Хун Ин - Šanchajaus sugulovė

Durelės trinktelėjo į telegrafo stulpą pakelėje ir nukrito. Pabiro sudužę stiklai. Vienas automobilio šonas brūkštelėjo per sieną – pažiro kibirkštys. Bet vairuotojas buvo įgudęs išmanevruoti iš siaurumų, tad jiems pavyko išsigauti iš mažos gatvikės; automobiliui padidinus greitį, sucypė padangos ir jis išnyko be pėdsako. Liko tik tas išvilktasis, jis gulėjo ant žemės ir vaitojo.

Kažkas pašvietė žibintuvėliu ir atpažino, kas jis toks – aktorius Džang Hui, visuomet vaidinantis didvyrius.

– Oho, kaip nesiseka! – pasigirdo Lili Čang balsas. – Vargta pusė nakties, o tesugavom tik kvailą purplelį!

Kažkas Džang Hui pakėlė nuo žemės, ragindamas:

– Traukitės, panele, eikit į kokį užkampį!

Lili nesuprato, bet buvo nutempta šalin, į dar tamsesnį skersgatvį. Kai ji buvo nuvesta per reikiamą atstumą, žibintuvėlis buvo išjungtas ir Džang Hui į šonkaulius įsirėžė sunkus kumštis. Jis, veriamai surikęs, sudribo ant žemės, gavo spyrį į šoną ir sukliko. Tada jam į veidą pasipylė dar daugiau spyrių, nuožmus balsas perspėjo:

– Nė garso. Dar cyptelk, ir tu negyvas!

Gavęs dar vieną spyrį į šoną, Džang Hui jau tylėjo, iš skausmo rankomis susiėmęs krūtinę, nedrįso išleisti nė garso.

Tada pasigirdo žingsniai ir kitas balsas sudraudė:

– Panele, neikit artyn.

Kai žibintuvėlis vėl buvo uždegtas, jis apšvietė sutinusį, kruviną veidą. Vienas iš vyrų patyliukais paklausė Džang Hui:

– Kas buvo mašinoj?

Lili smalsaudama pasislinko artyn, užmetė akį į veidą. Vaizdas ją taip nugąsdino, kad pamėlo lūpos. Ji nusisuko.

– Aš jų nepažįstu, – suaimanavo Džang Hui. Atsakymą iškošė pro tarpus tarp kruvinų dantų.

– Tai kodėl su jais važiavai?

– Draugas, išėjęs iš šokių salės, pasisiūlė pavėžėti.

– Melagis! – Dar vienas spyris, ir Džang Hui iš skausmo vos neapalpo. Bet anas taikė į mažiau jautrias kūno dalis. – Kas ten buvo iš tikrųjų? Jei nesakysi, nurėšiu tau nosį.

Prie veido prigludo šalti metaliniai peilio ašmenys. Džang Hui suvirpėjo iš baimės.

– Patrauk peilį! – Tada Džang Hui pagaliau išklojo: – Vyras, vadinamas trečiuoju.

To pakako. Toliau kvosti nebereikėjo. Žibintuvėlis vėl užgeso, šiuokart buvo panaudotas peilis. Vienas švyst, ir Džang Hui veidas perrėžtas. Jis nualpo, o tas, kuris spardė, vyrui ant žemės metė paskutinius žodžius:

– Jei praneši policijai, sėsi pats pirmas. Tai tu surengei šį pagrobimą.

Lili automobilis išnėrė iš skersgatvio. Dabar vairavo Ju Čijangas. Iš paskos važiavo kitas automobilis – tas, kuris buvo čia paslėptas; jis lydėjo, jei vėl būtų surengta pasala. Lili atsigręžusi žvilgtelėjo į vyrą ant žemės ir išgąstingai paklausė:

– Jis gyvas?

Ju tylėjo, bet vienas vyrukas nuo užpakalinės sėdynės atsakė:

– Taip, gyvas. Bet tas rėžis užtikrina, kad blyškus snukelis liks subjaurotas visiems laikams. – Ir pasityčiojo: – Generolo jis vis dėlto nebevaidins. Gal galės specializuotis kaip kietuolis ar niekšas!

Lili, drebėdama iš baimės, apkabino save rankomis. Staiga suriko:

– Aš taip bijau! Jis manęs tikrai nepasigailės. Ką darysiu?

Ju Čijangas užtikrino:

– Ne, jis nebedrįs prie tavęs artintis, kol bus gyvas.

Lili tarsi būtų negirdėjusi.

– Žudyti žmones taip baisu. Siaubinga! – kartojo.

– Tu su tuo niekaip nesusijusi. Nebijok, jie iš tikrųjų medžioja mane. Už tai atsakingas tik aš.

Lili negalėjo liautis šnarpščiojusi.

– Taip baisu! Kraugeriška! Kraupu!

Ūmai, įsikniaubusi į savo raudoną sijoną, ji užsidengė veidą rankomis.

Ju Čijangas žvilgtelėjęs į ją savo vyrams paliepė:

– Ką gi, duokit ženklą mašinai iš paskos. Pirma nuvažiuosim į 3-iąjį numerį išgerti arbatos ir jos nuraminti.

