Хун Ин - Šanchajaus sugulovė

– Todėl, atsižvelgdamas į galimybę susituokti, noriu paklausti: ar tu, Kasija, sutiktum būti mano žmona...

Ji ranka prisidengė burną.

– Aš niekad to neprašiau, todėl daugiau apie tai neužsimink...

– Klausyk. – Ištraukęs puošnią žydro aksomo dėžutę, jis atvertė dangtelį. Vidus buvo išklotas tokios pat spalvos atlasiniu audiniu, ant jo gulėjo tviskantis auksinis žiedas.

– Ju! – Akys pagaliau paplūdo ašaromis, bet ji jas nubraukė, kad nenukristų. Imdama dėžutę stengėsi šypsotis. Nebenorėdama apie tai kalbėti, pasakė turinti prašymą, norinti, kad jis dėl jos šį tą padarytų. Ar jis padarys?

– Ką tik nori, tik pasakyk ką. – Jis priglaudė jos ranką sau prie skruosto.

Ištraukusi rankas, Kasija paaiškino:

– Lili rytoj vyksta į Huangšano kalnus filmuotis. Vadas Sun Čuanfangas dabar kovoja su Nacionalistų pietų armija Dziangsu pietuose, o Huangšanas netoli tų mūšių laukų. Kad ir kieno kariuomenė nugalėtų, visa tučtuojau virs banditizmu ir kils sumaištis, o tuo pasinaudos blogi žmonės. Aš jaudinuosi dėl jos. Kadangi jau esi visų Jangdzės dokų didysis meistras, prašau tavęs išsiruošti į dar vieną kelionę – jos saugoti, tik šį vienintelį kartą. Sutinki?

– Galiu pasiųsti savo patikimiausius padėjėjus, kad būtų jai sargybiniai, – pasiūlė Ju.

– Ne, ne. Man vis vien būtų neramu. Aną kartą kažkas tik pamėgino mus šantažuoti, ir tai vos nesibaigė žūtimi. Trečiasis meistras teisus. Per daug žmonių nusižiūrėję Lili. O ne Šanchajuje viską nuspėti dar sunkiau. Šįkart tu ją saugosi, pažadėk man.

Nežinodamas, ką atsakyti, Ju giliai atsiduso.

– Turi suprasti, kad tai nelengva. Lili ne tokio amžiaus, kad klausytų, ką jai sakau. Aš bijau!

Tiesą sakant, Lili jis dabar bijojo labiau nei ko kito.

– Netikiu. Jei pradedi įtarinėti, tampi neryžtingas. Kaip Huang Peiju – tas vis bijojo įžeisti tai tą, tai aną, tad ir mirė neturėdamas nieko, net vietos lavonui paguldyti. Judu... – Kasija prabilo tvirčiau: – Neištversiu, jei kurį nors iš jūsų prarasiu. Jei kuris nors bus nužudytas, mirsiu ir aš.

Šiuodu žmonės, Ju ir Lili, buvo vieninteliai, artimi jos širdžiai. Tik jie galėjo ją pravirkdyti, tik dėl jų Kasija galėjo viskuo rizikuoti, viską paaukoti.

– Lili filmuotis atsipyko, ji važiuos į Europą mokytis. Kai ji išvažiuos, mums nebereikės visąlaik jaudintis, bet iki tol tu turi padėti.

Ju, atrodo, pasijuto kiek nesmagiai.

– Mano galva, būtų geriausia, jei aš nuo Lili laikyčiausi atokiai. Ta mergytė nemoka tvardytis.

Užtat Kasija rėžė tiesiai:

– Kas jau kas, o aš geriau už daugelį suprantu, kas vyksta tarp vyro ir moters. Mudu su tavim meilės srityje esam patyrę. Ką čia daug svarstyti? Jei Lili tau tokia miela, kad negali jai atsispirti, kodėl gi aš, Kasija, turėčiau stotis tarp jūsų?

Madam Emeralda prieš daugel metų nemėgino sulaikyti meistro Čango nuo ryšių su Kasija, o juk jis buvo daugiau nei aštuoniolika metų už ją vyresnis. Nejau ji galėtų būti ne tokia dosni kaip Madam Emeralda? Dabar ji aiškiai prisiminė: iš tikrųjų, kai meistras Čangas ją įsimylėjo, jam buvo per penkiasdešimt, o keturiasdešimtmetė Madam Emeralda jo meiluže buvo jau dvidešimt metų. Reikia tik įsivaizduoti, kokia nelaiminga Madam Emeralda turėjo jaustis! Kasija šito niekada neįsivaizdavo, bet štai – atėjo jos eilė. Kaip dangus kamuoja žmones!

Kai Ju išėjo, Kasija įsikniaubė į pagalvę ir pratrūko raudoti. Ji taip sielvartavo, kad vyriausioji slaugė nebepajėgė žiūrėti – ji išėjo, sustojo prie durų ir pati pravirko. Kasiją tąsė traukuliai, ji spaudė pagalvę prie veido, vis labiau laistydama ašaromis, tarsi pagalvė būtų tam skirta talpykla. Dabar ji žinojo, kad gyvenime už nieko netekės. Ji apraudojo savo likimą. Tą vyrą, kuris prieš akimirką sėdėjo šalia laikydamas ją už rankų, ji išvarė, privertė keliauti ten, kur pati negali pasiekti. Vos tik jis dingo iš kambario, Kasija ėmė jo ilgėtis. Ji žinojo, kad žiauriai nubaudė save išgindama Ju, prarasdama jį amžiams.

