Хун Ин - Šanchajaus sugulovė

Kasija, stovėdama priešais, meiliai tarė:

– Ju, kai išvydau tave pirmą kartą, buvai kuo nuolankiausias tarnas, toks netikęs, kad tarnavai prostitutėms.

Ju nusikvatojo.

– Kurgi ne. Kai aš pirmąkart išvydau tave, buvai tik tarnaitė, net netinkama miegoti su svečiais; sklido kalbos, kad tu netiktum net į eilines prostitutes.

Jis tvirčiau suspaudė ją glėbyje ir juodu apsikabinę, glamonėdamiesi, bučiuodamiesi žengė link lovos.

– Bet dabar visas Šanchajus tavo!

– O visi Kinijos žmonės grožisi tavimi ir kalba apie tave.

– Mes pažįstami devyniolika metų, – tarė ji.

– Beveik dvidešimt.

Prie lovos ji atšlijo, paskui pabučiavo jam tarpukojį. Jis dejuodamas ėmė glostyti jai veidą. Dangus patamsėjo, už lango vėjyje virpėjo medžių lapai.

Ju, atsisėdęs ant lovos krašto, pažiūrėjo į veidrodį ant sienos. Toje vietoje veidrodžiai buvo keičiami: ovalus, paskui kvadratinis, tada pailgas. Dabar ten kabėjo rombo formos veidrodis. Veidrodyje Ju matė ir savo veidą, lovą sau už nugaros, taip pat kad ji pakilusi atsisėdo ant lovos. Nusmukus palaidinukei susmėžavo jos petys, tas su kasijos tatuiruote. Jis užsimerkė. Ji žiūrėjo į kitą veidrodį, kuris niekad nebuvo keičiamas, ir šypsojosi vyrui, kuris vėl atsimerkė. Žali medžiai už lango ritmingai virpčiojo. Jie atsispindėjo abiejuose veidrodžiuose – ir tame kairėje, kuris vis buvo keičiamas, ir tame dešinėje, kuris visada buvo tas pats.

Kasija jau ketino stotis, bet kaip tik tada jis griuvo ant lovos. Nuvilko jai apatinius.

Jie prisispaudė vienas prie kito. Įsitvėrusi jo Kasija nušveitė ant žemės visas pagalves ir priegalvius. Akompanuojant girgždančiai lovai ji žiūrėjo į moterį vis besikeičiančiame veidrodyje – moterį išraudusiu švytinčiu veidu, juodomis blizgančiomis akimis.

Ji tebebuvo ta pati mergina kaip prieš dešimt metų, tik dar moteriškesnė. Kūnas virpėjo nuo geismo, juodi plaukai bangavo. Krūtys tebebuvo stačios tarsi išgąsdintos; nuo liepsnų, deginančių odą, ji net juto spazmus – tie banga po bangos ritosi papilve, visa telkėsi žemai, vienoje vietoje, apatinėje kūno dalyje, dabar išbrinkusioje ir skausmingoje. Jis pasilenkęs pabučiavo ten, o ji pasivertė ant šono pažiūrėti į veidrodį. Praėjo vos kelios sekundės, bet ji jau nebegalėjo savęs atpažinti. Sutelkusi jėgas ketino pasiversti, bet pajuto, kad tinklelis nuo uodų spaudžia veidą ir krūtinę tarsi tikras tinklas. Kasija nebegalėjo kvėpuoti, širdis kone liovėsi plakusi. Ji stipriai įsikirto jam į nugarą.

– Aš mirštu, nejau tau manęs negaila?

Jis apglobė jos veidą ir pažiūrėjo.

– Aš irgi negaliu gyvent.

– Ju, tuoj pat eikš vidun.

Ji susijaudinusi spardė jį kulnais.

– Gerai, ateinu.

Apvertęs ją, jis įėjo iš užpakalio. Veidrodyje Kasija matė išrasojusį savo veidą ir jo rankas, bandančias pasukti veidą taip, kad būtų galima bučiuoti. Apatine kūno dalimi juto smūgius, nuo kurių kretėjo visas kūnas, o ten, žemai, tvenkėsi dar didesnė įtampa.

Iš už nugaros jo rankos tvirtai suspaudė krūtis. Šitaip dar pajaudrinta Kasija sukliko ir pajuto, kad jųdviejų greitis susilygina. Juodu išsiveržė lyg ugnikalniai, staiga šovė į devintą dangų.

– Nagi! – ragino jis.

– Aš jau! – šaukė ji jam.

Kupina džiaugsmo, ji ištirpo akinančioje šviesoje. Juodu drauge, išpilti prakaito, užkopė į laimės viršūnę.

– Aš irgi! – šaukė jis. – Jau, jau...

Sunkus jų kvėpavimas pamažu nuslopo, ir juodu pamažu grįžo į tikrovę. Kasija gaudydama kvapą sumurmėjo:

– Nepalik manęs per greit!

– Nepaliksiu, – atsakė jis.

