Хун Ин - Šanchajaus sugulovė

Jis apsivilko savo vakarietišką kostiumą ir nuėjo į vonią nusiprausti veido. Buvo vėlu. Paprastai tokiu metu Ju nepalikdavo Kasijos ir neišeidavo „namo“, tuo labiau kad šiandien jo žmona nė nežinojo, jog jis jau grįžęs į Šanchajų. Nebuvo jokio reikalo išeiti, bet jis jautė negalėsiąs pasilikti.

Iš vonios jis nuėjo prie lovos ir pasakė Kasijai:

– Man metas. Tu ilsėkis.

Kasija jo neatkalbinėjo, įsiavė į šlepetes, sugriebusi užsimetė chalatą ir nulydėjo Ju per koridorių. Juodu ramiai ir tylomis nulipo žemyn. Tik prie vartų ji prabilo:

– Tu sugildei man širdį, bet aš tikiu, kad tikra meilė baigsis laimingai!

Ju Čijangas nieko neatsakė, tie jos žodžiai nuskambėjo tarsi iš spektaklio. Vis dėlto jis pažvelgė į ją ir išskėtė rankas. Apkabino ją tvirtai, prisispaudė ir pabučiavo lyg atsiprašydamas. Tada nusigręžė, atidarė vartus ir nuėjo prie automobilio. Variklis suburzgė, sušvito žibintai ir automobilis nuvažiavo, o Kasija stovėjo nė nekrustelėdama ir žiūrėjo lyg teatro lėlė.

Šitaip stovėdama ji ėmė gailėtis per daug paskubėjusi. Ji užsimiršo. Tol, kol Ju Čijangas ją myli, nėra ko rūpintis. Pamažu, koja už kojos, ji pereis tuos tarp jų dunksančius kalnus ir tekančias upes. Jis nepaliks jos, tik dabar reikia susikaupti ir užglaistyti savo klaidas.

Bet jai tikrai turi pasisekti. Kasija tikėjo, kad jai pavyks – jei ji rizikavo viskuo žudydama didįjį brolijos meistrą, gali rizikuoti viskuo ir mylėdama. Jos jausmai Ju, kaip ir prieš dvylika metų, kėlė pavojų, bet kaip tik tie pavojingi jausmai leido jai perprasti savo širdį.

Kol viena žvelgė į tamsą už krintančios gatvės žibinto šviesos, akys priplūdo ašarų, bet ji labai stengėsi jas sulaikyti. Kasija buvo pratusi vaidinti kitų žmonių emocijas ir vaizduoti jų skaudančias širdis, bet dabar atėjo jos pačios eilė. Ji žinojo, kad negali būti nė kalbos apie šios kančios suvaidinimą, visa buvo per daug tikra.

26 skyrius

Kasija užkulisiuose valėsi grimą. Pastaruoju metu jai retai kada pasitaikydavo galimybė išeiti į sceną. Spektakliai tapo kone pomėgiu. Tomis dienomis, kai ji turėdavo pasirodyti, teatras sukeldavo tikrą sambrūzdį, tą įvykį ypač išreklamuodavo. Kai kurie iš ankstesniųjų Kasijos gerbėjų ypač mėgo Siao dainavimo stilių, laikė jį giliu ir pajėgiu svaiginti. Jie norėdavo, kad Kasija taip dainuotų ir dainuotų. Kitiems patiko jos vaidinami personažai; jiems ypač žavus ir mielas atrodė Kasijos persikūnijimas į jaunas ištekėjusias moteris. Jei netekdavo to pamatyti, jie nusimindavo.

Tądien Kasija sulaukė keisto telefono skambučio; kaip įprastai, ragelį pakėlė Li Ju. Skambinantysis reikalavo, kad prie telefono prieitų pati Kasija, nes reikalas esąs labai slaptas. Kasija suirzusi pridėjo ragelį prie ausies. Vidutinio amžiaus vyro balsas išdrožė:

– Mes žinom apie visas tavo nedorybes.

– Oho! – sarkastiškai nusišaipė Kasija. Keistų skambučių buvo pasitaikę ne vienas, ji per daug nesuko dėl to galvos.

– Tu buvai paprasčiausia kekšė!

– Aš buvau tavo prosenelė! – atkirto Kasija ir numetė ragelį.

Mažiau nei po minutės telefonas vėl suskambėjo. Kasija neketino kelti ragelio, žinojo, kad skambina tas pats vyras. Bet knietėjo išgirsti, ką jis pasakys, todėl paprašė Li Ju atsiliepti. Ši perdavė žinią:

– Pasakyk Kasijai, kad ruoštų 20 000 juanių, kitaip viešumon bus ištraukti įrodymai.

Kasija atrėžė:

– Pasakyk jam, kad geriau tegu pats ruošia tuos 20 000 – sargybiniui, nes dar nebus spėjęs ištraukti tų savo įrodymų, kai neteks galvos!

Važiuodamos automobiliu namo jos dar pasijuokė iš to skambučio. Bet Kasijai kirbėjo nuojauta, kad tas vyras siekia ne tik ją įbauginti. Jo nurodyta kaina buvo gerokai per didelė.

