Хун Ин - Šanchajaus sugulovė

Patarėjas atsikvėpė.

– Ką gi. Sakoma, kad tikras vyras verčiau jau sulūš, nei sulinks. Labai gerai. Akivaizdu, kad esi karštakraujis, trokštantis keršto. Ko nori iš mūsų?

– Pagrobkit tą panelę Lili. Ji tokia graži – nesužalokit, tik palaužkit jos pasipūtimą. Padarykit taip, kad jos motina Kasija ateitų derėtis, o tada ją nužudykit. Remiama vien Ju Čijango, Lili nebebus tokia išpuikusi. Kai reikalas bus atliktas, aš jums gausiai atsilyginsiu. Ar trijų aukso luitų užteks?

– Ei tu, – labiau susidomėjęs kreipėsi patarėjas, – ką dar žinai apie vidines Hongo brolijos paslaptis?

– Visi žino, kad Kasija – stipriausia moteris Šanchajuje, neginčijamai pirmoji, – užtikrintai pasakė Džang Hui. – Be Kasijos Ju Čijangas bus nieko vertas! O be Ju pinigų Lili nebebus žvaigždė. Būkit tikri, Rytų dvikovų įgūdžiai, kuriuos ji demonstruoja filmuose, padaryti karpant ir klijuojant juostą; jie – klastotė!

Trečiasis meistras ir vyriausiasis patarėjas susižvalgė, tada garsiai nusikvatojo. Patarėjas, sumosikavęs rankomis, pasakė:

– Gerai. Mes žmonių labui tikrai atsikratysim blogio ir tos visus maustančios dirbtinės žvaigždės! Pirmiausia eik lauk. Kai bus metas, mes tau pranešim, kur ateiti, kiek pinigų ir kokių ginklų atsinešti.

– Bet aš nemoku žudyti, – tirtėdamas tarė Džang Hui.

– Žudysim mes! – užgriaudėjo trečiasis meistras. – Kankinimo būdų yra trisdešimt du, o žudymo – keturiasdešimt aštuoni; juos visus taikėm ne kartą.

– Jei taip, aš būsiu ramus, – atgavo drąsą Džang Hui.

– Trys aukso luitai turi būti sumokėti iš anksto. Priešas tavo, mes su juo neturim nieko bendra.

– Bet juk visada mokama atlikus darbą, – paprieštaravo Džang Hui, norėdamas lygtis.

Trečiasis meistras pašoko.

– O kada šitas darbas bus atliktas? Kai nukirsim Kasijai galvą ir įduosim ją tau? Manai, mes kokie sukčiai, kurie pažada, ką tik nori? – Jis nuo stalo paėmė sunkų aukso luitą, palaikė rankoje ir nusijuokė: – Cha! Duodi tris aukso gabalus ir nori nupirkt pirmosios Šanchajaus gražuolės gyvastį. Neblogas sandėris – tau!

– Gerai, jei taip, aš juos parūpinsiu. Tikiu jumis, – pasakė Džang Hui.

– Ar yra kas girdėjęs, kad gerieji Hongo brolijos vyrukai nesilaikytų žodžio? Tik žiūrėk, kad pats nesigailėtum to, ką darai!

Džang Hui išėjus, juokas nutilo. Kai jaunesnieji išdūmė savais reikalais ir juodu liko tik dviese, vyriausiasis patarėjas paklausė:

– Trečiasis, ar tikrai nori imtis to keršto?

Trečiasis meistras sėsdamasis trenkė kumščiu į stalą. Ir pasipiktinęs išdrožė:

– Kai meistras Huang Peiju žuvo, brolijos vado vieta turėjo būti pasiūlyta man, bet ją užgrobė Ju. Jį parėmė ta moteris, ir Ju privertė užsieniečius koncesijose padėti jam tapti kinų valdytoju savivaldos taryboje. Tik dėl to jis yra didysis meistras.

– Trečiasis, patariu tau taip neširsti. Prieš dešimt metų, kai žuvo meistras Huangas, brolija skendo skolose ir jau atrodė, kad mes nesusitvarkysim. Tada ir buvo nuspręsta, kad tas, kuris sugebės sutvarkyti mūsų piniginius reikalus, bus didysis meistras. Ju su Kasija, nepabijoję rizikuoti gyvybe ir viskuo, ką turėjo, įsteigė banką – tai buvo žūtbūtinis poelgis. Kai meistro Huango paliktos skolos buvo apmokėtos, aš pats nesutikau, kad Ju paskyrimo didžiuoju meistru ceremonija būtų oficiali. Jie mūsų nevertė atlikti ceremonijos viešai, nors ji ir būtų pritraukusi daugiau mokinių.

Trečiasis meistras atsistojęs pareiškė, kad nesvarbu, vyko ta ceremonija ar ne, Ju visi laiko brolijos didžiuoju meistru, didžiausia Šanchajaus garsenybe! Tokia padėtis nepakenčiama.

– Ta prakeikta pora pasinaudojo mūsų vardu savais tikslais! Jie apgavikai!