Kambaryje buvo visiškai tylu. Nuo kūnų karščio net veidrodis aprasojo. Nesuvokdama, kiek praėjo laiko, tarsi atgijusi po mirties, Kasija sukrutėjo lovoje. Stebėjosi, kad po šitiek metų jos pojūčiai stiprėja, o laimės viršūnėje aplankantys vaizdiniai darosi tik ryškesni. Malonumas po visko, panašus į visišką žūtį, užlieja vis lengviau. Bėgant laikui ji turėtų tapti romesnė, turėtų imti į viską žiūrėti ne taip rimtai, bet ne, priešingai, jos troškimas mėgautis laime vis stiprėja. Jai norisi visas naktis būti su Ju Čijangu.

Šitas priklausomybės pojūtis Kasiją gąsdino: ji iš tikrųjų nenori prarasti šito vyro. Ištiesusi ranką, paėmė puodelį nuo spintelės prie lovos, atsigėrė vandens ir padavė puodelį jam.

– Ju, per kitus dvidešimt metų aš virsiu sena moterim. Tada tu manęs nebenorėsi.

Ju Čijangas išgėrė vandenį ir pastatė puodelį ant žemės. Tada paglostė ilgus jos plaukus, išsidraikiusius ant pečių, ir tarė:

– Ne, tu tik virsi vis gražesne. Mano širdy tik tu. Mūsų viskas susiję: mūsų turtas, mūsų darbai. Jei nesisektų Žui įmonei, Lisiongo bankas būtų nepajėgus įsitvirtinti pasaulyje. O be Lisiongo banko būtų sunku veikti Žui. Įmonė negali verstis be banko, o bankas negali verstis be įmonės. Kadangi jie niekaip negali atsiskirti, su jais susiję žmonės turi būti susiję tarpusavy.

Kasija tylomis pažvelgė Ju Čijangui į akis.

– Tavo širdy tik aš?

– Žinoma, ir taip buvo visada. Aš niekad neslėpiau, kad, būdamas subrendęs vyras, turiu tam tikrų santykių, bet tu apie juos visus žinai, tie nutikimai – tik istorijos mums palinksminti. Nė vieno iš jų aš nelaikiau rimtu, tu taip pat.

Nors Kasija reklamavo cigarečių įmonę, pati rūkydavo retai, mat turėjo saugoti balsą. Apsimesdavo rūkanti tik tada, kai vaidindavo rūkančią heroję. Cigarečių namuose laikydavo tik dėl Ju. Dabar, pamaniusi, kad jam reikia užsirūkyti, ji paėmė vieną cigaretę iš dėžutės ant spintelės, uždegė ir padavė jam.

Ju paėmė cigaretę ir vėl prabilo:

– Ir nė viena iš tų moterų nedrįso pavydėti tau.

Kasija atsirėmė į pagalvę, pusiau atsisėdo ir nusijuokė. Šitaip pralinksmėjusi tarė:

– Nė vienas iš mūsų nenori skirtis. Lovoje mes vis labiau mylintys ir apskritai vis laimingesni. Mes niekad vienas kitam neatsibostam. Tai kodėl tu manęs nevedi?

Ju Čijangas, kuriam niekad nebuvo atėję į galvą, kad ji taip pasakys, sustingo.

– Nenori? – Kasija padvejojo, tada pridūrė: – Bet juk aišku, kad negali nenorėti.

Ji visiškai nesitikėjo, kad Ju šitaip reaguos. Manė, kad jis gali iškart nesutikti, juk pagaliau tiek daug reikėtų apsvarstyti; arba gal jis viską nuleis juokais ir prašneks apie ką kita, kad jie galėtų vėliau deramai apie tai pasikalbėti. Juk jis visada buvo sumanus ir sąmojingas, mokėjo išsisukti iš keblių padėčių.

Bet šįsyk ji bus suklydusi. Ju Čijangas nesitikėjo tokio klausimo. Atrodė, kad jo smegenys paliovė veikusios, tarytum nuo jos žodžių jam būtų atėmę žadą. Kasija pasijuto nejaukiai. Gal tai apgalvotas sprendimas, gal jis nenori neryžtingai kalbėti tokiu klausimu ir ketina duoti jai tiesų atsakymą.

Kasijai nieko kito neliko, kaip tik kalbėti nuoširdžiai:

– Tiesą sakant, daug metų laukiau, kol tu tai pasakysi. Nusprendžiau, kad jei tu tyli, prabilsiu aš.

Ju, traukdamas tirštą dūmą, atsisėdo lovoje. Netrukus atsistojo, vis dar nuogas, ir apėjo apie lovą paimti peleninės. Kasija, žiūrėdama į jį, irgi atsisėdo ir švelniai pasakė:

– Atrodo, tu nesutinki. Gal galėtum pasakyti kodėl?

– Tu juk žinai, aš namie turiu žmoną.

– Tai ne priežastis. Kuris didis kinų herojus atsisakė skirtis su savo nuolankia pirmąja žmona ir vesti dailesnę, nuovokesnę? Sun Jatsenas? Čiang Kaišekas? – Matydama, kad Ju tyli, Kasija prašneko kitaip: – Gerai jau, jei tu nenori skirtis, irgi puiku. Kuris didysis meistras iš brolijos neturėjo trijų ar keturių žmonų? Aš būsiu tavo sugulovė, ar gerai?