Хун Ин - Šanchajaus sugulovė

Kasija į Džesfildo kelią grįžo laimingu veidu. Nustebo, kad duris atidariusi Siu Fang susirūpinusi, bet buvo tokia patenkinta, kad nekreipė per daug dėmesio. Atsisėdo į krėslą prie telefono.

– Panele... – nedrąsiai kreipėsi Siu Fang.

Bet Kasija nepakėlė akių. Siu Fang vėl pašaukė.

– Kas yra? – paklausė Kasija. – Palauk, kol paskambinsiu Ju.

Siu Fang pasilenkė ir rodydama viršun kažką pakuždėjo šeimininkei į ausį. Kasijai atkaro žandikaulis, ji atsistojo ir nenorėdama tikėti papurtė galvą.

Siu Fang, dar labiau sunerimusi, vėl sukuždėjo:

– Tai tiesa, taip!

Kasijos veido spalva akimirksniu persimainė. Ji neturėjo supratimo, kaip į tai reaguoti nei kaip dabar derėtų elgtis. Išraudo ir ilgai kiūtojo nekrustelėdama. Visą gyvenimą ji buvo ryžtinga, bet niekad neįsivaizdavo atsidursianti tokioje padėtyje.

Galiausiai Kasija atkuto.

Ūmai pakeltu balsu aiškiai pasakė:

– Siu Fang, aš namie. Atnešk man arbatos, gerai?

Siu Fang, išgirdusi šeimininkę šnekant balsu, kokį ji nutaisydavo tik scenoje, išsigando, jos veidas išbalo. Bet Kasija atsistojusi kalbėjo toliau, dar labiau pakeltu balsu, dar garsiau negu scenoje:

– Taip, biluočunų arbatos. Atnešk į viršų! Taip, nešk viršun.

Nė iš vieno kambario viršuje neatsklido joks garsas. Laiptais Kasija lipo trankiai, lėtai ir ryžtingai, kad tas, kuris yra viršuje, suprastų, jog nereikia pulti į paniką, reikia išeiti ir pasisveikinti su ja. Taip visi išneštų sveiką kailį. Bet niekas nepasirodė.

Pabūgusi, kad išrėš gerklėje įstrigusius žodžius, Kasija prikando apatinę lūpą. Nejau aniedu tokie kvaili ir nesupranta, kad ji visiems suteikia progą išvengti nejaukios padėties?

Užlipusi pusę laiptų ji sustojo ir dar garsiau pasakė:

– A, tai Ju jau čia?.. Ir Lili namie, tiesa?

Vis tiek niekas nepasirodė. Gal jie nustėrę iš baimės dėl jos pakelto balso, o gal mano, kad ji gąsdina norėdama parodyti savo tūžmastį?

– Tai Ju Lili kambaryje! – Dabar jau apimta nevilties Kasija garsiai suriko: – Lili, Ju, ateinu!

Sulig kiekvienu žingsniu jai diegė širdį. Kojos tirtėjo, buvo sunku pasijudinti. Šiaip ne taip ji užlipo iki viršutinio aukšto koridoriaus. Kelių likusių žingsnių iki Lili kambario nedrįso žengti.

Kaip tik tada atsidarė Lili miegamojo durys, bet niekas neišėjo. Užtat pasigirdo garsus besimylinčiųjų keliamas triukšmas. Lili apimta ekstazės klykė:

– Aš tave myliu! Myliu! Tik noriu tave mylėti!

Kasija sustojo kaip įbesta. Nei pirmyn, nei atgal. Ji nieko nebesuvokė, veidas išbalo kaip numirėlio. O tada jai iš burnos pliūptelėjo kraujas ir ji nualpusi bumbtelėjo ant grindų.

* * *

Štai ir priėjau prie paties graudžiausio Kasijos gyvenimo tarpsnio, net man pačiai apie tai rašant dreba rankos. Bet turbūt turėčiau daugiau būgštauti dėl savęs, nes jei nebūsiu atsargi, man gali pasibaigti dar blogiau.

Ko gero, galiu rašyti apie jų poelgius, kurie nebuvo garbingi. Kas gi galėtų prisiekti, kad viskas, ką padarė per savo gyvenimą, buvo garbinga? Bet jei palikuonys išgirstų apie tuos poelgius ir jiems tai nepatiktų, aš galiu būti paduota į Kinijos teismą už tai, kad padariau nusikaltimą „suteršdama protėvio reputaciją“.

Pavyzdžiui, tai, ką darė Lili Čang, buvo tikrai negarbinga: ji kone prievartavo žmogų, kurį visuomet vadino dėde ir kuris galėjo tapti jos patėviu. Tokius dalykus reikėtų nutylėti. Jeigu būčiau atsakovė teisme, kaip aš įrodyčiau, kad išties taip ir buvo? Juk ieškovas galėtų lengvai įrodyti, kad taip nebuvo.

Neverta nė kalbėti apie bylinėjimąsi nuo trejų iki penkerių metų, galutinį nuosprendį, kuriuo man būtų šimtą metų uždrausta rašyti, ar didelę baudą – vien nuo mokesčio advokatui be pastangų sulieknėčiau. Kentėčiau varganą dalią paduota į teismą ir apkaltinta, kad visa šita – pigios „rinkodaros gudrybės“. Taigi, skaitytojai, jei jau priėjote šitą priešpaskutinį skyrių, turite žinoti, kokia dabar nesmagi manoji padėtis.