Jis dar kelis sykius skambino ir reikalavo pinigų, sumos vis mažėjo, o galiausiai jis nusileido iki 300 juanių. Kasija žinojo, kaip tvarkytis su tokiais šantažuotojais, todėl nekreipė į jį nė menkiausio dėmesio – jei bent sykį sumokėtų, jis nebepaliktų jos ramybėj.

Vienas Siu Fang darbas, kurį ji darydavo kasryt, buvo nupirkti visus, kokius tik galima, laikraščius, ir iškirpti viską, kur tik kas nors pasakyta apie Kasijos pasirodymus. Dabar ji turėdavo iškarpyti ir tas vietas, kuriose būdavo minima Lili, o Kasija radusi laiko perversdavo tas iškarpas. Siu Fang skaityti laikraščius iš pradžių pasirodė sunku, bet paskui ji ėmė skaityti, kai tik būdavo laiko, ir nusprendė, kad tai visai įdomu.

Kasija prašė jos iškirpti visus straipsnius – ir giriamuosius, ir peikiamuosius, taigi po vienuolikos ar dvylikos metų tų iškarpų buvo susikaupę keli stori aplankai. Kasija net atpažindavo kelis garsius tų straipsnių rašytojus iš stiliaus.

Duodama interviu ji žurnalistams pacituodavo jų pačių sakinių – šie būdavo sužavėti ir pamaloninti: jų žodžiai gali būti cituojami ir kartojami kaip didžių poetų eilės! Jei jau ši garsenybė apie juos tokios geros nuomonės, jie noriau nei noriai apie ją rašys, galvos jai visokiausius apibūdinimus, vadins ją „įsimintiniausia moterimi Šanchajaus istorijoje per 300 metų“ ar „aukšta dvasininke Šanchajaus meno pasaulyje“.

Bet vieną dieną radusi straipsnį „Pramogoje“, Siu Fang nuraudo, jai ėmė daužytis širdis.

Garsioji ir nuostabioji Šanchajaus įžymybė iš tiesų buvo prostitutė; atskleista, kokia prasta šios vaidybos pasaulio senmergės kilmė!

Straipsnyje teigta, kad meno paskirtis – šviesti per pramogą, mokyti žmones gero elgesio. Bet Kinijos teatro sluoksniuose esą paplitusios neaiškios normos, reikia ko nors imtis. Neseniai išaiškėję, kad pagrindinė Šenčiu žvaigždė kitados buvo antrarūšė prostitutė; ji esą niekad nesigailėjo dėl tokios karjeros pradžios ir dažnai vaidindavo nepadoriuose spektakliuose, mat nerdavosi iš kailio norėdama ką nors suvilioti ar papirkti.

Straipsnį parašęs Lian Čengas – slapyvardis, aišku kaip dieną.

Siu Fang paslėpė laikraštį. Kasija paklausė:

– Kur šiandienos „Pramoga“?

Siu Fang nepakėlė galvos. Šiandien nebuvę laikraščio, atsakė ji Kasijai.

– Kurgi ne. Laukiau, kada galėsiu tai perskaityti.

– Tai jūs jau žinot? – apstulbo Siu Fang.

– Žinojau, kad gyvatė šiandien iššliauš iš savo olos. – Kasija paėmė laikraštį iš Siu Fang ir atidžiai perskaitė. – Na štai. Ar dėl to taip susinervinai? Nešk tą laikraštį lauk.

Ji paskambino Liu Dzi ir pasakė, kad tai „Ryškioji žvaigždė“ pasirūpino straipsnio „Pramogoje“ išspausdinimu. „Pramogą“ iš tikrųjų leido „Ryškiosios žvaigždės“ rašytojai. Kadangi Žui filmų kūrėjai iš „Ryškiosios žvaigždės“ persiviliojo keletą gerų aktorių, kelios ten likusios garsios aktorės – tokios kaip Le Dandan ir Oujang Feng – širdo dėl staigios Lili šlovės. Kasija pasakė jam mananti, kad mažai jų linkusios pulti varžoves šitaip.

Liu Dzi pažadėjo pasistengsiąs išsiaiškinti tiesą; jis sieksiąs viską užglostyti, kol nepaminėti jokie vardai. Kasija pridūrė, kad jei čia ir bus sustota, jei priešininkai nežengs toliau, ji apsimes nieko nepastebėjusi.

„Pramoga“ išeidavo dukart per savaitę. Šeštadienį laikraštyje buvo išspausdintas „skaitytojo laiškas“.

Pono Lian Čengo straipsniu pataikyta kaip pirštu į akį. Daug protingų žmonių jau seniai bjaurisi mūsų šalies meno pasaulio sugedimu. Žymios asmenybės, tokios kaip Kasija Siao, praeityje vertėsi nepadoriu, žemu amatu, jų įpročiai tebėra nepadorūs; jos neturi nė lašo savigarbos ir dar didžiuojasi savo skandalinga veikla. Jei jos nebus demaskuotos, meno reforma nebus užbaigta; jei jų nebus atsikratyta, nebus įvykdytas teisingumas.