Vyriausiasis patarėjas atsiduso.

– Mes teberenkam apsaugos mokesčius iš pasenusių opiumo, lošimo ir prostitucijos verslų, – pasakė jis, – mes dešimtmečius nesikeičiam. Didūs dalykai skirti ne mums. Senoji Hongo brolijos hierarchija, atrodo, nebeveikia – tuodu valdo bankus, valiutos keityklas, laivybos ir filmų kūrimo įmones, remdamiesi vien savo gebėjimais. Tai nėra tradicinės Hongo brolijos veiklos sritys.

Trečiasis meistras pasipiktino:

– Vyriausiasis patarėjau, matau, tu sensti ir silpsti. Juodu yra didžiausios Šanchajaus įžymybės, o mums tenka ryti jų atliekas. Tu gali su tuo susitaikyti, užtat mes, senieji broliai, negalim! Turim bent jau prigesinti tųdviejų prakeiktųjų ryškumą. Jau sakiau tau, įtariu, kad Huang Peiju buvo nužudytas tos moters užmanymu.

– Bet argi mes neįtarinėjom Huang Peiju spendus spąstus, kad būtų nužudytas Čang Lisiongas? Huang Peiju visus brolijos pinigus išnaudojo, kad įgytų galią, o ką gera jis padarė mums? – Vyriausiasis patarėjas palingavo galvą ir atsiduso. – Turi suprasti, kad šiais laikais Šanchajuje pinigų turi tik jei įgyji galios, o tas, kuris turi daugiausia pinigų, yra tikrasis didysis meistras. Net jei nužudytume Kasiją su Ju Čijangu, be pinigų mes vis tiek būtume niekas! Jei visi pamatytų, kad Hongo brolijos viduje tuščia, ką tuomet darytume?

Trečiasis meistras nepasidavė:

– Tai ar mes turim kentėti tylomis? Turėtume bent jau neleisti jiems švysčioti brolijos ženklu!

Vyriausiasis patarėjas šaltai nusijuokė.

– Betgi man neteko girdėti, kad Ju naudotųsi brolijos vardu; jis tik neneigia esąs didysis meistras. Mes nieko negalim padaryti. Jei kas sakytų, kad tu esi Hongo brolijos didysis meistras, esu tikras, tu irgi neprieštarautum. – Matydamas, kad trečiasis meistras vis dar niršta, jis kalbėjo toliau: – Gerai. Šitam reikalui iš ko nors pasiskolinkim peilį, o iš tųdviejų prakeiktųjų pareikalaukim duoklės. Bet žingsnius, kuriuos ketinam žengti, ir tikslą, kurį norim pasiekti, gerai apgalvokim.

Susidėjęs rankas už nugaros, jis nužingsniavo per kiemą murmėdamas:

– Keista vieta tas Šanchajus. Visos kalbos apie broliją ir draugystę virsta nedorais kėslais ir sąmokslais, bandymais smogti kam nors iš užnugario. Vienas prieš kitą gali atsigręžti net broliai.

Švelnų prancūziškųjų skėtrų geltonį stelbė gatvės žibintų šviesos. Buvo beveik vidurnaktis – naktis ta pati. Lili Čang mašina sustojo šalikelėje. Ji iššokusi aukštakulniais numynė per sudžiūvusius lapus. Vilkėjo baltųjų lapių kailinius, po jais segėjo plonytį sijoną iki kelių. Pastūmė didelius geležinius vartus.

Lili įpuolė į sodą, kur krovė pumpurus magnolija, atsirakino priekines duris ir, nudūmusi tiesiai prie Kasijos kambario, atsidarė duris. Kasiją ji išvydo sėdinčią ant žemos sofos po sienine lempa su išjungtu jungikliu, nunarinusią galvą.

– Mam! – meiliai pašaukė Lili.

Kasija pakėlė galvą ir nusišypsojo dukteriai.

– Kas nutiko, Lili? Kodėl tu čia taip vėlai? Kodėl ne savo bute?

– Ai! Tie kvailiai vyrai taip vargina! – Lili klestelėjo ant lovos ir keliskart pašokinėjo. – Anas mano, kad jei jau aš jį pabučiavau ekrane, tai tikrovėje turiu su juo sugulti. Kam gi man toks blyškiaveidis vyrutis? Aš noriu ištekėti už ko nors tokio žymaus kaip Čarlis Čaplinas.

– O tu nemažai tikiesi! – pasišaipė Kasija.

– Kai nueinu į šokių salę, kaskart mane apspinta galybė vyrų, jie dėl manęs grumiasi, bet pabaiga visuomet būna apgailėtina. Po kelių dienų išvažiuoju prie Huangšano kalno filmuotis. Jei tas kelias dienas prieš išvykdama negalėsiu iš širdies pasilinksminti, kam bereikalingas Šanchajus?

Kasija kiek sunerimo.

– O ko nori iš manęs?

– Atsikratyk tų žmonių! – pareikalavo Lili treptelėdama koja.