Хун Ин - Šanchajaus sugulovė

„Pramogos“ atstovai įvertino padėtį ir nusprendė, kad tikrai bus užpulti, jei brausis per minią, todėl į teismą įėjo pro užpakalines duris iš Hankou kelio.

Vartai prie įėjimo į teismą buvo uždaryti, pagal Anglijos įstatymą nagrinėjant bylą negalėjo dalyvauti nė vienas žurnalistas. Minia kantriai laukė tris valandas. Organizacija, pasivadinusi Kasijos palaikymo asociacija, pilstė arbatą ir dalijo mantou duoną.

Pagaliau vartai vėl atsivėrė, ramiai išėjo Kasija. Ji leido Gu Jujin pranešti laukiantiems žurnalistams ir visai publikai, kad teismas paskelbė nuosprendį. „Pramoga“ įvykdė nusikaltimą – skelbė šmeižtą turėdama „akivaizdžiai piktų ketinimų“. Ieškovės reikalavimas atlyginti žalą, vertinamą 30 000 juanių, yra pagrįstas ir turi būti įvykdytas. Kiti dešimt laikraščių, kurie skelbė tą pačią žinią nepatikrinę faktų ir, paminėję Kasijos vardą, vartojo tokius žodžius kaip „antrarūšė prostitutė“ ir „paprasta prostitutė“, yra kalti dėl šmeižto platinimo. Ieškovės valia – pateikti jiems ieškinius ar ne.

Kasijos šalininkai prie vartų prapliupo šaukti: „Pergalė! Pergalė!“ ir iškėlė ją ant rankų tarsi didvyrę nugalėtoją.

Rytojaus laikraščiai paskelbė ilgą garsios advokatės Gu Jujin pasakytą ginamąją kalbą. Tai buvo tarsi karšta lygybės deklaracija.

* * *

Visi Kasijos gyvenimo tyrinėtojai šitą bylą laiko svarbiu įvykiu. Bet jie apsiriboja tik to meto laikraščių pranešimais. Aš tirdama bylą supratau, kad tuose pranešimuose daug kas nutylėta. Kapstantis giliau reikėjo nemažai pasistengti: aš tol maldavau vieno bičiulio draugo, kol jis galiausiai leido man įžengti į lankytojams uždarą Šanchajaus archyvo patalpą, kur laikomi visi koncesijų teismų protokolai. Kelias dienas praleidusi tarp archyvo lentynų ir dėžių, radau rašytinį teismo proceso protokolą.

Paaiškėjo, kad pats bylos nagrinėjimas nedaug teturėjo bendro su Gu kalba. Atsakovas laikėsi savo – reikalavo, kad Kasija paneigtų arba patvirtintų buvusi prostitute.

Advokatė Gu kreipėsi į teismą su prašymu patvirtinti, kad asmeninė patirtis yra privatus dalykas, niekaip nesusijęs su byla, todėl nesą būtina atsakyti į tokį klausimą. Bet Kasija davė ženklą norinti atsakyti ir pareiškė, kad prostitute niekada nebuvo.

Tada atsakovo advokatas paklausė, ką ji veikusi Kunigaikštienės paviljone. Madam Emeralda, buvusi paviljono savininkė, paliudijo, kad Kasija toje įstaigoje buvo tarnaitė. Visos paviljono prostitutės, kurios priimdavo lankytojus, turėjusios būti rištomis pėdomis, kalbėti Sudžou tarme ir mokėti melodeklamuoti pingtano būdu. Niekuo iš to, kas išvardyta, nepasižymėjo Kasija, todėl ji ten niekaip negalėjo būti prostitute.

Atsakovo advokatas paklausė, ką Kasija veikė išėjusi iš Kunigaikštienės paviljono, tada ir Kasija, ir Madam Emeralda nesvyruodamos atsakė, kad ji grįžo dirbti į laukus.

Advokatas iškvietė liudytoją, moterį pavarde Cao, ši tvirtino buvusi Nefrito paviljono šeimininkė. Ji pareiškė, kad prieš aštuoniolika metų, 1908-ųjų rudenį, Madam Emeralda, Kunigaikštienės paviljono savininkė, pardavė Nefrito paviljonui jauną merginą. Ta mergina dirbusi prostitute Nefrito paviljone apie ketverius metus, o paskui grįžusi į kaimą, nes susirgusi. Liudytoja atpažįstanti, kad ši moteris, Kasija, ir buvusi ta mergina. Tačiau Kasija su Madam Emeralda pareiškė niekada nemačiusios šios liudytojos, tuo labiau jos neatpažįstančios.

Tada atsakovo advokatas pateikė vadinamąjį patikimą įrodymą – pardavimo aktą, liudijantį, kad Kunigaikštienės paviljonas nurodytu laiku pardavė Nefrito paviljonui merginą, patvirtintą Madam Emeraldos, pačios Kasijos ir moters pavarde Cao pirštų atspaudais. Atsakovo advokatas pareikalavo, kad teismas laikytų šį dokumentą įrodymu, ir paprašė, kad ekspertas ištirtų, ar pirštų atspaudai tikri.

