasija. – Ant tos kalvos tiek kapų, kas dabar bepapasakos apie likimus visų, kurie ten palaidoti? Kaip galite būti tikras, kad ten nėra prostitučių?

– Bet Madam Emeralda kitokia, – nenusileido vyriausiasis patarėjas.

– Kodėl, kuo kitokia? – Kasija kalbėjo vis pikčiau. – Nagi, sakykit.

Laukiantysis gatvėje neteko kantrybės – užkvykė automobilio signalas. Trečiasis meistras piktai užriaumojo:

– Kur taip skubat?

Tačiau vyriausiasis patarėjas atsistojo ir, bejėgiškai linguodamas galvą, išėjo.

Jos net negalima palaidoti netoli meistro Čango kapo, vien todėl, kad ji kitados buvo jo meilužė.

Kasija puolė į ašaras. Gal jai nusipirkti sklypelį prie Madam Emeraldos, kad būtų pasiruošusi? Kodėl ji taip stengiasi parūpinti vietą Madam Emeraldai, kai pačios valanda artinasi? Gal jai skirta dar mažiau?

Sindu viešbutis San Malu kelyje buvo dangoraižis. Tokių miesto centre netrūko, bet šį vieną pirmųjų pastatė kinų valdoma įmonė. Nors pastatą projektavo architektas vokietis, jam statyti buvo nusamdyta garsioji Rong statybos bendrovė.

Sindu viešbutis apėmė patį viešbutį, įvairių pramogų vietas ir nuomojamus biurus. Kasijos įmonė ten išsinuomojo didelį plotą, ji pati išsirinko kabinetą viršutiniame aukšte, iš kur buvo matyti visas Šanchajus.

Atidarymo ceremonija buvo be galo iškilminga. Švęsti atvyko keli šimtai svečių, skirtingų tautybių ir iš skirtingų visuomenės sluoksnių.

– O dabar pakvieskime ponią Kasiją Siao, Jungtinės finansų grupės direktorę ir pagrindinę Kinijos pramonininkę, perkirpti juostos, – paskelbė viešbučio valdytojas.

Visi susirinkusieji didžiulėje triaukštėje priėmimo salėje žiūrėjo, žybčiojo blykstės. Kasija vilkėjo rankomis siuvinėtą šilkinio atlaso čipao, ant jos kaklo žaižaravo deimantų vėrinys – ji visa spinduliavo.

– Koks kerintis grožis! – kalbėjo svečiai.

– Ji sugeba vadovauti verslui ir dainuoti, kaip neįprasta!

– Sakoma, ji vienintelė moteris, į kurią Šanchajaus nusikalstamo pasaulio šulai kreipia dėmesį.

– Tokia asmenybė gali būti tik Šanchajuje!

Griaudint plojimams, Kasija perkirpo raudoną juostą, kuri buvo ištiesta ne prieš pagrindines viešbučio duris, o prieš įėjimą į keistą geležies ir plieno konstrukciją tarp pirmo ir antro aukštų.

– Šie automatiniai laiptai, vadinami „Žingsniu į sėkmės debesis“, buvo specialiai užsakyti Vokietijoje. Pasaulyje tokių tik keleri! – paskelbė viešbučio valdytojas. Jis paspaudė mygtuką, tas keistas daiktas tik bumpt ir sukruto; stovintieji netoliese pabūgę atsitraukė. Viešbučio valdytojas pakvietė svečius lipti ant automatinių laiptų, bet niekas nenorėjo. Tas daiktas atrodė per daug baisus, lyg galėtų ryti žmones.

Kasija elegantiškai nusilenkė ir tarė:

– Aš būsiu pirma.

– Pristatau jums ponią Kasiją Siao, pirmąjį žmogų Kinijoje, kuris žengs į sėkmės debesis! – užbliovė viešbučio valdytojas.

Kasija susiėmė, kad neparodytų nė krislelio baimės. Su savo aukštakulniais užlipo ant mechanizmo ir, tam daiktui baisiausiai girgždant, iš lėto pakilo. Visi aplinkui jai plojo, o ji kilo vis aukščiau ir aukščiau.

Užgrojo orkestras ir prasidėjo linksmybės. Dabar jau daug žmonių stojosi į eilę prieš eskalatorių, norėdami jį išbandyti. Kai kurie apsikvailino blaškydamiesi, statyti koją ar ne, kiti klykė, dar kiti bijojo nulipti – juos reikėjo nutempti. Viešbučio valdytojas ir darbuotojai turėjo prižiūrėti svečius, kad neįvyktų kokia nelaimė.

Kai visų dėmesys nukrypo į šį naują žaislą, Kasija tyliai pasitraukė į šalį. Liftu pakilo į viršutinį aukštą, koridoriuje atsidarė šonines duris ir užlipo ant stogo.

Jai po kojomis plytėjo visas Šanchajus. Tai ne dešimt mylių užsieniečių koncesijos žemės – Šanchajus buvo didžiausias Tolimųjų Rytų metropolis, turintis tris milijonus gyventojų. Aukštyn kalva po kalvos kilo dangoraižiai – tokio vaizdo Kinija nebuvo regėjusi.

Kitoje pusėje, anapus didžiosios Huangpu upės, ant kranto stūksojo Pudongas. Čia tebeplytėjo laukai – tuoj už laivų statyklų ir sandėlių pakrantėje. Ta pati saulė švietė dviem visiškai skirtingiems pasauliams. Abu driekėsi be ribų.

Reginys iš tikrųjų didingas, bet, regis, Kasijos visiškai nesujaudino.

– Šanchajus išties didžiulis, – panosėje sumurmėjo ji. – Bet kodėl gi tarp tų trijų milijonų žmonių nėra nė vieno, kurį galėčiau mylėti?

Ji pajuto, kaip prislėgė liūdesys.

Kasija buvo aptikusi, kad miegodama rankose tvirtai spaudžia šaltą kišeninį laikrodį. Kai ji gulėdavo lovoje, pagalvė dažnai nuslysdavo kiek į šalį, ir ji įsivaizduodavo, kad su ja kažkas yra, kad ji ne viena. Į širdį įsivogė tuštumos jausmas. Grįžus iš ligoninės, kitą rytą ją anksti pažadino telefono skambutis. Skambino Ju Čijangas, jau nulydėjęs Lili į Huangšano kalnus. Išgirdusi jo balsą, Kasija įsitempė.