Хун Ин - Šanchajaus sugulovė

Vis dėlto aš turėjau geresnį nei Ju Čijangas būdą išsiaiškinti, kas nutiko. Galėjau paklausti pačios Kasijos. Klausiau: jeigu ji manėsi esanti moterų didvyrė, kodėl negalėjo palikti ramybėj vargšų giminaičių iš kaimo? Kaipgi ji galėjo taip trokšti keršto, kad net nesirūpino nekaltų žmonių žūtimi? Aštuoni žmonės! Kaip ji gali gyventi su šitokia našta ant sąžinės?

Kasija įsitempė ir nieko neatsakė.

Tariau:

– Turi ką nors apie tai pasakyti. Biografija yra istorijos teismo procesas; aš tikrinu faktus, o ne rašau romanus. Jei tai padarei, kodėl nepasinaudoji proga viską paaiškinti man ir taip atsikratyti sunkios sąžinę slegiančios naštos?

Aš labai spaudžiau – ji baisiai supyko.

Jei būčiau paklaususi Ju Čijango, jis tikrai būtų atsakęs, kad tada pirmąkart gyvenime pamelavo Kasijai. Iš tiesų jis niekada niekam neliepė susidoroti su dėde ir dėdiene. Už šį darbą atsakinga tik ji. Pasakiau Kasijai, ką manau.

Kasijos veidas staiga perbalo. Ji anaiptol neatrodė kaip žmogus, kuris begalę kartų kilo ir krito, todėl gali viską pakelti. Kasija atsakė visada maniusi, kad Ju pasiuntė pasiuntinį atlikti darbo, o tas susimovė. Todėl ji niekada ir nedrįsusi apie tai užsiminti.

Kaip ir jis. Jie abu vengė tos temos ir pamažėl atitolo vienas nuo kito. Po šio įvykio daug kas pakrypo blogyn. Dabar, pirmąkart per tiek metų apie tai prabilusi, Kasija sužinojo, kad tai buvo nesusipratimas: nė vienas iš jų su tuo nutikimu neturi nieko bendra.

Ji ėmė drebėti.

– Ju mano, kad aš kietaširdė. Tokia, prie kokių geriau nesiartinti! Žinai, iš tikrųjų aš tų žmonių niekad nenorėjau žudyti. Net kerštas man nerūpėjo. Aš moteris, o Ju Čijangas mane suerzino. Aš ant jo pykau, todėl ir pasakiau tai, kas, žinojau, jį supykdys. Nejau nesupranti? Niekad nenorėjau kruvintis rankų.

Jau rodėsi, kad ji tuoj pravirks, tarsi staiga suvokusi tiesą, kad buvo prakeiksmas vyrams – meistrui Čangui, Huang Peiju ir net Ju Čijangui, kurį mylėjo. Štai kokia ironija. Remiantis tokia logika, Ju Čijangas turėjo sulaukti tokio pat likimo kaip kiti, bet šiuo atveju likimas teko jai. Ju Čijangas išsigelbėjo, nes vietoj jo buvo paaukotos trijų jos dėdės šeimynykščių gyvybės. Turbūt Kasijai su Ju nebuvo skirta tapti vyru ir žmona – ta nelaiminga istorija įvyko tam, kad būtų sugadinti tie dešimt metų, kuriuos jie pragyveno mylėdami vienas kitą.

O tądien ji susivokė, kad juodu išsiskyrė per ją.

Likimas staiga atidengė savo veidą – taip netikėtai ir tūžmingai, kaip koks griaustinis, visai kaip anksčiau, kai ji staiga susiprotėjo, kad tai ji pasiuntė meistrą Čangą myriop.

* * *

Ilgai po tos nelaimės Ju, norėdamas išvengti nesmagumo, kaip įmanydamas stengėsi nelikti akis į akį su Kasija. Kasija irgi nesiekė su juo pasimatyti – nenorėjo tokios padėties, kad jis suprastų ją žinant visas jo paslaptis. Jųdviejų santykiai virto formaliais, paviršutiniškais.

Vienąnakt žiūrėdamas į lubas Ju staiga pagalvojo: o jei nužudyti būtų mano tėvai, ką aš daryčiau? Uždavė sau šį klausimą ir suprato, kad negali į jį atsakyti. Anksčiau niekad nebuvo apie tai mąstęs. Savo tėvo jis nepažinojo, motiną labai menkai teprisiminė. Jis pajuto, kad Kasijai turi atleisti.

Bet net jei ir buvo galimybių, nebuvo būdo pratęsti jų meilės istoriją – dailusis porcelianas jau įskilęs. Jei nekreipsi dėmesio, porcelianas eižės toliau; jei imsi ir patrinsi pirštais – susipjaustysi, susikruvinsi. Gaisras Singlongo užeigos namuose galėjo kilti dėl kitų priežasčių, Kasijos giminaičių mirtis su jais abiem galėjo būti visiškai nesusijusi. Viešbutis neapsaugotas nuo gaisro. Greičiausiai tai nelaimingas atsitikimas. Bet ši mintis nė vienam iš jųdviejų neatėjo į galvą, todėl jie vertė kaltę vienas kitam.