Daug kas man siūlė pirmame puslapyje įrašyti įprastą pastabą:

Visi šios knygos veikėjai yra išgalvoti. Skaitytojų prašoma netikėti, kad jie tikri.

Savo draugo teisininko paprašiau peržiūrėti rankraštį, ir jis pasakė, kad įrašyti tokius žodžius būtų tas pat, kas pakabinti ženklą „Čia lobio nėra“, nors tas lobis būtų tiesiai po ženklu. Tokie sakiniai nebūtinai atleidžia nuo atsakomybės prieš įstatymą. Jei teismas nusprendžia, kad pakenkei kieno nors protėvio reputacijai, toks pareiškimas bus laikomas bandymu nuslėpti nusikaltimą.

Daug apie tai galvojau ir ėmiau pykti. Įsivaizduodama ženklą „Čia yra lobis“, nusprendžiau įrašyti kitokią pastabą. Jei kuris nors skaitytojas praleido šį dar negirdėtą pareiškimą pirmame knygos puslapyje, turėčiau jį pakartoti dar kartą:

Ši knyga yra visiškai tikra; visi veikėjai ir siužetai pagrįsti tikrais įvykiais. Prašom turėti omenyje, kad autorė gerai pasirengusi atsakyti visiems, kurie pamanys esą šmeižiami.

Šitos pastabos teisininkui jau neberodžiau. Kad ir kas manęs laukia – sėkmė ar neganda, likimo juk neišvengsiu. Kodėl turėčiau būti tokia baili ir išsigandusi? Negana to, jei nedrįsčiau rašyti apie tokius dalykus, knygoje nebūtų visos tiesos, o tai dar didesnis nuostolis.

O Kasija man štai ką pasakė:

– Tu – tik pasakotoja, tik rašai, ką aš tau sakiau. Jei kam ir teks atsakyti, tai tik man, Kasijai. Ko rūpiniesi nervais tų, kurie čia visiškai niekuo dėti? Sakei, kad nebijai – tai kodėl panūdai nutraukti pasakojimą toje vietoje, kur aš nualpstu laiptų viršuje?

Jos žodžiai priminė man, kuo visuomet tikėjau – kad Dievas palankus tiems rašytojams, kurie rašo, ką jaučia. Rašydama apie Kasiją, aš pati virtau aistringa moterimi. Man tenka atsakomybė būti atvirai, rašyti vien tiesą. Todėl dabar turiu jums papasakoti, kaip ji atsigavo po šitų širdį draskančių įvykių.

* * *

Kasija gavo atskirą palatą Tongdzi krikščionių ligoninėje. Palata buvo užversta gėlėmis, jų eilės nusidriekė net palei abi koridoriaus sienas – puokštes siuntė žmonės iš įvairių visuomenės sluoksnių. Dauguma buvo jos gerbėjai. Stiprus gėlių aromatas stelbė net dezinfekcijos priemonių kvapą.

Prie ligoninės ant žemės klūpojo senelė ir vaikaitė, jos degino smilkalus ir meldėsi Budai. Jiedvi klūpojo jau seniai ir prašomos nesitraukė. Jos buvo Kasijos gerbėjos, meldėsi gailestingumo deivei Guaniniai, kad leistų joms sirgti vietoj jos. Ligoninė turėjo iškviesti policiją, kad jas nuvestų jėga.

Į Kasijos palatą įėjo pagyvenusi slaugė.

– Panele Kasija, jau ir taip per daug gėlių, bet vis dar atvežama naujų. Ką darysime su visomis tomis puokštėmis? – paklausė ji.

– Išmeskit, meskit jas visas lauk, – gulėdama ant lovos atsiliepė Kasija, jos veidas buvo išvargęs, balsas trūkinėjo. – Gėlės – ne vaistai, jos nieko neišgydys. – Ji atrodė prislėgta.

– Daktaras sakė, kad jūs apalpote tiesiog nuo pervargimo, nes labai nukrito kraujo spaudimas, vadinasi, tai laikina. – Slaugė maloniai pridūrė: – Jūs greitai pasitaisysite. Turite geriausią balsą Šanchajuje. Ar atleisite man, jei prisipažinsiu, kad nuo mažens esu jūsų gerbėja ir laikau save laimės kūdikiu, kad galiu jus čia prižiūrėti.

Tokia sugniuždyta Kasija nesijautė net būdama antrarūše prostitute. Niekad nebuvo taip gėdingai apalpusi. Norėjosi vien tik miego, bet ji vis sapnuodavo košmarą. Ji, dvylikametė ar trylikametė, laukuose sodina ryžių daigus, pluša taip, kad, regis, tuoj perlūš nugara. Net vasaros mėnesiais, kai reikėdavo itin spėriai suktis, dėdė su dėdiene nesamdydavo jokių pagalbininkų, jie dirbdavo trise. Baigusi darbą ji būdavo šlapia ir purvina. Štai išvargusi guli dumbliname vandenyje, o per kojas šliaužioja dėlės. Ji persigandusi jas traukia, bet gyviai tik ištįsta ir dar giliau įsisiurbia į mėsą. Ji prisimena, kad norint jų atsikratyti reikia pliaukšėti per kojas, bet dėlės nė neketina trauktis. Pakėlusi galvą ji dairosi pagalbos, bet niekas nė nežiūri į mažą mergaitę, kuriai įsisiurbusios dėlės čiulpia kraują.