Хун Ин - Šanchajaus sugulovė

– Šita moteris, Lili Čang ar kaip ten ji, gana miela, norėčiau su ja susitikti.

Anglas tarė:

– Ta, apie kurią kalbi, yra kinų Merė Pikford. Amerikoje prie tokios didelės žvaigždės negalėtum nė prisiartinti.

– Nebūk kvailas! – pasipiktino moteris. – Čia juk Kinija, mielasis. Bet kas gali tapti įžymybe. Net aš.

Anglas turėjo gerą nuojautą. Žui įmonės „Skraidančioji herojė“ 1925-aisiais išties buvo radikalų propaganda. Gegužės antroje pusėje demonstrantai Šanchajuje pasitelkė šį filmą žmonėms įkvėpti. Jei tik eidavo pro kino teatrą, kuriame būdavo rodomas šis filmas, jie imdavo pritariamai šūkčioti. Jei pasitaikydavo taip, kad filmas būdavo ką tik pasibaigęs ir žmonės plūsdavo iš kino teatro, jie, pasklidę po gatves, prisidėdavo prie demonstrantų; jų patriotinis užsidegimas ypač stiprėdavo garsiai rėkiant: „Šalin imperialistus!“

Nandzingo ir Jučiačingo kelius jungiančiuose skersgatviuose koncesijos policija į demonstrantus nutaikė aukšto slėgio vandens žarnas ir taip daugelį parbloškė ant žemės. Bet kelios sportiškos merginos, kurioms šlapi drabužiai lipo prie kūno, sekdamos skraidančiosios herojės pavyzdžiu, užsikorė ant vandens mašinų ir susigrūmė su vairuotoju bei operatoriumi, siekdamos atimti vairą.

Tą vasarą drąsuolė naujoji žvaigždė Lili Čang pasiekė populiarumo viršūnę. Klaidžiodamas tarp demonstrantų, Liu Dzi, matęs tas Šanchajaus moteris, kurios išdrįso susigrumti su vyrais ir juos nugalėti, kurių kūno linijas ryškino šlapi drabužiai ir kurios nejuto reikalo slėptis, negalėjo negalvoti apie garsųjį Delakrua paveikslą „Laisvė, vedanti liaudį į barikadas“. Vyrai, ginantys Paryžiaus gatves, buvo didžiai įkvėpti stangrių ir iškilių Laisvės deivės krūtų; dėl to tikslo jie ryždavosi kovoti iki mirties.

Po kelerių metų Liu Dzi pradėjo rašyti romanus, kuriuose daug revoliucingų moterų turėjo gražias, dideles ir sveikai atrodančias krūtis.

* * *

Net po daugelio metų, kai Kasija sėdėjo prieš mane, Šanchajų žavėjusi jos figūra buvo išlikusi; aš, moteris, ir tai nuraudau ją išvydusi. Paklausiau, kokius burtus ji naudojusi, kad liktų tokia jauna, o ji tik šyptelėjo, regis, susidrovėjusi.

Lili Čang nepaveldėjo skaidraus, švelnaus Kasijos balso, bet paveldėjo figūrą. Jos liemuo, klubai ir krūtinė buvo vakarietiškų proporcijų, ypač krūtys – jos bręstant kūnui darėsi vis dailesnės. Kitaip nei Kasija, Lili nebuvo verčiama susirišti krūtinės.

Seksualines kinų vyrų fantazijas atspindėdavo nuogos moterys kiniškuose tradiciniuose pornografiniuose paveikslėliuose. Beveik visų jų kūnai buvo mėsingi stulpai – figūros, lygios nuo viršaus iki apačios. Ta, kuri buvo liekna, kurios speneliai – du paskubomis padėti taškai, laikyta gražuole. Grožio tema parašyta daugybė poemų ir prozos veikalų, bet apie moters figūrą juose tėra keletas banalių pasakymų, tokių kaip „svaiginanti krūtinė“, „dailus ir lieknas liemuo“ ar „jos kvapas šiltas, o figūra daili“. Tarsi rašytojai niekad nė nebūtų deramai pažiūrėję į moterį.

Kai tik pasirodė tokia kaip Kasijos „kiniška“ figūra, moterų tokiomis pat figūromis pradėjo rastis kinų dailininkų paveiksluose, taip pat ir tikrame gyvenime.

Kaipgi Čang Lisiongas pamilo Kasiją? Kaip jis taip ja susižavėjo, kad jo siela kone palikdavo kūną? Į šitą klausimą negalėjau atsakyti, kol atidžiai neperskaičiau ankstyvųjų Liu Dzi romanų. Iš jų supratau, kaip Šanchajuje reiškėsi moderni įtaka, – tik tuomet susivokiau. Visos pagrindinės veikėjos jo „Raudonojoje rožėje“, „Įlankos trilogijoje“ ir „Upėje“ turėjo „velnioniškas figūras“ – iškili krūtinė ir lieknas liemuo.

Liu Dzi tapo Kinijos Delakrua! Neabejoju, kad rašydamas romanus jis galvojo apie Kasiją.