Koncesijos Dzianamengo kelio 3-iasis numeris buvo shiku namas su trimis miegamaisiais per du aukštus aplink kiemą. Tai buvo viena iš Ju šalininkų slaptaviečių. Ju žinojo, kaip jiems pasisekė, kad jo šaltinis taip skubiai pranešė apie padėtį – tai leido jiems sugriauti priešininkų planus nuo pat pradžios.

– Jūs smarkiai padirbėjot, – pagyrė Ju saviškius. – Kurie čia negyvenate, turėtumėt eiti namo ir ilsėtis. Rytoj aš jums atsilyginsiu.

Jis įsivedė Lili į vestibiulį pirmame aukšte ir spustelėjo šviesos jungiklį. Prieš langą stovėjo du liauni, žali, sveiki kambariniai augalai, vienas didelis, kitas mažas. Lili vis dar gobstėsi rankomis ir drebėjo. Ju pasiūlė jai prisėsti ir šypsodamasis nuėjo atnešti puodelio arbatos.

– Tu herojė, kuri išdrįso ore kautis su pilotu, bet negali žiūrėti į kraują. Tavo motina stojo prieš kulkų krušą ginti tavo tėvo; net kai pati buvo pašauta ir visa kruvina, laikėsi tyliai ir ramiai!

Lili nieko negirdėjo. Ji susmuko ant sofos. Veidas buvo perbalęs, ji vis dar negalėjo atsitokėti. Ju jai prie lūpų pridėjo puodelio kraštą.

Lili paėmė puodelį, pastatė jį ant stalo ir tvirtai įsikabino į Ju.

– Aš taip persigandusi.

– Kodėl? Aš tave apginsiu.

– Žinau, žinau. – Lili prisispaudė dar smarkiau. – Aš noriu tikro vyro kaip tu, kad mane gintų. Tik tada nebebijočiau.

Ju paglostė jai galvą.

– Puiku. Dėdė Ju visada bus tavo dėdė.

– Noriu, kad būtum su manim amžinai, – pasakė Lili pakėlusi galvą ir žiūrėdama į akis.

– Žinoma, amžinai, – šypsodamasis ramino ją Ju. – Kaipgi galėčiau saugoti ne amžinai?

– Aš ne apie tai... – Lili įsikibo dar labiau, pabučiavo jį į lūpas. – Noriu, kad kasdien miegotum šalia manęs.

Ju tuoj ją atstūmė.

– Lili, nekvailiok. Aš tavo dėdė. Mačiau, kaip augai.

Bet Lili stipriai sugriebė Ju Čijangą, o vėl nustumta pripuolė berdama:

– Mano širdy tik vienas žmogus, ir tas žmogus – tu. Aš tik noriu tave mylėti. Apie nieką kitą negalvoju!

Ju pavyko ištrūkti, jis prispaudė Lili rankas prie sofos. Išsitraukė cigaretę.

– Lili, tu iš tikrųjų pernelyg susijaudinusi. Prisinervinai, kai važiavai automobiliu, kad juos priviliotum, be to, nebuvai mačiusi muštynių. Tiesiog nurimk ir viskas bus gerai.

Lili Čang pradėjo suvokti jo žodžius. Ji gurkštelėjo arbatos, kurį laiką patylėjo. Paskui kaltai šyptelėjo ir pamatė, kad Ju švelniai į ją žiūri. Tik tada pasislinko arčiau sofos porankio ir pasakė:

– Dėde Ju, aš nurimau. Dabar galiu su tavim kalbėtis nesijaudindama. Nemanyk, kad aš isterikė. Visai ne! Visą gyvenimą nuo pat vaikystės mylėjau tik tave, tu ir iki šiol esi vienintelis mano mylimasis. Tuo esu visiškai tikra. Aš nesielgiu impulsyviai, apie tai galvojau daug metų. Man jau aštuoniolika, ne, jau devyniolika, aš suaugusi; nesu kokia išlepinta mergiščia!

– Lili, taip negerai.

– Juk daugybės porų amžiaus skirtumas dar didesnis! – Ji atsistojo ir lėtai ištarė: – Jei noriu mylėti kokį vyrą, aš jį mylėsiu! Niekas manęs nesustabdys!

Ju, vengdamas aistringo jos žvilgsnio, sumišęs šyptelėjo.

– Ko juokiesi?

Lili stovėjo vos per žingsnį. Kambario lempos šviesa krito jai ant veido, iš susijaudinimo tirštai nuraudusi, ji buvo ypač graži.

– Viena moteris kartą pasakė tą patį, – paaiškino Ju.

– Kokia moteris?

– Tavo motina!

Lili prisimerkė.

– Manai, aš kvailiukė ir nežinau, kas dedasi tarp tavęs ir motinos? Bet judu taip ir nesusituokėt, o tai rodo, kad mano motina taip niekad ir nelaimėjo tavo širdies. Ji vis stumia mane važiuoti į Europą mokytis, galima sakyti, veja šalin. Kodėl? Ar ne todėl, kad negalėčiau būti su tavim? Ji nori sugriauti mudviejų jausmus.