Хун Ин - Šanchajaus sugulovė

Kasija žinojo: kad ir kiek baltų dažų ant savęs išlietų, savo praeities niekad neišbalins. Ji numanė, kad dauguma Šanchajaus žmonių tiki, jog ji tikrai kitados buvo prostitute, tik norėjo padrąsinti ją mūšyje.

Ji žinojo, kad šiais laikais miestiečiai yra kaip vaikai. Jie netrukus visa tai pamirš ir susidomės kokiu nors nauju nutikimu. Kol pramogų žurnalai ant senojo Kasijos paveikslo klijuoja naująjį, senoji Kasija nyksta užmarštyje.

* * *

– Aš rašau biografijas, – pasakiau Kasijai, – todėl turiu pateikti faktus ir negaliu kalbėti tik to, ką jūs norėtumėt girdėti.

Bet Kasija laikėsi savo:

– Ne, nieko nebus. Jei sakau, kad negali, vadinasi, negali. Aš tiek daug ką turėjau padaryti prieš savo valią, kad net dabar, kai pagalvoju, man skaudu!

Žvelgiau pro užuolaidų tarpą į daugybę neoninėmis šviesomis išrašytų užsienietiškų žodžių tolumoje ir pajutau keistą jausmą. Kaskart, kai mudvi su Kasija ginčydavomės, atrodydavo, kad aš sunkinu sau gyvenimą.

– Gerai, – tariau, – pasiduodu. Kalbėkim tik apie valgį ir gėrimą.

Po kelių dienų ji manęs paklausė:

– Kaip tau sekasi? Ar pasistūmėjai?

Tuo metu mąsčiau ir galiausiai pasakiau, kad jos blogi darbai žavi mane kur kas labiau nei geri ir aš numanau, kad skaitytojams taip pat rūpės daugiau sužinoti apie tuos „blogus darbus“.

Tada ji atsiduso ir bejėgiškai pratarė:

– Jei taip, privalai apie juos parašyti.

Vien tai, kad ji taip susižavėjusi, taip gyvai ir su tokiu džiaugsmu pasakodavo, ką veikė miegamajame – kaipgi kitaip būčiau sužinojusi, – liudijo, kad ši moteris išskirtinė.

Bet nuojauta man šnibždėjo, kad ši moteris jau seniai perpratusi kai kurias nešvarias šio pasaulio paslaptis. Kartą ji sudainavo vieno savo personažo dainelę:

Vieni sako – aš daili,

kiti sako – aš bjauri,

kad ir ką jie šneka, nuo tų šnekų aš ilgiau gyvenu.

Vieni sako – aš gera,

kiti sako – aš bloga,

kad ir ką jie šneka, nuo tų šnekų aš klesčiu.

Lili tai išgirdusi nusikvatojo ir tuoj paniūniavo anglišką versiją:

Gera reklama,

bloga reklama –

bet kokia reklama

yra gera reklama.

Vėliau garsi aktorė Ruan Lingju nusižudė protestuodama prieš jos santuokinių ir nesantuokinių ryšių paviešinimą laikraščiuose. Naujiena sukrėtė šalį. Kasija nuvežė vainiką į laidotuves. Bet paskui man pasakė: „Ta moteris gimė netinkamu laiku. Gal ji norėjo tapti kankine! Žudytis tik dėl to, kad „paskalos yra baisu“? Tik tie, kuriems teko išsikapstyti iš keblesnės padėties nei elgetos, žino, kad vienintelis baisus dalykas – kai apie tave išvis niekas nekalba. Tik tyla žudo!“

Kitąkart, kai kalbėjomės ilgiau, buvo kur kas žaismingesnė: „Jei koks nors žurnalistas apkaltins mane buvus kekše, skelsiu jam antausį, kad liktų raudona žymė, tada jis turės įrodymą ir galės rėkti: „Žiūrėkit, man vožtelėjo kekšė!“

Šie žodžiai mane apstulbino. Net pagalvojau, ar ir pati esu viena iš kvailų žurnalistų, išnaudojamų Kasijos. Bet aš tapau gera jos drauge ir apie ją tegalėjau galvoti gerai. Kadangi mudvi sutarėme, jog visi faktai turi būti paminėti ir niekas negali likti neatskleista, papasakosiu jums dar vieną dalyką, kuris nutiko 1926 metais. Tais metais nutiko labai jau daug dalykų, tad leiskit man pasakoti pamažu.

27 skyrius

Pirmą rudens vakarą vėsa padvelkė, vos saulė užlindo už pastatų būrio. Kelios naktys buvo vėjuotos ir lietingos. Rytai aušo vis šaltesni.

Vieną rytą Siu Fang pirmame aukšte atitraukė užuolaidas. Ryto šviesoje priešais namą spindėjo šlapia magnolija, nublizginta žvilgėjo ir gražuolė ševrolė.