Kasija ir Ju suklydo ir už tai abu buvo nubausti, vingiuotas jų likimo kelias padarė dar vieną posūkį. Kurgi jis vedė?

28 skyrius

Džang Hui, aktorius, atvažiavo netinkamu laiku ir išlipo iš automobilio. Mačiusieji „Skraidančiąją heroję“ jį prisimena kaip aukštaūgį gražų generolą. Jis išėjo iš darbo „Ryškiojoje žvaigždėje“ ir nuo tada, kai nusifilmavo aname garsiame filme, augino kruopščiai pakerpamą barzdą, tokią kaip generolo filme.

Džang Hui ilgokai klaidžiojo, klausinėdamas praeivių kelio. Galiausiai pasuko keliuku iš Masi Nano kelio, sustojo prieš shiku namą ir atidžiai pažiūrėjo į numerį. Tada tyliai pabeldė į duris. Beldė tam tikru būdu: triskart, vienąkart ir dukart. Taip pakartojo tris kartus, tada įsiklausė.

Po ilgo laiko kažkas iš vidaus atsiliepė:

– Kas čia?

– Aštuntojo meistro svečias, – atsakė jis.

Durys atsivėrė ir žmogus pakvietė Džang Hui užeiti. Namas buvo didelis, neįprastai aukštomis sienomis. Joks kaimynas nežvilgtelės vidun. Žydėjo prie sienos palinkę žieminis jazminas bei kriaušė. Jis susyk nusprendė, kad 1927 metų pavasaris priklausys jam.

Džang Hui vedamas dukart pasuko už kampo, tada priėjo erdvų kambarį, įrengtą kaip svetainė. Ten sėdėjo Hongo brolijos vyriausiasis patarėjas, vis dar sveikai atrodantis, nors jau senyvas, pražilusiais plaukais. Šalia jo sėdėjo jauniau atrodantis trečiasis meistras. Abudu tylomis sužiuro į lankytoją. Už jų buvo daugiau žmonių. Niekas neišleido nė garso, visi piktai dėbsojo į jį.

Džang Hui, nė nenumanęs, kad kada nors atsidurs kambaryje, pilname juodus kiniškus švarkus vilkinčių nepažįstamųjų, iš pradžių, nežinodamas, ką daryti, suglumo. Paskui, kaip buvo matęs senuose vaidinimuose, sudėjo rankas sveikindamasis ir tarė:

– Mokytojai, jūsų nuolankusis mokinys Džang Hui sveikina jus.

Abudu vyrai tylėjo.

Džang Hui atkišo delnus, kuriuose buvo į raudoną audeklą suvyniotas paketas.

– Atleiskite, tai maža dovanėlė.

Jis žengė žingsnį norėdamas tą daiktą padėti ant stalo tarp vyriausiojo patarėjo ir trečiojo meistro. Kažkas jį sustabdė, paėmė raudonąjį ryšulį ir išvyniojo ant stalo, sluoksnis po sluoksnio, kol pasimatė aukso luitas.

Trečiasis meistras užmetė akį, bet nesivargino tikrinti, ar auksas tikras. Piktai rėžė:

– Mes nepriimam dovanų nežinia už ką.

– Meistre, prašau nepykti! – pasakė Džang Hui.

Vyriausiasis patarėjas pakėlė akis ir iš lėto tarė:

– Tai norėtum, kad mes tau kažką padarytumėm? Prašom neapsirikti – mes niekad nesiveliam, jei reikalas susijęs su žudymu ar žmonių grobimu.

Po šių žodžių jis jau norėjo išvaryti atvykėlį. Džang Hui paskubomis išbėrė:

– Atėjau čia žmonių labui, pasiūlyti jums, kaip atsikratyti blogio.

Trečiasis meistras nusikvatojo taip, kad Džang Hui nubūgnijo ausyse.

– Manai, mums reikia patarimo iš tokio kaip tu? Blogio žmonių labui mes kratomės kiekvieną savaitės dieną!

Ūmai jis, žiūrėdamas nuožmiu žvilgsniu, priėjo prie Džang Hui. Šis, nors ir buvo aukštesnis, turėjo žengti žingsnį atatupstas. Trečiasis meistras tarė:

– Lili Čang tave atstūmė ir dabar tu nori keršyti, taip?

Džang Hui nuraudo. Jo mintys jau vis vien perprastos, tad galima ir prisipažinti:

– Ji mane viešai pažemino. Tikrą vyrą galima nužudyti, bet ne įžeisti. Reikia, kad vyriausiasis patarėjas būtų mano keršytojas. Esu pasiryžęs viskam.

Trečiasis meistras jau buvo kažką betariąs, bet vyriausiasis patarėjas jį nutildė, atsistojo ir ėmė žingsniuoti po kambarį.

– Tu išties įžūlus. Ar žinai, kad ji yra Čang Lisiongo duktė?

Džang Hui tuoj atsakė:

– Žinau, bet aš taikausi ne į Lili Čang, o į jos motiną. Štai dėl ko atėjau pas jus. Prašyčiau pasakyti, kokią sąlygą turiu įvykdyti, kad man padėtumėt.