Хун Ин - Šanchajaus sugulovė

Lili Čang ką tik grįžo iš Amerikos, kur ją samdė Holivudas. Nusifilmavusi „Skraidančiojoje herojėje“ ji grįš į Valstijas.

Kasija nulipo laiptais su pižama ir laikraščiu. Ji paliepė Siu Fang:

– Nuo šiol laikraščius pirk kasdien.

Siu Fang plunksnine šluotele valė dulkes nuo sofos.

– Žinoma, nueisiu ir nupirksiu sąsiuvinį iškarpoms rinkti.

Kasija patenkinta nusišypsojo ir palygino žvakes ant židinio atbrailos. Dideliame veidrodyje virš židinio pamatė nuostabų vakarietišką sietyną, kabantį vestibiulyje.

Filmuojant Lili buvo beprarandanti kantrybę. Ji dėbtelėjo į Džang Hui.

– Kvaily, tu užstojai mano veidą.

Kasija dirstelėjo į režisierių Liu Dzi, šis šūktelėjo: „Nufilmuota!“ ir priėjęs prie jos paaiškino:

– Panelė Čang teisi. Darykim šitaip. Žiūrėkit, kaip kamera priartėja ir sustoja tinkamu kampu, kad išryškintų meilės kupinas Lili akis.

Kamera nukrypo į Lili akis, kurios žiūrint į vyrą tikrai buvo kupinos meilės. Ji kažką pasakė.

Ekrane pasirodė jos žodžiai:

– Ar mane vesite?

Generolas liovėsi šokti muzikai dar nenutilus. Nunarinęs galvą ir, atrodo, nuliūdęs nuėjo į šokių salės pakraštį. Šokėja nusekė iš paskos ir generolas, suėmęs jos rankas, nuoširdžiai tarė:

– Atleiskit man, panele, bet revoliucijos vadas negali vesti šokėjos.

Fone poros šoko toliau. Šokėja nuliūdusi sėdėjo ir tyliai liejo ašaras.

Tai būta sentimentalaus filmo. To meto kino žiūrovai mėgdavo liūdnus siužetus, tokius kaip šis: jie rodydavo, kad net pačios patraukliausios garsios aktorės gali kentėti įprastą skausmą, taip pat kaip ir jie; iš užuojautos šitai aktorei žiūrovai gausiai lies ašaras. Kai filmų kūrimo įmonėje buvo parodyti reklaminiai kadrai, net Kasija nosine šluostėsi akis. Lili, kuri sėdėjo šalia, laiminga apkabino motiną ir stipriai, entuziastingai pabučiavo į abu skruostus.

– Matai? Matai? Man pavyko. Aš padariau!

Bet Lili šlovė priklausė ne nuo liūdesio, kurį ji kėlė, o nuo vadinamosios akrobatinės vaidybos – tai buvo ne įprasta senamadiška vaidyba, matoma tradicinėse pjesėse; apie tas pjeses Lili per daug negalvojo. Ji labai stengėsi, kad Kasija investuotų į šį filmą, nes norėjo pademonstruoti visus sportinius įgūdžius, kuriuos įgijo studijuodama Amerikoje. Galima sakyti, kad filmas buvo sumanytas specialiai Lili Čang, nes jokia kita aktorė nebūtų galėjusi suvaidinti.

Prasidėjo karas. Štabo viršininko pavaduotojas įlėkė į šokių salę ir atidavęs pagarbą generolui pranešė:

– Karo vadai ir imperialistai ruošiasi mus bombarduoti!

Žmonės pradėjo klykti ir pasklido į visas puses, generolas ir štabo viršininko pavaduotojas tučtuojau nujojo į štabą.

Generolas garsiai nurodė:

– Tuoj pat atsitraukti!

Būrys traukėsi.

Tuo metu šokėja, užšokusi ant balto žirgo, nujojo kita kryptimi. Pro atviras ganyklas šuoliavo raitelis su juoda piloto uniforma, apsauginiais akiniais ir raudonu šaliku, kuris nespalvotame ekrane liepsnojo kaip ugnis.

Filmą jie kūrė dieną naktį. Jį parodžius, kelios specialios kopijos buvo papildytos spalvomis. Tai buvo Li Šikango, specialiųjų efektų kūrėjo, sumanymas, o Kasija jį entuziastingai palaikė ir nusamdė darbininkų šiam darbui atlikti.

Montažinės kampe darbininkai kiekvieną juostos kadrą dažė raudonai. Šitaip reikėjo nudažyti kelias dešimtis tūkstančių ritinių. Iš pradžių darbininkai manė gavę lengvo darbelio, bet po dviejų dienų jiems taip paskaudo rankas, kad reikėjo nuolat jas masažuoti. Kažkas pasiskundė:

– Tai panelės Kasijos mintis, o mes kenčiam.