Ji išvydo gražiai apsirengusių valstiečių porą, lydimą keturiolikmečio berniuko. Tie neryžtingai stumtelėjo geležinius vartus ir įėjo į kiemą. Pasidairė kairėn dešinėn, smalsiai nužvelgė automobilį. Nuo lapų lašnojo, žemė tebebuvo drėgna. Gniauždami šiaudines skrybėles, valstiečiai nedrąsiai pabeldė į duris. Matyt, nežinojo, kaip naudotis durų skambučiu, nors ir numanė, kam jis reikalingas. Dėdulė pamėgino jį spustelėti – skambutis juos nugąsdino.

Atidariusi duris, Siu Fang sužiuro į trijulę.

– Ko norit? – paklausė.

– Mes ieškom panelės Kasijos. Aš jos dėdė. – Vyras nutaisė tvirtesnį balsą ir pridūrė: – Tikras dėdė.

– Tai užeikit, – pakvietė Siu Fang, – užeikit, sėskitės. – Tada paaiškino, kad vakar šeimininkė atsigulė tik po vidurnakčio, mat vaidino. – Anksčiau kaip vidurdienį ji neatsikels. Jūs mažumėlę per anksti.

Dėdė sudvejojo.

– Tuomet eime, – pasakė, – truputį pasivaikštinėsim ir grįšim popiet, dabar netrukdykim.

Dėdienė vis dėlto nusprendė ištraukti dovanas, atgabentas daugybėje maišelių, – žemės riešutus ir kaštainius, – ir padavė jas Siu Fang. Tegu ji priimanti šias kuklias dovanėles. Jie suprantantys, panelė mėgsta švarą, tad jiems nesmagu, kad gali pasiūlyti tik tokio kaimietiško šlamšto. Pora labai kuklinosi, regis, nežinojo nei kur dėti rankas, nei kur statyti kojas. Siu Fang ir pati pasijuto nesmagiai, bet išdrožė:

– Šviežias maistas – tikras skanumėlis. Tokio išties retai pasitaiko.

Tada išlydėjo atvykėlius.

Siu Fang padėjo maišelius virtuvėje ir užlipo viršun. Girdėjo Kasiją prausiantis, tad pasibeldė ir įėjo. Kasija, sėdėdama prie veidrodžio, šukavosi. Siu Fang, pasišovusi padėti, pasakė:

– Šeimininke, jūs jau atsikėlusi. Kaip tik jūsų aplankyti buvo atėjęs jūsų dėdė su pačia ir vaiku. Paprašiau, kad užsuktų popiet.

Kasija, atrodo, nustebo.

– Šit kaip?

– Atnešė kaimiškų vaišių, padėjau virtuvėje. Atrodo kaip kaimiečiai, kalba kaip iš Čuanšos. Jo nosis smailoka, žmonos antakiai lyg apversti aukštyn kojomis, na, o berniukas maždaug keturiolikos, gana dailutis. Iš pažiūros padori šeimyna.

Kasija tarė:

– Tai jie ir bus. Mano dėdė su dėdiene. Turėjai juos matyti, kai pas juos lankėmės.

– Ak, pamiršau. Kaip bėga laikas!

Siu Fang ilgus Kasijos plaukus pašlakstė rožių vandeniu, kurį pati ruošdavo, tada grąžino šeimininkei šukas. Atidarė langą. Vonios kambarys buvo gana erdvus, tad pravėrus langą paukščio čiulbėjimas kieme suskambėjo dar garsiau.

Kasija buvo tokia įsitempusi, kad sulaužė šukas, jų dantimis susibadė pirštus, šie pradėjo kraujuoti. Pripuolusi Siu Fang paklausė:

– Kas yra?

Kasija jau čiulpė kraują.

– Nieko. Tik kad jų šitiek metų nemačiau. Popiet turiu eiti tvarkyti reikalų į Žui filmų kūrimo įmonę. Kažkas ketina pirkti teises į vieną mūsų filmą. Šiandien susitikti su dėde ir dėdiene negalėsiu. Užtat tu jais pasirūpink, tegul jie kur nors apsistoja. Čia turbūt jaustųsi nejaukiai, matyt, geriau juos įkurdinti užeigos namuose. Paieškok švarių, duok pinigų išlaidoms. Pasakyk, kad ateisiu pas juos, kai tik rasiu laiko.

Siu Fang patikino:

– Tai nesunku. Jei tik jūs ant jų nebepykstat.

Kasija nusijuokusi pasakė:

– Ko gi pykti? Mano tėvai mirė man būnant tik septynerių, tai šios tetos dėka mane pasiėmė Madam Emeralda. Kitaip niekada nebūčiau galėjusi dainuoti ir dirbti Šanchajuje. Šitie giminaičiai iš kaimo taip retai apsilanko. Įkurdink juos ir žiūrėk, kad jiems būtų gerai.

Sinhu teatro persirengimo kambaryje Kasija ruošėsi eiti į sceną; ji sėdėjo užsimerkusi. Kaip tik tada atsivėrė durys ir pro jas įžengė Ju Čijangas; sakėsi atėjęs pažiūrėti naujo vaidinimo „Besikankinanti meilužė“, bet pirma norėjęs pamatyti Kasiją. Dailiu vakarietišku kostiumu vilkintis Ju sustojo prie durų, nusiėmė skrybėlę ir sugniaužė ją rankoje. Jį sujaudino reginys, matytas prie teatro.