Ji prisiminė visus savo pasakytus žodžius:

– Kad ir kiek uždirbu iš filmų, to nepakaks mano dukteriai sugrąžinti, jei jos neteksiu. Aš pasirengusi parduoti filmų kūrimo įmonę. Nieko gero, kad Lili taip staiga pasidarė žymi.

– Žinau, tu ilgiesi scenos. Tau nepatinka verslas. – Jis vėl tapo anų laikų dėmesinguoju.

Tačiau buvo per vėlu. Ji jau buvo apsisprendusi.

– Ne tas svarbiausia, – pasakė Kasija. – Jauna aš buvau tokia varguolė; jei mes investuosime į šį verslą...

Jis nė nepagalvojęs pasakė:

– Gera mintis. Imkimės to kartu.

– Ne, tiesa tai, ką sakei pirma. Aš negaliu būti tavo padėjėja, juolab tavo viršininkė. Bet kodėl negaliu būti viršininkė pati sau? Kodėl negaliu būti pirmoji moteris investuotoja Kinijoje?

Žinoma, ji galinti, atsakė Ju. Jam norėjosi jai paploti. Pažinojo Kasiją dvidešimt metų, bet vis dar nebuvo pakankamai jos įvertinęs. Štai tada Kasija ir įdėjo žydrą aksominę dėžutę atgal jam į saują.

– Dėl to mes ir negalim susituokti.

Abiem ši dingstis buvo geresnė. Kasija tą akimirką įsiminė visam laikui: jo veidas išblyško, tarsi kas būtų padengęs jį baltu šerkšnu. Ji apsimetė to nepastebėjusi ir pakartojo:

– Mes negalim susituokti.

Šitai pasakiusi pajuto, kad pro juodu kažkas praėjo – kažkas, nešinas juodu skėčiu, – ir ėjo jis lietuje. Atsitokėjusi darkart apsidairė – palatoje nebuvo jokio žmogaus, kuris būtų laikęs skėtį. Užtat lauke ėmė lyti smarkiai kaip niekada, vis didesni ir didesni lašai barbeno į langą.

* * *

Žmogus su juodu skėčiu buvau aš. Ėjau pro Kasijos langą ir viską girdėjau. Tris dienas ir tris naktis pralaukiau norėdama patekti vidun ir ją pamatyti, bet man nepavyko. Vis dėlto galiausiai pamačiau, ko laukiau.

Pamačiau, kaip išėjo Ju, lietus pylė jam tiesiai už apykaklės. Bet jis nesisėdo į automobilį, pavarė jį šalin. Ir liūdnas nuėjo per lietų.

Pasiekęs vidurį tilto, kur Sičuano kelias kerta Sudžou upę, stabtelėjo. Įkišęs ranką į kišenę išsitraukė žydrąją aksomo dėžutę, kurios atsisakė Kasija. Atidaręs ją dešine ranka išėmė auksinį žiedą. Pažiūrėjo į jį ir sviedė į purviną Sudžou vandenį. Žydroji aksomo dėžutė išslydo iš rankų ir nukrito ant žemės. Pamynęs dėžutę jis nuėjo – ta sumaigyta liko gulėti ant žemės.

Pajėgiau suprasti tą jo poelgį: Kasijos jis negalėjo įmesti į upę, kaip įmetė šeštąją sugulovę, bet galėjo bent jau atsikratyti šito susipančiojimo jausmo. Tikriausiai nepyko; matyt, tik gėdijosi, kad širdies reikaluose nebuvo toks ryžtingas kaip moteris.

Žiūrėdama, kaip jis kitapus tilto nyksta lietuje, aš pajutau, kad irgi turėčiau gėdytis.

30 skyrius

Po savaitės Li Ju atvažiavo parvežti Kasijos namo. Ji pasakė kaltinanti tik save, kad Siu Fang buvo palikta viena suktis iš keblios padėties.

Kasija ją paramino:

– Niekas dėl to nekaltas, tuo labiau Siu Fang. Tai likimas.

Jos namai Džesfildo kelyje buvo išvalyti ir sutvarkyti. Li Ju ir Siu Fang norėjo padėti Kasijai užlipti viršun, bet ji tik nusišypsojo.

– Aš sveika, iš tikrųjų, galiu pati. Padėsit, kai man tikrai bus sunku!

Ji atidarė drabužinę norėdama persirengti patogesniais rūbais ir išvydo Ju drabužius: krūva apatinių, du vakarietiški kostiumai, juodas ir baltas, trys kaklaraiščiai. Baltojo švarko kišenėje ji netikėtai užčiuopė kažką kietą – tai buvo kišeninis laikrodis, kurį ji „Hengdali“ parduotuvėje Nandzingo kelyje jam nupirko. Kasija atvertė dangtelį ir pamatė, kad jis vis dar tiksi, tarsi nuo tada nieko nė nebūtų nutikę.