Хун Ин - Šanchajaus sugulovė

25 skyrius

Li Ju rado Kasiją ramiai sėdinčią ant sofos svetainėje – dabar taip retai pasitaikydavo. Nešina šviežiai užplikyta biluočunų arbata priėjo. Užsigalvojusi Kasija pažvelgė į Li Ju ir vėl paskendo savo mintyse. Staiga ji paklausė:

– Ketinai man šį tą pasakyti?

Li Ju apstulbusi išsigynė:

– Ne, ne.

Kasija įsmeigė į ją akis, tada pasisukusi žvilgtelėjo į ryškiai raudonus pagodų medžių žiedus už lango – tokius gyvus ir gražius, tokios švelnios spalvos, tokius gležnus, kad, rodės, darkart žvilgtelėjus jie tikriausiai nuvystų ir nukristų. Li Ju atnešė lėkštę Kasijos mėgstamų saulėgrąžų sėklų. Kasija, vėl pažiūrėjusi į Li Ju, tarė:

– Jei nori ko nors paklausti, nedvejok. Argi verta laikyti burnoje virtinuką ir jo nenuryti?

Li Ju sutrikusi stovėjo.

– Šeimininke, esate išties išmintinga; iš kur jūs žinote, kad man kai kas neduoda ramybės?

– Aš esu persikūnijęs beždžionių karalius, todėl kiaurai tave permatau. Eikš, sėskis. Giliai slepiami žodžiai niekam nerūpi.

Li Ju susimąsčiusi atsisėdo prieš Kasiją ant sofos ir tarė:

– Jei ponia turi kelias minutes, gal norėtų išgirsti vietinių gandų?

Kasija prajuko.

– Vietinių gandų? Argi čia gali būti kokių gandų. Kažin ar čia kas žino, gyvas ar miręs jo kaimynas.

– Ne, gandai ne iš čia, o iš senojo miesto.

– Li Ju, tu – gera istorijų pasakotoja, todėl tikiuosi, kad ir ši istorija bus vykusi.

– Sakoma, kad visa tai tiesa, – rimtai tarė Li Ju ir, įsmeigusi akis į Kasiją, ėmė pasakoti.

Virtinius pardavinėjantis gatvės prekeivis kasvakar keliaudavęs tuo pačiu keliu, nesvarbu, būdavo giedra ar lydavo, ir siūlydavęs vidurnakčio užkandžių. Jam gerai sekęsi. Viena toje gatvėje gyvenanti šeima visada pirkdavusi iš jo – vyras su žmona, gyvenantys virš cigarečių krautuvės. Norint pas juos patekti būtų reikėję eiti pro užpakalines krautuvėlės duris, bet taip nebūtų buvę patogu, todėl žmona, išgirdusi prekeivio balsą, visad atidarydavusi langą ir nuleisdavusi krepšį su dviem dubenėliais ir dviem dziao už virtinius. Prekeivis pridėdavęs karštų virtinių į dubenėlius, ir ta pora užsitraukdavusi krepšį viršun. Iš gatvės pro langą būdavę matyti, kaip moteris siuva, o vyras, palinkęs prie stalo, skaito ir rašo. Juodu drauge meiliai suvalgydavę vidurnakčio užkandžius, o tada užtraukdavę užuolaidas ir eidavę gulti.

Kasija, pirma laikiusi rankas ant sofos krašto, paglostė sau skruostus. Ji dėmesingai klausėsi, o Li Ju pasakojo toliau:

– Tad du dubenėliai virtinių kasvakar, ir taip maždaug dešimtmetis. Prekeivis džiaugęsis tokiu sandoriu, kad ir nedideliu. Kartą, eidamas pro cigarečių krautuvę dieną, jis krautuvininko paklausęs, ką ta pora viršuje daranti, ir išgirdęs atsakymą: kokia pora? Vyras gal prieš penkerius metus miręs nuo ligos, našlė gyvenanti viena.

– Ak, – sumojo Kasija, – tai ta moteris ilgėdamasi vyro nesiliovė pirkusi po du dubenėlius? Žinai, aš aktorė, bet vis dėlto tu mane sugraudinai.

Li Ju dar pridūrė:

– Prekeiviui tai pasirodė nepakeliama, ir nuo tada jis ta gatve nebeina.

– Ak, ne, – išsigando Kasija. – Jei jau virtinių prekeivį tragedija paveikia taip, kad jis nebeina prekiauti, tai kas gi eis žiūrėti mūsų spektaklių?

– Nesijaudinkit, visada bus tokių žmonių kaip aš, kurie eis ir raudos. Aš tokia paikšė.

Kasija atsidėjusi apmąstė istoriją.

– Bet gatvės prekeiviui tai galėjo atrodyti ir ne tragedija. Iš tikrųjų moteris laiminga: juodu su vyru mylėjo vienas kitą, kol jis buvo gyvas, ir ji vis dar myli jį mirusį. Bet jeigu tenorėjai papasakoti man šią liūdną istoriją, kodėl tu dabar tokia sutrikusi?

Li Ju nukaito.

– Aš ketinu ištekėti.