Tačiau Kasija norėjo išbandyti, koks bus tas „spalvotasis kinas“. Radusi laiko, ji užėjo ir reikšmingai apžvelgusi patalpą pasakė:

– Dažykit atsargiai, žiūrėkit, kad nė kiek neišeitų iš kraštų. Viskas turi būti padaryta poryt! – Iš veidų ji matė, kad darbininkai nepatenkinti, bet jų neguodė. – Jei nepatinka darbas, taip ir sakykit. Susirasiu kitų. Man reikia kopijų po dviejų dienų, tik tada gausit užmokestį.

Darbininkai tylėdami griebė mažyčius teptukus ir vėl ėmėsi darbo. Jų laimei, juostoje merginos šalikas nuolat plevėsavo, tad jeigu dažai ir išeidavo iš kraštų, tai tik sustiprindavo judesio įspūdį.

Lili Čang nuvažiavo į renginį atsivežti Madam Emeraldos. Lili visuomet gerai sutarė su „senele“, kuri ja maža rūpinosi. Madam Emeralda nežiūrėdavo Kasijos vaidinimų, bet savo mylimiausio vaikelio ji nenuvils.

Išvydusi, kaip iš ekrano atskrieja lėktuvas (filme vyko įsivaizduojamas ateities karas), Madam Emeralda taip persigando, kad užsimerkė ir griebėsi už krūtinės šaukdama: „Vaje!“ Ji vos nepatyrė širdies smūgio ir panoro išeiti. Kasija pakilusi užstojo ekraną ir pasilenkusi paramino Madam Emeraldą:

– Mamute, nebijokit. Filmas nėra tikrovė. Jei jame yra kas baisaus, aš jums uždengsiu akis, bet Lili sceną jūs būtinai turit pamatyti, ji jau tuoj bus!

Mergina raudonu šaliku, nuo žirgo užšokusi ant kylančio priešo lėktuvo sparno ir įsigavusi į piloto kabiną, dabar abiem rankom sugriebė vairalazdę. Lėktuvas susvyravo, rizikingai šovė į dangų, staiga pasisuko ir ėmė kristi stačiai žemyn. Užsienietis imperialistų niekšas aiškiai japono veidu, pilotuojantis priešų lėktuvą, atrodė sukrėstas. Mergina raudonu šaliku, kojomis apžergusi priešų piloto kaklą, kumščiu trenkė jam per rankas. Tada truktelėjo vairalazdę. Lėktuvas ėmė pamažu leistis, paskui apsivertė ir siūbuodamas nuskrido virš plyno lauko. Mergina raudonu šaliku, įsikabinusi vairalazdės, kabėjo pusiau ore, nes pilotas, kuris jau buvo išmestas iš kabinos, beviltiškai kabinosi jai į koją. Abudu kybojo ore, o lėktuvas, apvirtęs dugnu aukštyn, skrido link didelio miesto, aišku, Šanchajaus – tai buvo matyti iš vingiuotų Huangpu ir Sudžou upių vagų. Apačioje gatvėmis lakstė miestiečiai, pirštais rodydami į reginį danguje.

Ekrane mergina raudonu šaliku pasispardžiusi nuspyrė pilotą. Priešų pilotas, vartydamasis kūlversčias, iš dangaus nukrito į pastatų ir sienų mišką.

Ekrane sumirgėjo užrašas:

Išbandykit – kinų kung fu!

Kine parodžius dar kelias filmo scenas, žiūrovai pradėjo rėkti, motinos rankomis dangstė spiegiantiems vaikams veidus, nors pačios irgi negalėjo susilaikyti nespiegusios; daugelis taip išsigando, kad užsimerkė, net buvo pranešimų, kad žmonės alpo iš išgąsčio. Tiems, kurie bijojo aukščio, dėl specialiųjų aeroefektų užimdavo kvapą. Todėl kino teatras turėjo pagaminti specialius įspėjamuosius plakatus:

Šis filmas yra itin baisus; kino teatras neprisiims jokios atsakomybės, jei kas nors mirs iš išgąsčio.

Tai tik paskatino visus eiti išbandyti savo narsos, dėl to buvo parduodama vis daugiau bilietų.

Mergina raudonu šaliku patiesino vairalazdę, ir lėktuvas pamažėle grįžo į reikiamą padėtį. Ji atsisėdo į piloto kėdę ir lėktuvą nuskraidino į plyną lauką – tiesiai virš priešų. Mergina numetė bombų, tos viena po kitos sprogo ekrane, ir priešai, kiek pasispardę, liepsnose išlėkė į orą.

Parodžius šį epizodą kine, per visą salę nuaidėdavo plojimai, žiūrovai šaukdavo kaip pašėlę, atmosfera įkaisdavo, įsivyraudavo pakili nuotaika. Kadangi filmas buvo nebylusis, tylėti nereikėjo.

Vakariečiai Šanchajuje, linkę žiūrėti tik iš Vakarų atvežtus filmus, išgirdę, koks šitas nuostabus, irgi ateidavo patenkinti smalsumo.

– Betgi tiesiog juokinga! Argi tai ne radikalų propaganda? – pasakė anglas.

Šalia jo sėdinti amerikietė pareiškė: