Хун Ин - Šanchajaus sugulovė

Ju užgesino cigaretę ir tylomis apsirengė. Taip pat tylomis pasirišo kaklaraištį. Kasijos veidas dar labiau apniuko. Ji juto keistą dusinimą, bet negalėjo nepasakyti, kad neketina drausti jam turėti kitų moterų ar vesti jaunesnę žmoną. Jau buvo bepravirkstanti.

Ju negalėjo į ją žiūrėti. Žvelgdamas į šalį tarė:

– Kasija, ne dėl to. Mums negerai susituokti.

– Tai dėl ko? Tu myli kitą?

– Tu žinai, kad buvai mylimiausia mano abiejų mokytojų moteris. Esi moteris, kurią jaunystėje įsimylėjau iš pirmo žvilgsnio, moteris, kuri padėjo man tapti tuo, kas esu, kuri dalijosi su manimi visais sunkumais. Ir vienos iš šitų priežasčių užtenka, kad nepajėgčiau tavęs palikti. Nė viena kita sutikta moteris nepriverčia mano širdies krustelėti, tik tu man visada užkaitinsi kraują.

Išklausiusi jo žodžius, Kasija pašoko iš lovos, karštai jį pabučiavo ir paklausė:

– Tai kodėl aš negaliu kaitinti tau kraujo visą gyvenimą? Argi taip nebūtų gerai?

– Taip, taip, man patinka, kad taip sakai. Aš laimingas. Bet santuoka – kas kita. Žinai, tiesiai šviesiai sakant, tokie kaip aš negali... – Jis nutilo nepajėgdamas baigti sakinio.

– Ko negali? – jau beveik užriko Kasija. – Nagi!

Ju nerado tinkamo žodžio; žinojo, kad taip sakyti nedera, tai neteisinga Kasijos atžvilgiu, ir pats manė, kad apibūdinimas nevykęs, bet jokio tinkamesnio nerado. Toks jau buvo plačiai paplitęs įsitikinimas, ir Ju nesugebėjo jam pasipriešinti.

– Turėti stiprios žmonos, – pagaliau atsakė Ju. Jau turėjo ir pasiteisinimą: – Tu per daug galinga ir per daug stipri kaip moteris. Aš vadovauju brolijai, kuri gali žudyti; nors šiais laikais tokių darbų vargiai bepasitaiko, tie, kurie man dirba, nėra rafinuoti džentelmenai. Jei vesčiau moterį, kuri iš pažiūros galėtų daryti man įtaką, nebepajėgčiau išlaikyti savo vietos brolijoje.

Kasija pratrūko raudoti.

– Tu! Tu toks beširdis. Aš viską dėl tavęs ištvėriau. Paaukojau pinigus, gyvenimą, sielą, o tu? Kaip tu man atsilygini? – Ji bėrė žodžius isteriškai, lyg netekusi proto.

Ju ją tvirtai apkabino, o ji kandžiojo jam pečius ir verkdama grasino:

– Aš tave nužudysiu, jei manęs nevesi. Huang Peiju manęs nevedė, ir aš jį nudėjau!

Ju paguldė Kasiją ant lovos ir laikė, kol ji aprimo.

– Tai nudėk mane, – akivaizdžiai susijaudinęs pasakė Ju. Ir palinko nubučiuoti jos ašarų.

Kasija atsisėdo.

– Kodėl tu manai, kad aš neišdrįsiu padaryti to darkart?

Huang Peiju nužudymas buvo rizikingiausias iš visų darbų Kasijos gyvenime. Net tie, kurie buvo įsipainioję, negalėjo pasakyti, kaip visa buvo suplanuota ir kaip buvo paspęsti spąstai.

Kiekvieną Huang Peiju žingsnį, žinoma, stebėjo Ju Čijangas. Nedidelis būrelis tvirtų jo sekėjų tik darė tai, ką jis liepė. Niekas nežinojo viso plano, visi tik atliko tam tikras užduotis, kurias paskyrė Kasija.

Jų padėtis buvo tokia, kad nebebuvo kada svyruoti: Huang Peiju negalėjo amžinai laikyti tokios meilužės kaip Kasija, tuo labiau negalėjo leisti savo vyrams pagrobti jo moters. Ju vestuvių naktį, kai Huang Peiju nepavyko pasimatyti su Kasija, jis paklausė Ju:

– Klausyk, o kodėl čia nėra Kasijos?

Klausimas buvo gana paprastas, bet jį išgirdus Ju marškiniai sudrėko nuo šalto prakaito.

Jie nesiekė vadovauti brolijai, bet suprato, kad kai nebebus Huang Peiju, bus naujas didysis meistras ir naujos galimybės. Vis dėlto, kad ir kiek Ju mąstė, to, ką išmąstydavo, nepakako ryžtis šitaip rizikuoti. Jis ilgai svyravo: buvo matęs, kaip žiauriai brolija susidoroja su išdavikais, ir nenorėjo, kad ir jam taip baigtųsi. Net jei išdavikai išvengdavo bausmės pagal įstatymą, nuo brolijos rūstybės jiems nepavykdavo pasislėpti.