Kasija kone pašoko nuo kėdės.

– Iškart pamaniau, kad kažkas ne taip! Dabar aišku – tu nori su kažkuo dalytis virtiniais. Tavo mylimajam turėtų būti apie penkiasdešimt? Bet jei ištekėsi už jo, jam nebeužteks tavo algos, kad galėtų toliau lošti.

– Mes norime susituokti todėl, kad senstam. Norime apdovanoti save už tai, kad taip ilgai esame kartu, ir džiaugtis savo santykiais.

– Šios įžanginės šnekos man ne itin rūpi! Kada gi vestuvės? Norėčiau tau padovanoti tikrai gerą dovaną, – pasakė Kasija, – bet turėsi manęs nepalikti.

Li Ju sumišusi atsakė:

– Tas senas kvailys prašo manęs įsikurti drauge su juo. Dabar ponia nebeina į teatrą, tai pamaniau, kad gal galėčiau atsilaisvinti.

– Tikiesi, kad aš daugiau niekad nebedainuosiu?

– Netiesa. Tik manau, kad tam seniui netrukus vėl pasireikš polinkis lošti, ir aš galėsiu grįžti rūpintis jumis.

Kasija nenoromis sutiko:

– Gerai, tarkim, kad leidžiu tau išvykti medaus mėnesio. O tavo vyrą pasikviesiu čia palošti mahdzongo ir pasirūpinsiu, kad jis prasiloštų taip apgailėtinai, jog turėtų parduoti tave man.

– Puiki mintis, – sutiko Li Ju garsiai juokdamasi, jau atsipalaidavusi, – jis jums niekada neprilygs.

Li Ju išėjo. Žiūrint, kaip išeina taip ilgai ją prižiūrėjusi tarnaitė, Kasiją netikėtai užplūdo neapsakomas liūdesys. Galvoje tarsi liūdna melodija skambėjo pasakojimas apie du dubenėlius virtinių, ir Kasijai darėsi neramu. Tarsi būtų buvusi prakeikta, dabar ji žinojo neberasianti ramybės.

Ju Čijangui grįžus iš provincijų, Kasija atsiuntė į stotį automobilį jo paimti. Bet Ju pirma turėjo užsukti į banką; pas ją važiuos tik sutvarkęs reikalus. Jis pažadėjo vakare atvykti į Džesfildo kelią, kad ir kaip būtų užsiėmęs. Lili filmavosi Šandonge su Žui filmų kūrėjais. Dabartinis filmas „Herojė“ jai labai patiko; scenarijų specialiai jai parašė Liu Dzi. Tai buvo amerikietiško vesterno tipo filmas – herojė jodinėdama šaudo abiem rankomis. Kūrėjai nuvažiavo į Haikou rajoną, kur Geltonosios upės deltos smėlynai galėjo atstoti Gobio dykumą.

Kasija užsiplikė visą puodą arbatos. Ji žinojo – jei Ju pažadėjo, tikrai ateis. Kad ir kaip bus vėlu, namo nevažiuos. Juk sakė, kad namai jam ne namai, o greičiau užeiga.

Nuėjusi į virtuvę ji paruošė kelis jo mėgstamus patiekalus, tada ėmė laukti. Buvo tyli ir rami, vilkėjo baltą palaidinukę ir juodą sijoną, plaukus susirišusi aukštai ant pakaušio, be jokių papuošalų. Naktis buvo mėnesėta, dvelkė švelnus vėjelis, gatvėje tyliai šnarėjo skėtrų lapai; mėnesiena dužo į gabalėlius ir žiro ant gatvės.

Privažiavus Ju Čijango automobiliui, Siu Fang nuėjo prie durų. Automobilis sustojo ant keliuko, žibintai užgeso. Išlipo Ju baltu vakarietišku kostiumu, su kaklaraiščiu. Kasija, stovėdama prie lango, žiūrėjo, kaip pažįstamas siluetas žengia vidun. Paskui paskubomis pasipudravo, pasitaisė drabužius ir užmetė akį į veidrodį. Jai trisdešimt penkeri, jos dukteriai – aštuoniolika. Miestelyje, iš kurio Kasija kilusi, tokio amžiaus jau būtų laikas ruoštis tapti senele, bet moteris veidrodyje išties atrodė vos dvidešimt penkerių ar dvidešimt šešerių.

Laiptuose sudundėjo Ju žingsniai.

Kasija, stovėdama viršuje, žiūrėjo, kaip jis kopia. Paskui paėmė iš jo švarką, padavė arbatos. Ju atrodė sutrikęs, akys lakstė po tylų kambarį.

Kasija pranešė leidusi Li Ju ir Siu Fang anksčiau poilsio, ji pati jam patarnausianti apačioj, kol jis pavalgysiąs.

– Nenoriu valgyti, ką tik baigiau linksmintis.

Ju atsisėdo ant žemo minkštasuolio ir prisitraukė Kasiją. Juodu turėjo tokias profesijas, kad tekdavo dirbti ir naktimis; jau seniai jiems nepasitaikė progos susėsti ir drauge pasidžiaugti ramia valandėle.