Kasijai ir į galvą nebuvo atėję, kad toks aštuoniolikos metų senumo dokumentas galėjo likti. Akimirką ji nerado, ką sakyti. Bet atsistojusi Madam Emeralda paneigė kada nors spaudusi pirštus ant tokio akto. Ji pasakė, kad Kunigaikštienės paviljonas niekada nebuvo įsivėlęs į tokią neteisėtą veiklą kaip prekyba žmonėmis.

Madam Emeraldos žodžiai įkvėpė advokatę Gu. Ji pareiškė, kad teismas niekaip negali pripažinti tokio dokumento teisėtu įrodymu. Jei šis dokumentas būtų laikomas tikru, tada visos į teismo procesą įtrauktos šalys yra pažeidusios koncesijos įstatymus. Nefrito paviljonas buvo koncesijoje, todėl teismui tenka atsakomybė nedelsiant suimti ir apkaltinti paviljono savininkę; tuomet byla virstų baudžiamąja byla. Vos ji taip pasakė, priešininkai nutilo. Jiems nebuvo atėję į galvą, kad toks dokumentas pagal koncesijos įstatymą nepripažįstamas teisėtu.

Apibendrindamas bylos nagrinėjimą teisėjas paskelbė, kad žmogaus pardavimo dokumentas yra neteisėtas, todėl negali būti laikomas patikimu įrodymu. Bet jeigu dokumentas surašytas prieš aštuoniolika metų, jam seniai galioja senaties terminas, todėl baudžiamoji byla nebus keliama. Kadangi „Pramoga“ nepateikė jokio kito patikimo įrodymo, kad ieškovė kada nors buvo prostitute, nuosprendis toks: „Pramoga“ yra kalta, kad vieną po kito išspausdino du šmeižiamuosius straipsnius, o kadangi šmeižtas buvo itin niekšiškas, laikraštis turi sumokėti didelę baudą.

Teisėjas, irgi studijavęs užsienyje, dėvėjo Anglijos karališkojo teismo teisėjų peruką ir juodą mantiją. Kinijoje vykdydamas teisingumą pagal Anglijos įstatymus jis atrodė rūstus. Aišku, žinojo, kokia minios lauke ir apskritai viešoji nuomonė.

Niekaip negaliu sužinoti, ar teisėjo sprendimui turėjo įtakos „moderni sąmonė“, ar viešoji nuomonė, ar jis buvo nulemtas kokių kitų psichologinių motyvų. Bet spėju šit ką: dokumentas buvo neteisėtas, todėl teisėjas turėjo gerą akstiną atsižvelgti į viešąją tų laikų nuomonę.

* * *

Kasijos pergalė buvo neabejotina. Išėjusi iš teismo ji paskelbė paaukosianti visą 30 000 juanių kompensaciją Šanchajaus Peiveno naktinei moterų mokyklai, kurios tikslas – gerinti dirbančių moterų padėtį. „Pramoga“ nepajėgė sumokėti baudos ir paskelbė apie bankrotą; visas jos kapitalas pateko į aukcioną. Lisiongo bankas įsigijo laikraštį už 15 000 juanių ir leido jį toliau pavadinimu „Naujoji pramoga“. Visas teismas buvo svarbi naujiena, apie tai 1926 metų rugsėjį kalbėjo Šanchajus ir visa šalis.

Pergalės vakarą Kasija su Ju Čijangu valgė krabus, ištrauktus iš Jangčengo ežero, ir gėrė restorano „Wang Baohe“ pagamintą ryžių vyną. Ju Čijangas paklausė:

– Ar žinai, kas subūrė Kasijos palaikymo draugiją?

– Ir kaip tu tai nuslėpei? Seniai apie tai galvojau, tik norėjau pažiūrėti, ar ir tau kils ta pati mintis.

Abudu buvo labai laimingi; netrukus juodu apsvaigę ėmė girtis vienas kitam. Kasija papasakojo, kad atvykėlis iš Gobio dykumos šiaurėje jai sakęs, jog tenykštis mongolų kerdžius žino apie moterį Šanchajuje, kuri moka dainuoti gražias dainas, todėl ji tapo generole ir dabar to krašto gyventojai norėtų pakviesti moterį generolę atvykti išbandyti balso pievų dainavimo varžybose.

Ju Čijangas pasakė, kad jo girdėtos naujienos dar įdomesnės: Paogės brolija Šangane, laikoma Hongo brolijos atšaka, atsiuntusi žmonių paklausinėti, ar tiesa, kad Šanchajaus brolija didžiuoju meistru paskyrė berniuką, o jo motinai Kasijai suteikė karalienės našlės titulą.

Kasija klausėsi šypsodama, bet juto, kaip širdį sugnybia nerimas: taip gera amžinai nebūna.

Tie laikraščiai, kurie neatsargiai rinkosi žodžius ir kartojo gandus, vienas po kito atsiprašė Kasijos tikėdamiesi, kad ji nepaduos jų į teismą. „Jeigu nuo šiol apie mane atsiliepsite gerai, aš to neprisiminsiu“, – linksmai atsakydavo ji.