Kvaila manyti, kad krūtys tapo laikotarpio dvasios simboliu, naujosios eros nauju dirgikliu. Bet tokį požiūrį pasiūlė patys kinai.

Taigi nusikaltėlių didvyris Čang Lisiongas, gyvendamas Šanchajuje, kur maišėsi kinai ir vakariečiai, bus nejučiomis pagavęs dar nevisiškai susiformavusią naujosios eros dvasią. Jei skaitytojas leis man atskleisti sensacingą žinią, pasakysiu, kad Čang Lisiongas pradėjo naują meilės madą. Šanchajiečiai, kurie įsimylėjo sveiką, stiprų, moterišką Lili Čang kūną „Skraidančiojoje herojėje“, persiėmė mada, kurią prieš aštuoniolika metų pradėjo Čang Lisiongas. Trečiojo dešimtmečio pabaigoje, kai buvo pradėta perdėtai vaizduoti moters kūno K (krūtinę), L (liemenį) ir S (sėdmenis), nei Liu Dzi romanai, nei reklaminiai skelbimai iliustruotame žurnale „Geri Šanchajaus draugai“ dar nebuvo pasirodę. Romanai ir iliustracijos nuo Čang Lisiongo skonio atsiliko dvidešimčia metų.

* * *

Lėktuvas virš štabo staiga iš padangių nėrė žemyn. Vos nekliudęs žmonių viršugalvių, tuoj pat vėl pakilo. Žiūrint iš lėktuvo, žemė tai priartėdavo, tai nutoldavo. Generolas žiūrėjo prisidengęs akis.

Jis paklausė:

– Kas valdo šį lėktuvą?

Lėktuvas pagaliau nusileido, ir mergina raudonu šaliku, liuoktelėjusi ant sparno, vikriai nušoko žemyn. Generolas su padėjėjais priėję pasveikino didvyrę. Mergina raudonu šaliku nusiėmė kepurę, lakūno akinius, ir generolas apstulbo.

– Tai jūs!

Mergina raudonu šaliku grakščiai ištiesė jam ranką.

– Ar dabar mane vesite?

Generolas kaip koks vakarietis priklaupė ant vieno kelio ir pabučiavo jai ranką.

– Prašau madmuazelės už manęs tekėti.

Paskutinis filmo epizodas buvo toks: vyras vakarietišku kostiumu apkabinęs nuostabią moterį su baltu vestuviniu šydu. Juodu žiūri vienas į kitą su didele meile. Galvos palinksta viena prie kitos. Kai lūpos kone susiliečia, pasirodo užrašas „Pabaiga“, ir filmas baigiasi.

Visi atsistojo ir ilgai plojo. Vyrai sveikino šūksniais, moterys šluostėsi ašaras. Kasija, Ju Čijangas ir Lili Čang žiūrėdami iš ložės susijaudinę apsikabino.

Žiūrovai pradėjo skirstytis, bet kažkas pastebėjo žmones ložėje ir suriko:

– Kasija, Šenčiu karalienė!

– Ir Lili Čang!

Žmonės užplūdo koridorių ir užkirto išėjimą. Moterys ypač norėjo prisiartinti prie Lili su Kasija ir jas paliesti. Ju Čijangas savo vyrams nurodė saugoti motiną su dukterimi. Jie sulipo į automobilį ir, apsupti minios, pamažu išvažiavo.

Netoli kino teatro per visą sieną buvo pavaizduota Lili Čang: veidas žavingas kaip šokėjos, ji vilki piloto uniformą, atrodo patraukli ir stipri, ne tokia kaip kitos to meto aktorės – nekaltos, bet bejėgės. Kuriam laikui „Lili uniforma“ – kariškas švarkas – tapo drąsesniųjų jaunų moterų simboliu.

Dar nebuvo aptemęs dangus, kai pradėjo blykčioti ryškios neoninės reklamos: „Nepakartojamas Žui filmų kūrimo įmonės kūrinys „Skraidančioji herojė“, kuriame pagrindinį vaidmenį atlieka Lili Čang“.

Automobilyje Kasija apkabino Lili ir pasakė:

– Tu net populiaresnė nei aš, kai buvau jauna! Brangioji Lili, tu mane taip džiugini!

Ju Čijangas, sėdintis priekinėje sėdynėje, grįžtelėjęs pareiškė:

– Žui filmų kūrimo įmonė šįkart užsidirbs krūvą pinigų!

Lili paplekšnojo jam per galvą lygiai taip, kaip plekšnodavo būdama maža.

– Tu galvoji vien apie pinigus! Aš noriu dirbti su Holivudu ir kurti didingus filmus! Su manimi, taip gerai kalbančia angliškai, tokia gražia ir taip gerai vaidinančia, Šanchajuje niekas negali varžytis! Visiškai niekas!

– Ramiau, ramiau, – susijaudinusi apramino ją Kasija. – Mes toliau kursime filmus ir tave taip išgarsinsime, kaip tik begalima išgarsinti, taip pat stengsimės uždirbti. Man tik gaila vargšiukės Žui Šenčiu trupės – jau seniai ją apleidau!