Bet Kasija prirėmė jį prie sienos.

– Huang Peiju yra pats didžiausias išdavikas brolijoje. Jei tu tikras, kad jis bus visiškai išmestas iš brolijos, aš atsisakysiu savo plano.

Ju nerado žodžių, kaip jai atsakyti.

Ji pareiškė nesanti tikra, kad pasiseks. Gal ji pati žus su Huang Peiju; jei ir taip, šito pakaks atkeršyti už meistrą Čangą. Ju Čijangas susijaudino: šita mažytė moteris drąsesnė už jį patį. Jis nežinojo, koks didžiulis skausmas plėšo jai širdį – juk tai per jos kvailumą meistras Čangas pakliuvo į Huang Peiju žabangas. Jei ji nepasieks, kad Huang Peiju mirtų apgailėtina mirtimi, jos širdis niekad neras ramybės.

Padėti sprogmenį Dongčange sumanė Kasija. Kitaip nebuvo galima nudėti Huang Peiju, mat jis rūpestingai saugojosi. Ju, nors pats nupirko dinamito ir sprogdiklių iš besitraukiančio Lu Jongsiango būrio amunicijos atsargų prižiūrėtojo, manė, kad tai per daug pavojinga; jis ilgai nesutiko imtis įgyvendinti plano.

Kasija numatė, kad medžiai ją pridengs. Bet tą akimirką, kai įvyko sprogimas, niekas negalėjo būti tikras, kad liks gyvas ir sveikas. Iš tiesų netolimas atstumas kaip tik ir turėjo įrodyti, kad pagrobėjai ketino nužudyti juos abu.

Kai sprogimo banga nusirito, Kasija – raištis ant akių netrukdė matyti – paskubomis susirado iš anksto paruoštas grandines ir susirakino jomis, ant riešų užsidėjo antrankius, kol visa skendėjo dūmų debesyje. Tai padaryti buvo sunku, bet Kasijos rankos visuomet buvo miklios, be to, ji daug dienų treniravosi. Nusikaltimo vietoje viskas liudijo jos nekaltumą. Gerai jau, medžio kamienas išgelbėjo jai gyvybę, bet jai reikėjo labai saugoti akis ir kūną. Net mokytam kariui, turinčiam didelę kovos patirtį, būtų sunku padaryti tai, ką padarė ji, o ką jau kalbėti apie moterį, kuriai už nugaros surakintos rankos ir surištos kojos, – juk ji turbūt nė pajudėti negalėjo. Gryna sėkmė, kad ji liko gyva, ne kitaip. Šerloko Holmso mokiniai iš savivaldos tarybos, nors ir įtarė, nerado jokių įrodymų. Po sprogimo kai kurie žaliūkai Huang Peiju sąjungininkai ieškojo, kam atkeršyti už jo mirtį, bet kaltininko taip ir nerado.

* * *

Tokios baisios paslapties negalima atskleisti; net aš apie tai negalėjau nė spėlioti.

Tai kaip čia yra, kad apie tai svarstau? Kuo paremti tokie mano kaltinimai? Mano įrodymas yra pačios Kasijos žodžiai Ju Čijangui: „Aš nudėjau Huang Peiju.“

Ar gali būti atviresnis prisipažinimas nei šis?

Prispausta Kasija turėjo pasakyti man tiesą. Bet iš baimės apkaltinti kitus ji nepapasakojo jokių smulkmenų. Kad ir kaip būtų, tokio darbo vienas ar du nepadarytų. Jei kas nors nori ištirti šią bylą, garsią bylą Šanchajaus Hongo brolijos istorijoje, arba jei Huang Peiju provaikaitis nori atkeršyti už prosenelį, leiskit man čia pareikšti: tai, ką parašiau šioje knygoje, negali būti panaudota kaip įkalčiai. Vis tiek reikėtų samdyti tikrus detektyvus ir ieškoti įkalčių, kuriuos būtų galima pateikti teisme.

Juk pagaliau Kasija buvo aktorė. Net kalbant apie žmonių grobimą ir žudymą ji galėjo elgtis taip, tarsi tai būtų tikra, ir įtikinti Huang Peiju tiek, kad jis apsigautų.

Jos nuožmumas šiuo klausimu turėjo nugąsdinti Ju Čijangą, ypač svarstant apie vedybas su tokia moterimi. Ju Čijango nuojauta neklydo: namai turi būti vieta, kur tau nereikia slėptis. Galbūt jis pajuto, kad tokia ypatinga moteris galėtų būti tik prakeiksmas vyrui?

* * *

Tą vakarą, kurio Kasija daugiau niekad nebenorėjo prisiminti, ji atstūmė Ju ir įsikniaubė į pagalvę. Jis kantriai ir švelniai glostė jai pečius. Ilgai pragulėjusi šitaip, ji pakėlė galvą ir ramiai tarė:

– Tai aš paika. Tu teisus. Aš prašau per daug.

Ju atsiduso, tada atsistojo ir pasakė:

– Viską gerai apgalvokime. Kadangi yra tiek dalykų, kuriuos reikia apsvarstyti, turime būti visiškai ramūs spręsdami, ką daryti toliau.